Arūnas Baltėnas

FOTOMENININKO A. BALTĖNO ATRASTAME PASAULYJE – ŽMOGUS, JO NAMAI, JO TYLA

2023-01-19 12:15
Austėja Grabauskaitė

Fotomenininkas Arūnas Baltėnas – pozityvi ir šilta asmenybė, kurio dėka Kauno fotografijos galerija trumpam virto portalu į kitokį pasaulį. Parodoje „Namų tyloj“ eksponuojamose nuotraukose atsiveria mūsų senolių gyvenimas, realybė – jau pamiršta ar išvis nepažinta. Per dvylika metų fotografo įamžinti liudijimai – tarsi suvenyrai, jo parsivežti iš kelionių po Lietuvą.

Pristatydamas parodą fotografas sako mintimis nuolat sugrįžtantis į atokias sodybas su senomis obelimis ir bijūnais prie lango pas žmones, gyvenančius toli nuo miestų sumaišties ir tarsi anapus istorijos. „Labiau nei žymios krašto vietos mane traukia jų namų šviesa ir ramybė. Sodybų šeimininkai kalba mažai, bet jų aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi duoda jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa“, – pasakoja fotomenininkas. „Santakos“ pokalbis su juo – apie kūrybinius pasirinkimus, praradimus ir atradimus.

Mes gyvename ne tik kitame laike, bet, iš tiesų, ir kitame pasaulyje. Galbūt kai kurie žmonės tai pamatys ir supras.

– Kaip pradėjote fotografuoti portretus?

– Sunku paaiškinti, kaip pasirenku. Aktyviai fotografuoju jau apie 40 metų. Žmones intensyviai fotografuoti pradėjau maždaug prieš penkiolika metų. Šalia visų kitų darbų dabar nuolat yra kažkokia ar net kelios su žmonėmis susijusios temos. Tas poreikis iš vidaus vis bręsta, atsiranda staiga. Vieną rytą ateina mintis, kad turiu daryti tai ir tai. Mano idėjos būna paprastos. Gal dėl to kasdieniškumo ir paprastumo jų niekas ir nesiima. Beveik niekas.

– Kaip gimė „Namų tyloj“?

– „Namų tyloj“ – tarsi išvestinis iš darbo apie senųjų amatų meistrus Lietuvoje projektas. Tą darbą pradėjau dirbti maždaug 2003–2004 m. Paskui, 2006 m. rudenį atsidūręs Dzūkijoje, pamačiau, kad ne tik meistrai, bet ir jų gyvenimas labai savitas, archajiškas. Tai įtraukė labai stipriai ir prasidėjo ta „Namų tyloj“. Būtent nuo Dzūkijos. Ištakos – senųjų amatų meistrai, kurių ir dabar dar yra Lietuvoje, bet tuomet buvo dar daugiau. Tik tada neįrašinėjau tekstų, paskui jau pradėjau įrašyti ir tekstus, trumpus pokalbius su žmonėmis. Dabar be pokalbių jau nieko nedarau. Po pirmųjų darbų pajutau, kad be pokalbių fotografijos tarsi nuogos, nors jos iškalbingos, gal kaip fotografijos daug pasako, daug detalių, šviesos, nuotaikos, fotografijos prasme visko daug, tačiau niekada nekenkia keli žodžiai, jei fotografijoje yra žmogus, ypač jei tai susiję su pačiu žmogumi.

Strazdai. 2011 m. / A. Baltėno nuotr.

Tai praėjusio gyvenimo liudijimas tų žmonių, kurie dabartyje gyvena kitaip, nei gyvename mes. Mes gyvename ne tik kitame laike, bet, iš tiesų, ir kitame pasaulyje. Galbūt kai kurie žmonės tai pamatys ir supras. Jeigu nepamatys, nėra didelės bėdos. Kyla daug klausimų, susimąstai ir apie save. Kas mes esame dabar? Tie liudijimai padeda mums atsakyti, kas mes esame. Ar einame teisingu keliu? Aš galiu tai liudyti, nes jaučiu. Ar man pavyko tai atskleisti, nežinau, bet stengiausi.

– Ar, pradėdamas fotografuoti visus šiuos portretus senose sodybose, iš karto negalvojote kaip apie atskirą projektą? Negalvojote apie savarankišką parodą?

– Apie parodą niekada negalvoju pradėdamas dirbti. Pradedu dirbti, kai matau, kad ta tema yra svarbi. Paroda vėliau tarsi išeina savaime. Nors yra tokių temų, kurios nepasiekia parodos lygio, tačiau tos fotografijos, kartais nedideli ciklai, gula į archyvą. Niekas nežino, kas bus ateityje, gal jos taps kažkokios kitos parodos sudėtine dalimi. Aš galvoju apie temą. Pirmiausia – apie archyvo sukūrimą. Jis reikalingas ateičiai, kad mes paliudytume dabartinį gyvenimąā

– Kodėl „Namų tyloj“? Kaip atsirado šis pavadinimas?

– Tai temai pavadinimą sugalvoti ne taip lengva. Tai tema apie gyvenimą. Įvardyti jį keliais žodžiais ar vienu praktiškai neįmanoma. Iš kelių aš pasirinkau šitą – „Namų tyloj“. Manau, jis labiausiai atspindi to gyvenimo esmę. Kaip ir kiekvieną parodą rengiant, kyla pavadinimo problema. Kartais mintis greitai ateina, kartais tai trunka ilgai. Pavadinimas yra savotiškas žanras. Kai kurie meistriškai kuria pavadinimus, man sunkiau. Geresnio pavadinimo neradau. Kitas variantas buvo „Visas pasaulis čia“, bet jis sunkiai skamba.

– Kodėl pasirinkote būtent šį fotografijų ciklą rodyti Kaune?

– Toks buvo susitarimas su galerija. Jie turi savo parodų planus, strategiją ir, matyt, ta paroda, būtent toks požiūris, jiems tiko pagal planą. Ši paroda ir mano gyvenimo etape ganėtinai skiriasi, ji daugiau egzistencinė ir išeina iš reportažo žanro ribų. Kiti mano darbai daugiau krypsta į reportažo žanrą. Žinoma, „Namų tyloj“ yra dokumentinė fotografija, tačiau įgauna jau kitą matavimą. Vien todėl, kad tie kadrai nepakartojami, tai jau praėjęs laikas, to neliko, iš mano prieš penkiolika metų fotografuotų interjerų likę gal tik keli. Aš žiūriu į tai daugiau kaip į reportažą.

– Pirmą kartą paroda pasirodė Vilniuje 2016 m., tais pačiais metais išleidote knygą „Namų tyloj“.

– Knygoje yra labai maža dalis fotografijų. Bus tikrai tokių fotografijų, kurių knygoje nėra, o knygoje yra tokių, kurių nėra parodoje. Taigi, tai nėra vienas ir tas pats. Knyga man – tarsi filmas, žiūrėjimas laike. Knyga žiūrima verčiant puslapius iš eilės, juos galima versti ir padrikai, tačiau ji kuriama žiūrėti nuo pradžių ir yra tarsi pasakojimas. Toks šiek tiek filmas: yra pradžia, temos vystymas, kulminacija, pabaiga. Knygoje gal tai nelabai jaučiasi, tačiau tam tikra logika, seka tarp fotografijų turi būti. Žiūrovas gal nelabai tai pastebi, bet jeigu būtų padaryta blogai, iš karto susierzintų ir pastebėtų, kad kažkas negerai. Geriausias knygos įvertinimas, kai žmogus knygą žiūri nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir tik tada užverčia. Jei knygą užverčia anksčiau – vadinasi, arba tai ne jo tema, arba ji nuobodi, ne taip padaryta.

Paroda – visai kitas žanras. Paroda tam tikra prasme yra pasakojimas, bet pasakojimas erdvėje. Žmogus, pakliuvęs į parodą, apžvelgia erdvę, pasirenka, ką žiūrėti, nuo ko pradėti, gali vaikščioti nuo vieno darbo prie kito. Iš tiesų tai yra erdvė, užpildyta fotografijomis. Tai nebėra žiūrėjimas laike. Žinoma, gali egzistuoti pasakojimas, nuoseklumas ir parodoje, bet paprastai tai bendra parodos erdvė, kur žmogus jaučiasi gerai arba nelabai, jį įtraukia arba atstumia.

Taigi, čia du skirtingi dalykai, nors tema praktiškai ta pati, bet plėtojama skirtingais būdais. Žaliava ta pati, bet pateikiama skirtingais būdais.

– Grįžkime prie fotografijų. Kas jose svarbesnis – žmogus, jo portretas ar interjeras?

– Turbūt čia yra viskas svarbu, bendrąja prasme – žmogus su jo namais. Parodoje fotografijos rodo žmogaus pasaulį, ne tik jo aplinką ar jo foną, bet aš traktuoju tuos namus kaip vos ne egzistencinį pasaulį. Jau kaip ir aišku, kad tuose namuose žmogus ir baigs savo gyvenimą, nebent jis susirgs ir vaikai jį pasiims, bet šiaip jau akivaizdu, kad tai paskutinis žmogaus namas, būstas. Iš čia ir kyla toks egzistencinis liūdesys, likimas. Žmogus susilieja su šia aplinka, tampa nebeatskiriamas. Fotografuojant kokias profesijas, namų aplinka tam tikra prasme papasakoja apie jo veiklą, gyvenimą, o čia aplinka jau tampa herojaus dalimi.

Tučiai.2010 m./ A. Baltėno nuotr.

– Kodėl jus apskritai pradėjo dominti senos sodybos?

Ten nebūna kvailų žmonių. Jie dažnai paprastais žodžiais gali pasakyti tai, ko mūsų politikai kartais nesugeba išreikšti įmantriais žodžiais.

– Pradėjo dominti aplinka, patraukė archaika, šviesa viduje, nes ten visada prietema, seni daiktai, nuzulinti laiko, gyvenimo, rankų... Patys žmonės, charakteriai – visi jie garbaus amžiaus, išmintingi, ten nebūna kvailų žmonių, jie visi matė gyvenimo, turi savo supratimą. Jie dažnai paprastais žodžiais gali pasakyti tai, ko mūsų politikai kartais nesugeba išreikšti įmantriais žodžiais. Jie paaiškina visai kitus dalykus apie gyvenimą. Iš to ir paskui atsirado supratimas, kad tai yra visai kitas pasaulis. Iš pradžių aš to nejutau.

– Kaip rasdavote visas tas sodybas, žmones?

– Čia ilga istorija. Pažinojau daug žmonių, kurie ten gyvendavo. Važiuodavome į ekspedicijas. Per daug metų pažįstamų ir bičiulių Lietuvoje labai daug atsiranda. Kartais jie pasakydavo, kartais pats atrasdavau.

– Kuri atradimo istorija įdomiausia?

– Žemaitijoje buvo toks atvejis. Su muziejininku bičiuliu Vytautu važiavome į Žadeikių kaimą. Lauko keliukais privažiuojame trobą. Dienos vidurys. Užeiname pro duris. Prieangyje, tiksliau, jau virtuvėlėje, sėdi diedukas – užsikniaubęs virš pavalkų, kažką taiso su yla palinkęs, bando sutvarkyti tuos pavalkus. Suakmenėjau pamatęs tą vaizdą. Atrodo, kad pasaulis sustojo kažin kur. Viskas buvo kaip senais laikais, niekas nepasikeitę, jokių šiuolaikinio gyvenimo apraiškų. Sėdi žmogus, dirba paprastą darbą, paprastais drabužiais apsirengęs ir dar graži šviesa.

Tokių momentų buvo ne vienas: užeini ir atsiveria paveikslas, kurio nesitikėjai pamatyti. Staiga pamatai ne tik siužetą, bet viskas nušviesta mažųjų olandų šviesos, nes langeliai maži (mažieji olandai – XVII a. tapytojai nedidelio dydžio paveiksluose realistine maniera fiksavę buities vaizdelius – red. past.). Kartais aplinka tamsi, o kartais pasidaro labai paslaptinga, kai kada pamatai keistą švytėjimą. Man, kaip fotografui, tai begalinis džiaugsmas.

– Ar buvo žmogus, kuris nesutiko būti fotografuojamas ar nenorėjo, kad fotografuotumėte jo namus?

– Tokių nebuvo. Nebūna, kad iš karto prašai ateiti ir nufotografuoji. Reikia susipažinti su žmogumi. Lauke, kieme pamatai, pradedi kalbėti apie įvairius dalykus. Paskui prisistatai, pasakai, ką darai. Tada žmogus pamato, kas tu esi. Reikia parodyti, kad darai paprastą darbą, bet jis svarbus. Tada žmogus supranta, net jei jam tai ir ne taip svarbu atrodo. Jeigu į žmogų žiūri pagarbiai, ir jis į tave pagarbiai žiūri. Taip ir užsimezga pokalbis. Pokalbis yra pagrindinis dalykas. Stengiuosi visada kalbėti vienodai su visais, tai teisingas kelias ir būdas. Manau, ir kiti, kurie fotografuoja, taip daro. Kalba tiesiai ir atvirai.

– Minėjote, kad užrašote pokalbius su fotografuojamais žmonėmis. Kur naudojate pakalbintų žmonių tekstus?

– Jie yra mano archyve. Įrašau pokalbius su tais žmonėmis. Anksčiau įrašinėdavo žmonės, su kuriais keliaudavau kartu į ekspedicijas. Vėliau tai pradėjau daryti vienas, nes keliems keliauti darosi per daug sudėtinga, reikia daug derintis, o visi turi daug darbų. Nieko kito neliko kaip tik tapti įrašinėtoju, nors to aš visai nemoku. Vis dėlto, jei yra noro, imi ir darai.

Yra žmonių, kurie apskritai mažai kalba. Ypač – vieniši vyrai, jie gyvena savo gyvenimą. Kartais ištraukti kažkokį žodį yra labai sunku. Toks žmogus ne tai, kad nemoka papasakoti, gal jiems paprasčiausiai neatrodo tai taip svarbu. Tada vyksta toks tylus bendravimas. Kiti pasakoja labai nuosekliai. Priklauso nuo žmogaus. Ne visi turi dovaną kalbėti.

Per tą laiką susiformavo požiūris į tą pasaulį. Pamačiau, kaip jie gyveno, ir tai buvo didžiausias atradimas. Sunku suprasti, kad pasaulis gali tiek skirtis. Čia esminis lūžis. Jiems pinigai beveik nieko nereiškia, visai kitaip žiūri į laiką, į artimą žmogų. Jų gyvenimą, mano nuomone, labai pakeitė televizoriaus atsiradimas – tai esminis lūžis jų pasaulyje.

Purpliai.2009 m. / A. Baltėno nuotr.

– Ar parodos lankytojai galės išvysti parengtus tekstus ar išgirsti įrašų?

– Specialiai parodai teksto nerengiau. Rašiau, parengiau pastabas, išplėstinius komentarus pagal savo įspūdžius, kurie mane lydėjo fotografuojant. Prie dalies fotografijų komentarai bus po keletą sakinių, tokios impresijos.

– Kuo fotografuojami žmonės įdomūs?

– Į kiekvieną žmogų žiūriu kaip į atskirą pasaulį. Man neįdomių žmonių nebūna. Tik klausimas, ar tą pasaulį pavyksta bent kiek atverti, į jį pasižiūrėti. Vieni atsiveria paprastai, kiti – sunkiai. Nedarydavau jokio pasirinkimo, kad vieną pasakojimą reikia užrašyti, kito – ne. Tai žmonių liudijimai. Vienas – nuotaikingesnis, kitas – ne toks. Žiūriu labiau ne kaip skaitytojas, bet kaip archyvo kūrėjas. Man svarbu užrašyti įvairius liudijimus ir įvairius žmones, nes visas pasaulis susideda iš įvairių žmonių. Man svarbu yra fotografuojamo žmogaus gyvenimo istorija.

– Kokia nuotaika daugiausia vyrauja fotografijose?

– Iš jų visų dvelkia ramybė. Siekiu, kad atsispindėtų paprasto, tikro gyvenimo šiluma ir jaukumas. Ne visada jis toks yra, nes žmonės ir serga, ir sunku būna, jis kartu atšiaurus ir kitą kartą žiaurus. Visko yra.

Liudvinavas.2006 m. / A. Baltėno nuotr.

– Kas sieja visas fotografijas?

– Aš. Jungia tik mano požiūris. Aparatai yra įvairūs, kokią techniką turiu tuo metu, tokią naudoju. Šviesą nulemia dangus, aš galiu tik laukti, kartais – ir nesulaukti. Gali nusišypsoti ir sulaukti, kol šviesa ateis ir pavyks, o kartais gali laukti ir ji – tik tokia, kokia yra, būna pilka, bet taip būna. Tai lemia mano požiūris į gyvenimą. Aš atitinkamai kadruoju, atitinkamai naudoju šviesą, sujungiu fotografijas į vaizdų rinkinį. Jei tai darytų kitas žmogus, jis būtų taip pat nuoseklus, bet rinkinys jau būtų kitoks. Mano požiūris, kad taip renkuosi, taip darau, ir nulemia nuoseklumą.

– Ko tikitės iš parodos lankytojų?

– Didžiausias lūkestis – kad jie fotografijose kažką pamatytų ir nesijaustų veltui atėję. Geriausiai, kai kažką inspiruoja, skatina kažką daryti. Būna poveikių, kurie slegia, tada jau nelabai gerai. Jeigu tai įkvepia, palieka teigiamų jausmų, žmogus džiugiai išeina, kaip iš kokio pasimatymo, – čia didžiausias malonumas. To ir tikiuosi.

Kas? A. Baltėno paroda „Namų tyloj“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki vasario 12 d.