Kauno menininkų namuose pristatytas R.Vikšraičio albumas "Prie pažįstamo pasaulio krašto" lydi Manheimo fotografijos galerijoje "Zephyr" vykstančią iki šiol plačiausiai menininko kūrybą pristatančią retrospektyvinę parodą. Neretai šokiruojančios R.Vikšraičio fotografijos Lietuvoje vertinamos kontroversiškai, tačiau užsienyje fotografo darbai vis dar sulaukia daug dėmesio.

Pokalbis su galerijos "Zephyr" direktoriumi, R.Vikšraičio parodos kuratoriumi ir albumo sudarytoju T.Schirmböck – apie sėkmės Vokietijoje sulaukusias fotografijas, lietuvio kūrybos išskirtinumą ir nerimą keliantį meną.

– Koks ir kada buvo jūsų pirmasis susidūrimas su R.Vikšraičio fotografijomis? Kuo jos labiausiai jus sužavėjo?

Fotografija suvaidinta, tačiau ji skleidžia stiprią žinutę, o jos fotografavimo akimirka yra svarbi pačiam menininkui. Tai mes ir vadiname menu.

– 2014 m. Vienoje susitikau su fotografu, "Kaunas Photo" festivalio rengėju Mindaugu Kavaliausku. Kalbėjome apie potencialias fotografijos parodas Manheime. M.Kavaliauskas užsiminė, kad Lietuvoje yra menininkų, kurie gali mane sudominti. Lietuvių fotografija domiuosi maždaug nuo 1986-ųjų, kai vienoje knygoje išvydau jūsų šalies fotografų darbus, tad iš tikrųjų labai susidomėjau. Vienas iš siūlomų fotografų ir buvo Rimaldas. Kai atvykęs į Lietuvą pamačiau jo darbus ir susipažinau su pačiu menininku, iškart supratau: noriu surengti jo parodą Vokietijoje. R.Vikšraitis itin šiltas ir malonus žmogus, su juo bendrauti labai lengva, o ir jo darbai nuostabūs. Labai džiaugiuosi surengta paroda, kadangi Rimaldas yra fotografas, kuris į pasaulį žiūri absoliučiai unikaliai. Įdomu tai, kad jis mato gyvenimą taip, lyg gyventų Niujorke, Los Andžele, Londone ar Paryžiuje, bet jis gyvena mažame Lietuvos kaime.

Gerai prisimenu akimirką, kai pirmą kartą išvydau jo darbus, panašių dar niekada nebuvau matęs. Taip būna ir su pirmą kartą sutiktu žmogumi – arba tau jis patinka, arba ne. Daugeliu atvejų pirmasis įspūdis nepasikeis visą likusį gyvenimą. Taigi kai pamačiau Rimaldo darbus, supratau, kad juose yra kažkas, kas paliečia tave ir tavo žmogiškumą. Man tai buvo labai patrauklu, kadangi net neįsivaizdavau, kad kažkur Lietuvoje gyvena fotografas, kuriantis tokius neįprastus ir nepaprastus darbus.

Šios fotografijos yra išskirtinės ne tik Lietuvos ar Europos kontekste, bet ir viso pasaulio. Nežinau kito tokio fotografo, kurį būtų galima prilyginti R.Vikšraičio fotografijai, nors esu susipažinęs su daugelio fotografų darbais. Rimaldas yra tiesiog unikalus.

– R.Vikšraičio fotografijos Lietuvoje neretai sulaukia kritikos dėl situacijų inscenizavimo. Neva reportažinio metodo atsisakanti ir natūralios kaimo gyvenimo tėkmės nefiksuojanti fotografija negali būti "tikra". O fotografijų herojų sąmoningai suvaidinamos jų gyvenimų situacijos šokiruoja.

– Klausimas, ar R.Vikšraičio fotografijos yra inscenizuotos, yra esminis. Šio klausimo ir aš savęs klausiau, kai pirmą kartą žiūrėjau į jo fotografijas, kadangi žvelgiant į kai kurias nuotraukas sunku patikėti, kad jos tikros. Susipažinus su Rimaldu ir geriau pažinus jo asmenybę, pamatai, kad jis turi retą dovaną susikalbėti su beveik visais. Tai galima išvysti ir fotografijose – žmonės, kurie tapo jo darbų objektais, atrodo netgi pamiršę, kad jis rankose laiko fotoaparatą. Tokį gebėjimą turi retas. Kai kurie itin profesionalūs fotografai gali pasigirti šia dovana, tačiau nedaug tokių menininkų ryžtasi eiti fotografuoti į vietas, kuriose, kaip mes Vokietijoje sakome, skauda. Galime rasti nemažai šio fotografo darbų, kurie jokiu būdu nėra inscenizuoti – jis tikrai neprašė žmonių elgtis vienaip ar kitaip. Tačiau čia egzistuoja tam tikra platesnė problema – tą akimirką, kai fotografas su fotoaparatu įžengia į kambarį, situacija pasikeičia ir žmonės nebesielgia natūraliai. Tad kyla filosofinis klausimas, ką iš viso galime pavadinti inscenizacija? Žvelgiant iš perspektyvos, kad Rimaldo kūrinių objektai patys sąmoningai jam pozuodavo ar suvaidindavo kokią nors savo gyvenimo sceną, galima teigti, kad kai kurios scenos buvo inscenizuotos. Tačiau jos vis tiek yra tikros, kadangi scenose nėra melo ar dirbtinumo. Šiek tiek inscenizacijos yra ir jo autoportretuose bei eksperimentinėse fotografijose. Nuotraukos, kuriose nuogos moterys stovi laukuose ar panašiai, be abejo, yra šiek tiek surežisuotos.

Prisimenu vieną nuostabią fotografiją – joje Rimaldas su dar vienu vyru nuogi stovi netoli namo, iš kurio kamino rūksta dūmai, o netoliese pastatytas vaikiškas vežimėlis. Rimaldas pasakojo, kad tą dieną, kai ši nuotrauka buvo padaryta, gimė jo sūnus. Jis nuėjo pas kaimyną ir pasiūlė jam nusifotografuoti. Paklausiau jo, kodėl nuotraukoje jie stovi nuogi, o Rimaldas atsakė, kad jeigu jie būtų apsirengę kasdieniškai, nuotrauka nebūtų buvusi tokia paveiki. Ir jis tikrai teisus. Fotografija suvaidinta, tačiau ji skleidžia stiprią žinutę, o jos fotografavimo akimirka yra svarbi pačiam menininkui. Tai mes ir vadiname menu.

Manau, kad R.Vikšraičio darbai apskritai yra neįprasti ir dėl konteksto, kuriame jie buvo sukurti. Fotografuoti jis pradėjo apie 1970-uosius, tuo metu, kai Europą buvo perskėlusi geležinė uždanga. Negaliu patikėti, kad tuo metu mažytėje Sovietų Sąjungos šalyje gyveno vaikinas, kuris kūrė tai, ką šiandien vadiname performansais. Jis pasižymėjo visa apimančia kūrybine energija ir didžiuliu pasitikėjimu savimi, kadangi tuo metu niekam nerūpėjo jo kūryba. Kai kurie fotografijose vaizduoti žmonės jas nusipirko, tačiau Rimaldas tais laikais nebuvo gerbiamas menininkas, tikrai ne. Tačiau jis puikus fotografas, ir mes šiandien tai žinome.

– R.Vikšraičio fotografijose užfiksuotos scenos neretai šokiruoja, jose nerasime brutalumo, nes jaučiamas menininko ryšys su fotografuojamais žmonėmis. Galbūt dėl šio aspekto jos taip žavi?

– Taip, kai kurios fotografijos iš tikrųjų gali šokiruoti, nes jose vaizduojami ne tokie žmonės, kokius mes įpratę matyti. R.Vikšraičio nuotraukų herojai pasakoja skirtingas istorijas – kai kurie jų jaučiasi vieniši, kiti gyvena skurdžiai, treti geria. Atvirai demonstruojami ne itin gražūs kūnai, purvinos rankos ir kojos, gyvenimo nukamuoti veidai nėra tai, ką mes norėtume matyti. Žmonės nori regėti tik gražius dalykus, tačiau tai ne visada yra tikra.

Fotografuodamas savo nuotraukų herojus, R.Vikšraitis su jais elgėsi itin pagarbiai. Vis dėlto jis asmeniškai pažinojo daugumą jų, tad nuotraukose jaučiamas glaudus ryšys tarp jo ir fotografijų objektų. Yra viena nuotrauka, kurioje užfiksuota pusnuogė moteris, pasitinkanti kelis ateinančius vyrus. R.Vikšraitis pasakojo, kad ji labai protinga ir inteligentiška – jo pagarba nuotraukos herojei fotografijoje tikrai jaučiasi. Kaip ir minėjau, įėjus fotografui situacija pasikeičia ir aplinka iš intymios tampa šiek tiek nutolusi. Rimaldo fotografijose šios distancijos nėra. Ir tai tikrai žavi.

Vokietijoje panašių menininkų tikrai neturime. Žinau tik keletą pasaulinio lygio fotomenininkų, kurie kuria panašias į Rimaldo fotografijas.

Kaimas, kuriame sukurtos fotografijos, iš tikrųjų neegzistuoja – tai yra keli kaimai, išsidėstę netoli vienas kito. R.Vikšraitis daugumą šių apylinkių gyventojų pažinojo, nuvažiuodavo dviračiu į svečius ir fotografuodavo. Įdomu ir tai, kad neseniai Manheime lankėsi jaunosios kartos lietuvių fotografas Visvaldas Morkevičius. Jis teigė esantis iš to paties kaimo kaip ir Rimaldas ir mano, kad viena fotografija galinti būti jo senelio. Neklausiau kuri, bet ši situacija man pasirodė labai jaudinanti.

Vis dėlto kai kam štai tokios fotografijos kelia tik nerimą. Žmonės nenori matyti skurdžių, vienišų, nelaimingų, girtų ar apsinuoginusių asmenų fotografijose. Tačiau neigiama reakcija nereiškia, kad pati nuotrauka yra bloga ar prastos kokybės, tiesiog neigimas yra įprasta atsakomoji reakcija į tai, kas gąsdina. Dažniausiai tai galima pastebėti tarp siaurai mąstančių žmonių.

– Galbūt lietuviams nėra malonu matyti ir užsienyje demonstruoti fotografijas, kuriose užfiksuotos lietuviško kaimo degradacijos scenos.

– Taip, tikrai. Vis dėlto tai nėra vien tik lietuvių problema. Vokietijoje turėjome policijos fotografijų parodą, kuriose užfiksuoti lygiai taip pat gyvenantys vokiečiai. Žmonių reakcija taip pat buvo įvairi. Lietuva yra nuostabi šalis su išsilavinusiais žmonėmis, gražiais miestais ir nuostabiais menininkais. Nereikėtų jausti kokių nors kompleksų ir bijoti gilintis į socialines problemas. Panašiai būna ir susipažinus su žmogumi, kuris tau labai patinka. Jeigu jis pradės apsimetinėti tuo, kuo nėra, santykiai ilgai nesitęs. Tad ir apsimetant, kad šalyje nėra skurdžių gyventojų, tai bus tik melas, kuris niekam laimės nepridės.

– Rengiate R.Vikšraičio darbų parodą Vokietijoje. Kokių atsiliepimų fotografijos sulaukia ten? Kokio Vokietijos menininko kūryba galėtų būti artima R.Vikšraičiui?

– Visiems ši paroda labai patinka. Sulaukėme atsiliepimų ne tik iš vokiečių, bet ir iš korėjiečių, amerikiečių, britų, prancūzų ir svečių iš kitų šalių. Tiesa girdėjome ir porą komentarų, kad vaizduojama netikusi Lietuvos pusė. Man atrodo, kad taip reagavo į galeriją užsukę lietuviai. Džiugina ir tai, kad viena Manheimo knygų parduotuvė R.Vikšraičio albumą paskelbė savaitės knyga. Paroda taip pat sulaukė ir dėmesio iš žiniasklaidos. Iš viso pasirodė devyniolika recenzijų apie parodą, iš kurių aštuoniolika buvo itin teigiamos.

Vokietijoje panašių menininkų tikrai neturime. Žinau tik keletą pasaulinio lygio fotomenininkų, kurie kuria panašias į Rimaldo fotografijas. Išskirčiau švedą Andersą Peterseną, kuris 1960-aisiais sukūrė vieną fotoprojektą, savyje talpinantį panašų energinį užtaisą, kokį galima rasti R.Vikšraičio darbuose. Nors jis tebekuria iki šiandien, jam nepavyko pakartoti buvusios sėkmės. Svarbus ir amerikietis fotomenininkas Larry Clarkas, kuris išleido nuostabų fotografijų albumą "Tulsa". L.Clarkas fotografavo nuo narkotikų priklausomus jaunuolius, gyvenančius JAV pakraščiuose.

Žinau, kad R.Vikšraitis dažnai lyginamas ir su šiuo metu Berlyne gyvenančiu ir kuriančiu ukrainiečių menininku Borisu Mikhailovu, kuris sukūrė garsiąją fotografijų seriją apie Charkovo benamius. Šios nuotraukos tikrai labai panašios į Rimaldo, tačiau nemanau, kad galima lyginti šiuos du menininkus. B.Mikhailovas yra nuostabus fotografas, tačiau jo nuotraukos kupinos tam tikro brutalumo. Nereikėtų pamiršti ir fakto, kad savo nuotraukų herojams jis mokėdavo už tai, kad galėtų juos nufotografuoti. Šiose fotografijose benamiai, panašiai kaip R.Vikšraičio fotografijų herojai, demonstruoja nuogą savo kūną, randus, atskleidžia savo gyvenimus, tačiau šiuose darbuose nėra žmogiškojo ryšio, kurį jaučiame žvelgdami į Rimaldo fotografijas.

Manau, kad R.Vikšraičio kūryba svarbi ir tuo, kad ji iš dalies fiksuoja tai, kas jau nebeegzistuoja. Pasaulis, kurį fotografavo Rimaldas, sunyko. Šiandien visi sėdi prie televizorių ir kompiuterių, nebesiburia į fotografijose matomus susibūrimus. Kaimai vis labiau tuštėja, o žmonės keliasi į miestus, palikdami senąjį savo gyvenimą.