Meilė nesvarbu kam: Dievui, žmogui, gamtai – nebijo sunkumų ir nepaiso pavojų. Todėl kūrėjas, pasitikėdamas žmogumi, ragina mylėti. Tai akivaizdu neseniai išleistoje prelato Vytauto Stepono Vaičiūno poezijos knygoje "Kad amžinybė būtų netuščia". Tai kartu ir žmogaus kelionė per įvairias patirtis į svaiginantį aukštį, į darnų ryšį su Dievu.

Meilė nesvarbu kam: Dievui, žmogui, gamtai – nebijo sunkumų ir nepaiso pavojų. Todėl kūrėjas, pasitikėdamas žmogumi, ragina mylėti. Tai akivaizdu neseniai išleistoje prelato Vytauto Stepono Vaičiūno poezijos knygoje "Kad amžinybė būtų netuščia". Tai kartu ir žmogaus kelionė per įvairias patirtis į svaiginantį aukštį, į darnų ryšį su Dievu.

Paakino bičiuliai

V.S.Vaičiūno ryšio su Dievu pradžia – prelato vaikystėje, kurios būsenų atspindžių galima aptikti knygos pradžioje, 1960 m. rašytuose eilėraščiuose.

Būsimasis prelatas eiliuoti pradėjo Šiaulių vidurinės mokyklos suole. "Rašiau, kaip sakoma, į stalčių, tačiau artimi bičiuliai apie tai žinojo ir ilgokai kibirkštino mane ištraukti eilėraščius iš stalčiaus ir išleisti knygą. Per daugybę metų bičiuliu tapęs poetas Robertas Keturakis redagavo eilėraščius, o dailininkas Regimantas Žilius papuošė knygą. Štai ta minėtų žmonių palytėta knyga", – nuoširdžiai džiaugėsi eilėraščių rinktine prelatas.

Užaugęs religingoje šeimoje, V.S.Vaičiūnas dar mokyklos suole žinojo, kad stos į kunigų seminariją ("Aš noriu būti kunigas /Paklydusioms gyvenimo aukoms"). Anot prelato, vaikystėje, kai mama namuose minkydavo tešlą kepiniams, mažasis Vytukas pasidarydavo skrituliukų, panašių į komunikantus.

Kartą sukarpęs juodus tėvo marškinius, prie apykaklės prisiuvęs baltos medžiagos juostelę, sukurpė tarsi ir sutaną. Paskui ranka pasirašė "mišiolus", pasigamino kitų bažnytinių apeigų reikmenų ir, pasikvietęs kiemo draugus, žaisdavo kunigą.

"Visus tuos vaikystės žaislus išsaugojo mama ir padovanojo man kunigystės šventimų dieną", – teigė prelatas, tebesaugantis šį vaikystės atminimą. Sovietmečiu jam teko net trejus metus stoti į Kauno kunigų seminariją, į kurią anuomet buvo priimami studijuoti tik penki seminaristai per metus. Kai Bažnyčia dėl kunigų stygiaus pradėjo juos rengti pogrindyje, sovietų valdžia, išsigandusi padarinių, nuo 1966 m. leido į seminariją kasmet priimti po 10 jaunuolių, ir tik tuomet V.S.Vaičiūnas buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją.

Ką liudija dedikacijos

Beveik pusę amžiaus Kaune gyvenantis kunigas pažįsta daugybę paprastų ir garsių kauniečių – tai akivaizdu paskaičius "Kad amžinybė būtų netuščia" eiliuotų kūrinių dedikacijas, kurios skirtos ir kolegoms kunigams, ir artimiesiems, ir žinomoms asmenybėms įvairiomis progomis.

Viena iš labiausiai išsiskiriančių dedikacijų – popiežiui Jonui Pauliui II. Eiles, skirtas popiežiui, prelatas rašė jo mirties vakarą, kartu su visu pasauliu budėdamas ir melsdamasis.
Keletą dedikacijų skirta žinomai aktorei Reginai Varnaitei jos gyvenimo sukaktims ir kūrybinio darbo scenoje jubiliejams. "Pažintis su aktorės šeima užsimezgė mano kunigystės kelio pradžioje, kai 1971 m. pradėjau savo tarnystę vikaru Kauno Prisikėlimo bažnytėlėje, į kurią ateidavo aktoriai Regina ir Vytautas Eidukaičiai su dukromis. Kai 1989 m. mirė V.Eidukaitis, lydėjau jį į paskutinę žemiškąją kelionę iš teatro scenos. Sakydamas pamokslą kapinėse jaučiau, kad šio žinomo tikinčio žmogaus mirties akivaizdoje ne vienam laidotuvių dalyviui tapo postūmiu ieškoti Dievo", – prisiminė V.S.Vaičiūnas.

Įvairiapusiškumas stulbina

R.Keturakis, apžvelgdamas prelato kūrybą, pastebėjo, kad joje juntamas autoriaus noras padėti skaitytojui įveikti aukštumos baimę, kurioje slypi ir Dievo baimė – pati nykiausia baimė žmoguje.

"Taip, ši baimė – nyki, nes ji dažniausiai iškyla mirties akivaizdoje, ant Amžinybės slenksčio, akistatoje su amžina meile – Dievu. Baimė prieš Amžinybę kyla dėl tokiomis minutėmis aštrėjančios kaltės, kad, pavyzdžiui, kažkam laiku neištiesei pagalbos rankos, nesulaikei nuo blogio, įskaudinai, pažeminai... Tokie ir panašūs sielos tamsumai – tai sunaikintas vaikystės tyrumas. Nuo tokių tamsumų ir nepasitikėjimo Dievu gali išgelbėti tik meilė plačiąja jos prasme. "Mylėti ir daryti gera, /Kad amžinybė būtų netuščia", – tvirtina savo knygoje prelatas.

Kauniečiai gerai pažįsta prelatą V.S.Vaičiūną kaip įvairiapusę asmenybę, plačiai atsiskleidusią ne tik kunigystėje, bet ir pedagoginėje, mokslinėje veikloje, poezijoje. Prelatas, prof. V.S.Vaičiūnas domisi filosofija, klasikine muzika, menu, literatūra, o jo atida teatrui ir teatralams – visai neatsitiktinė, nes dar mokykloje pats vaidino dramos būrelyje, mėgo dainuoti. Vis dėlto tik kunigystę prelatas vadina Dievo perlu.

Stovėjęs prie "Carito" lopšio

* Prelatas 34 metus dirba Kauno kunigų seminarijoje ir 23 metus – VDU Katalikų teologijos fakultete, aštuonerius metus vadovavo Aukštesniajai katechetų mokyklai.
* Kunigas stovėjo ir prie "Carito" lopšio.
* 39 metus dirba Kauno arkivyskupijos bažnytiniame tribunole teisėju.
* V.S.Vaičiūnas 2003 m. Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas ordinu "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi.
*Kauno savivaldybė už nuopelnus Kauno miestui 2006 m. apdovanojo kunigą 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu.
* 2004 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė Popiežiaus garbės prelato titulą.