Jau kurį laiką aktorius yra ir „Improwood“ trupės narys – scenoje kuriantis čia ir dabar, kartu su kolegomis dovanojantis žiūrovams nepakartojamą, kiekvieną kartą kitokį ir nesurepetuotą improvizacijos teatro malonumą.

Su kolegomis improvizuojantį A. Ašmoną kauniečiai išvys gegužę Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinyje.

Pokalbis su menininku – apie gyvenimą tarp kamerų ir scenos, aktorystės žaidimą ir tikrovę, improvizaciją gyvenime ir scenoje.

– Kaip išgyveni savo populiarumą? Kaip jis veikia tave kasdienybėje?

– Keista, bet jis man vis dar nesijaučia. Mano dienos bėga tarp darbų: spektaklis, repeticija, filmavimas. Grįžtu namo, permiegu – ir vėl viskas iš naujo. Populiarumą dažniau pastebiu iš išorės – žmonės atpažįsta, pasisveikina. Iš pradžių buvo keista. Eidavau gatve ir galvodavau: iš kur pažįstu tą žmogų? Ar jis buvo mano gyvenime, ar tiesiog mane matė ekrane? Dabar reaguoju paprasčiau – žmonės tiesiog nori pasakyti „labas“. Tai yra gražu. Jiems atrodo, kad esi jų draugas – tas iš serialo. Man smagu atsakyti tuo pačiu – parodyti dėmesį, padėkoti. Tačiau vidinis gyvenimas nelabai keičiasi. Turbūt gerai, kad taip.

– Ar tau pačiam dar būna tas „oho“ jausmas sutikus žinomą žmogų?

– Žinoma, visada, ypač sutikus pasaulinio lygio aktorių, muzikantų! Jeigu pamatyčiau kokį Leonardo DiCaprio, geriantį kavą, tikrai prieičiau. Būtų baisu, bet norėčiau pasisveikinti, prieiti. Nors ir būtų be proto baisu jį trukdyti. Man įdomūs tie žmonės, kurie kuria, veikia, keičia. Ne dėl žinomumo, o dėl jų indėlio.

– Kada supratai, kad aktorystė – tavo kelias?

– Pradžia buvo labai paprasta – mokyklinis teatro būrelis. Tuomet tai atrodė kaip smagus užsiėmimas po pamokų. Tačiau vieną dieną suvokiau, kad aktorystė yra reali profesija. Galima ją studijuoti, gilintis, iš jos gyventi. Tada viskas apsivertė – ėmiausi to tikslingai. Ruošiausi egzaminams, kalbėjausi su aktoriais, stengiausi kuo geriau suprasti, kur einu.

– Jei dabar tau paskambintų aštuoniolikmetis ir klaustų, ar verta, ką atsakytum?

– Sakau taip, jei jauti, kad tai tavo dalykas. Tačiau reikia suprasti, kad šis kelias yra pilnas nežinomybės, savęs ieškojimo. Jeigu scenoje gera, jei ten jautiesi gyvas – be abejonės, verta.

Menas nėra vieta. Menas – tai, kaip tu tai darai. Man laisvė rinktis tapo svarbesnė. Noriu vaidinti. Nesvarbu kur.

– Studijavai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ten, kaip žinoma, daug aukštojo meno ideologijos. Ar tai kėlė vidinių konfliktų, kai ėmei dirbti televizijoje ar šmėžuoti reklamose?

– Taip, buvo toks laikotarpis. Akademijoje dažnai formuojamas požiūris, kad tik teatras yra tikras menas. Televizija, reklama – pigu, lėkšta. Kurį laiką tą nuomonę buvau priėmęs kaip tiesą. Tačiau vėliau, kai pradėjau save matyti įvairiose situacijose – filmavimo aikštelėje, laidų vedėjo pozicijoje, scenoje su reklamos tekstu, supratau, kad menas nėra vieta. Menas – tai, kaip tu tai darai. Man laisvė rinktis tapo svarbesnė. Noriu vaidinti. Nesvarbu kur – jeigu darai tai nuoširdžiai ir profesionaliai, tai yra vertinga. Man svarbiausia – neprarasti savęs ir savo balso.

– Ar būna momentų, kai tavo profesija atrodo… keistai? Kaip žaidimas?

– Dažnai. Tame yra kažkas labai žavaus. Tarkime, ateinu į teatrą, man – 30, o turiu vaidinti paaugliams skirtame spektaklyje trylikametį. Staiga suvokiu: koks iš manęs trylikametis? Vos paeinu, iš lovos vos išlipu, stuburas traška. Visgi aš išeinu į sceną, įsikūniju į tą personažą – ir žmonės tiki. Jie mato mane kaip tą paauglį, jiems tai įdomu. Tai veikia. Tada susimąstai: koks keistas tas mūsų aktorinis pasaulis. Mes apsimetame, meluojame. Gerai meluojame. Įtikiname. Tai sukuria emociją, patirtį. Baigiasi spektaklis, nulipi nuo scenos ir vėl grįžti į savo normalų gyvenimo ritmą, į buitį, į paprastas problemas. Toks keistas „klik“ įvyksta viduje – kaip du paraleliniai pasauliai, ir tu pereini iš vieno į kitą. Dažnai apie tai galvoju. Aktorystė – tarsi legaliai leistinas melas. Tu meluoji. Tačiau jei meluoji taip, kad žmogus patiki, ir dar tai paliečia jo jausmus – gal tai jau nebe melas, o menas.

– Ar yra buvę, kad vaidmuo per daug įtraukė?

– Esu apie tai daug galvojęs. Yra tų Holivudo istorijų, kur aktoriai taip giliai panyra į vaidmenį, kad nebegali iš jo išbristi. Prasideda rimtos problemos – griūna santykiai, trinka psichika, byra šeimos. Man to patirti neteko, bet esu buvęs arti ribos. Akademijoje vaidinau Raskolnikovą iš „Nusikaltimo ir bausmės“. Vaidmuo buvo stiprus, tamsus, psichologiškai alinantis. Vienu metu tiesiog pajutau, kad nebesusitvarkau su savimi. Įsikniaubiau į tą personažo skausmą taip giliai, kad grįžęs namo jo dar neišleisdavau. Jautiesi emociškai išsekęs, fiziškai išsunktas. Tačiau žinai, kad rytoj vėl eisi į repeticiją ir kartosi tą patį. Tai užburtas ratas. Nuo tada supratau, kaip svarbu mokėti atsiriboti. Turėti savo pasaulį – artimų žmonių, savo rutiną, tą realybės inkaro virvę, už kurios laikaisi. Kitaip gali pamesti save.

– Kodėl, tavo nuomone, teatro pasaulyje tiek daug destrukcijos?

– Gal dėl to, kad kartais aktoriai nori patirti personažo gyvenimą ne tik scenoje, bet ir realybėje. Tarsi tam, kad geriau suprastų. Tai labai slidus kelias. Profesija žavi tuo, kad leidžia gilintis, bet jei neturi ribų – galima pasiklysti. Profesionalumas – tai gebėjimas vaidinti neperkeliant vaidmens į savo kasdienybę. Jei šalia dar ir destruktyvi kūrybinė komanda, nepagarbus režisierius ar kolega – tai dar labiau gilina vidinius konfliktus. Teko patirti ir vieną, ir kitą. Visgi, kai susirenka komanda, kurioje tvyro pagarba, atvirumas, kūrybinė laisvė, tada viskas tampa gydančiu procesu.

– Kaip buvo su improvizacija? Ar nuo pat pradžių su „Improwood“ kolegomis scenoje jauteisi laisvai?

– Iš pradžių tikrai ne. Man atrodė, kad improvizuoti scenoje gali tik labai protingi, apsiskaitę žmonės. Jie turi žinoti visas aktualijas, literatūrą, muziką, kas vyksta pasaulyje, turi būti pasiruošę spontaniškai nerti į bet kurią temą. Man tai kėlė stresą. Kai kur nors jaučiuosi silpnas – užsidarau. Buvo situacijų, kai scenoje man pasiūlydavo temą, apie kurią visiškai nieko neišmanau. Nežinai, ką sakyti, ką veikti, o aplink – kolegos, kurie, atrodo, viską žino. Tada apima gėda, tarsi būtum nepakankamai išprusęs. Ir užsisklendžiau. Tačiau kai pradėjau dirbti su „Improwood“, atradau nežinojimo laisvę. Supratau, kad improvizacija – ne viską žinoti, o mokėti būti. Kartais pasakyti „nežinau“, kartais paklausti, o kartais tiesiog šauti pro šalį. Tai nėra tragedija. Žmonės juokiasi ne tik iš to, kas protinga, – jie reaguoja į tikrumą. Kai klysti scenoje, bet su šypsena, atvirai – žiūrovai tai labai vertina. Tai išlaisvina.

– Užaugę pamirštame, kaip svarbu yra žaisti.

– Tikrai taip! Žaidimas – vienas gražiausių dalykų, kuriuos suteikia improvizacija. Dažnai matau, kaip suaugę žmonės sau tiesiog nebeleidžia žaisti. Jie galvoja, kad tai nebrandu, neefektyvu, neproduktyvu. Žaidimas – tai kūrybiškumo, gyvybės, smalsumo forma. Būtent scenoje, ypač improvizacijoje, tu vėl pasijunti vaiku. Tu reaguoji, eksperimentuoji, kvailioji, kuri be išankstinio plano. Tada atsiveria labai daug žmogiškumo. Man žodis „žaisti“ – vienas gražiausių. Jis leidžia būti laisvam. Man atrodo, kad to mums visiems labai trūksta. Ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Kartais tiesiog leisti sau pažaisti – tai jau terapija.

– Kaip manai: tavo gyvenimas labiau primena scenarijų ar improvizaciją?

– Gera tema. Kartais atrodo, kad esame kokiame nors jau parašytame scenarijuje, einame iš anksto numatytu keliu, tik nežinome, kas bus po kito posūkio. Tarsi viskas jau suplanuota, tik mes nežinome to plano. Lygiai taip pat kartais jaučiu, kad mes patys tą scenarijų kuriame – kiekvienu pasirinkimu, kiekviena reakcija, kiekviena klaida. Kažkas tarp „The Truman Show“ ir sapno. Gal mes visi tiesiog dalyvaujame kokiame nors žaidime, apie kurio taisykles tik spėliojame. Kai pagalvoji apie šiuolaikines technologijas, dirbtinį intelektą – viskas atrodo dar paslaptingiau. Gal mes iš tikrųjų esame tik programos. Gal kieno nors projektas. Man patinka galvoti, kad net jei egzistuoja koks nors pradiniu kodu parašytas planas – vis tiek turime teisę improvizuoti. Tai mūsų žmogiškumas, mūsų pasirinkimas ir visa laisvė.