G. PADEGIMAS: DIDŽIAUSIA NUODĖMĖ – IŠ ŽMOGAUS ATIMTI VILTĮ

70 metų jubiliejų, kurį minės vasario 17-ąją, režisierius Gytis Padegimas pasitiks džiugindamas publika jos pamėgtais spektakliais Kauno teatruose ir Antonino Dvorako operos „Undinė“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Pokalbio su režisieriumi susitikome dar tik prasidedant operos solistų perklausoms ir intensyviam repeticijų maratonui. Natūralu, kad klausimai sukosi apie teatrą; kokį jį mato per 120 premjerų žiūrovams dovanojęs režisierius, artėjantis ir prie savo kūrybinio darbo 50-mečio.

Teatre mažiau atsakomybės

Stebėdamas šiuolaikinius teatro grandų ir jaunųjų kolegų spektaklius, režisierius nesako, kad dabartinis teatras – nebe jo teatras. „Teatras, palyginti su tuo teatru, kurį savo laiku kūrė Jonas Jurašas (o aš tada buvau jaunas studentas), yra kitoks. Mano supratimu, dabar mažiau atsakomybės ir daugiau laisvės, kalbėjimo lyg socialiniuose tinkluose, nepamąstant, kam tai", – į apmąstymus apie teatrą šiandien ir anksčiau leidžiasi režisierius.

Jis sako pasigendantis požiūrio, kad spektaklis nebūtų tik vienadienis projektas, kad turėtų dvasinę, išliekamąją vertę, įsigertų į žiūrovą.

"Nemanau, kaip sakė Bertoldas Brechtas, kad teatras gali pakeisti pasaulį, mąstymą, visuomenę, – per daug ta visuomenė ir pasaulis sudėtingi šiais laikais ir fragmentiški. Bet teatras turi žmoguje kažką suvirpinti, į pasaulį, į save, į savo artimą, į problemas skatinti pažiūrėti kitaip, kažką permąstyti. Tokių spektaklių matau mažai. Nemaža tokių, kurie skleidžia chaosą, transliuoja dabartinį pasaulio sutrikimą. Jų autoriai negalvoja apie pozityvų signalą, žinutę žiūrovams, bet tampa chaoso dainiais. Man tai nepriimtina, nes aš visada kartoju, kad didžiausia nuodėmė yra atimti iš žmogaus viltį. Kai taip daro menininkas – nesąmoningai ar sąmoningai – tai dar destruktyviau. Savo studentams kartoju, kad nereikia mėgdžioti ankstesnės kartos, savo mokytojų, bet, norint kažką paneigti, reikia žinoti, ką neigi ir kodėl, ir ką siūlai“, – sako didelės patirties turintis menininkas ir pedagogas.

Prakalbus apie teatro atsivėrimą, scenos grando veidas nušvinta: „Mane džiugina laisvė, spontaniškumas, proceso atvirumas. Anksčiau kūrybinis procesas lyg siuvėjo siūlės buvo slepiamas, o dabar jis yra atviras, juo dalijnamasi su žiūrovais.“

Kad iškiltum, reikia stiprios terpės

Pokalbis krypsta į režisūros lauką, tad smalsu, ką G.Padegimas mano apie sąlygas skleistis jauniesiems Lietuvos režisieriams teatruose. Jo pavardė figūruoja XX a. režisūros aukso amžiaus puslapyje, o kas laukia naujojo amžiaus kūrėjų, kurie dažnai šiandien konkuruoja su užsienio menininkais gimtojoje scenoje?

Pasak G.Padegimo, vietinių kūrėjų vietą užima daug pakviestų užsienio režisierių. „Matau didelį srautą neįsimintinų spektaklių, aišku, pasitaiko iškilių, bet kartais gūžčioju pečiais ir galvoju, kad daugelis mūsų režisierių – ir jaunesnių, ir vyresnių – sukurtų ne prastesnį kūrinį, o gal net ir pranoktų svečių darbus visomis prasmėmis, – sako jis ir išsyk pažeria dėmesio vertų kolegų pavardžių: – Yra gerų ženklų. Aleksandras Špilevojus tapo meno vadovu Juozo Miltinio dramos teatre, su dideliu džiaugsmu stebiu Kamilės Gudmonaitės, Žilvino Vingelio, Augusto Gornatkevičiaus, Gildo Aleksos, kuriems teko dėstyti, ir daugelio kitų originalią meninę raišką. Galėčiau vardyti daug  pavardžių, tik klausimas, ar jiems pavyks įsitvirtinti ir rasti savo vietą teatro lauke? Man labai liūdna, kad gabus režisierius Povilas Makauskas, pasirodė, švystelėjo..."

Anot G.Padegimo, keista, bet Lietuvoje režisieriai iškyla bangomis. "Štai mūsų pirmeiviai režisieriai: Juozas Vaitkus, Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, – jie tiesiog yra beveik tų pačių metų gimimo. Šie metai yra jubiliejiniai Rimui Tuminui, šviesaus atminimo Eimuntui Nekrošiui ir, atsiprašau už nekuklumą, man. Kad režisūrinė banga susiformuotų, reikia sąlygų, – bangoje turi iškilti viršūnė, o kad iškiltų viršūnė, turi būti žymiai žemesnės bangos, nes lygioje vietoje, kur nėra konteksto, viršūnė neatsiranda. E.Nekrošiaus fenomenas nėra kažkas  atsitiktinio, dykumoje išaugusio. Tai yra būtent režisūros aukso amžiaus laikotarpiu formavęsis fenomenas, glaudžiai susijęs su visų tos kartos stiprių režisierių, kurie kūrė aplinkui, varžėsi, kūryba."

Nereikia mėgdžioti ankstesnės kartos, savo mokytojų, bet, norint kažką paneigti, reikia žinoti, ką neigi ir kodėl, ir ką siūlai.

"Sąjūdžio metais, – į atsiminimus leidžiasi režisierius, – mano vadovaujamame Šiaulių dramos teatre viešėjusi danų teatralų delegacija įkalbinėjo išlaikyti repertuarinio teatro modelį, antraip teatras sužlugs. Taip, mums buvo primestas sovietinis modelis, dabar vis aktyviau kuriasi nepriklausomi teatrai, projektams įgyvendinti, bet vis tiek valstybinių teatrų sistema turėtų išlikti. Teatras gali būti gyvybingas tiktai derinant inovacijas su tradicijomis tiek kūrybine, tiek organizacine prasme."

Anot G.Padegimo, kiekviena nauja karta negali ateiti į beorę erdvę. "Ir jokiu būdu negalima pasilikti tik tame kūrybiniame kontekste, kurį paveldėjai iš savo mokytojų. Iš to paveldo pasiimi į savo kelionę tai, kas vertinga, ir eini į priekį kažką atrasdamas, kažką tobulindamas. Kaip sakydavo mano mokytojai režisieriai Aurelija Ragauskaitė ir Jonas Jurašas, teatras yra maratonas – jį bėgdamas lazdelę perduodi kitam", – įsitikinęs menininkas.

Neperdavus maratono lazdelės, nutrūkstąs, anot Hamleto, amžių ryšys. Taip atsiranda terpė, tradicija, kurioje išauga režisieriai ir aktoriai. "Aš vis klausiu savęs, ar tas bėgantis iš vieno teatro į kitą, iš projekto į TV artistas gali subręsti, įgyti profesionalumo, ar vis dėlto daug kas palikta atsitiktinumui? Aiškiai matau, kad tie aktoriai, kurie remiasi nebūtinai į konkretų teatrą, bet dirba su konkrečiu režisieriumi, bręsta, įgyja profesinių, vertybinių pagrindų žymiai greičiau negu, pavadinkime,  benamiai. Aišku, tas laisvės kvapas leidžia įvairiai save išbandyti, bet ir skatina išbarstyti“, – svarsto menininkas.

Teatras ir jo dvasinė funkcija

G.Padegimas – dažnas svečias teatro premjerose, jis nepraleidžia parodų, susitikimų, nes tokį teatrą – įvairiapusį, buriantį žiūrovus ir kūrėjus kūrė per vienuolika savo vadovavimo šalies teatrams metų. Jo manymu, teatras visais laikais atlieka didžiulę kultūrinę, dvasinę funkciją. Režisierius atviras: teatras yra psichologinė, rimta, žmogiškumo, savęs pažinimo mokykla.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Ši funkcija pastaruoju metu esanti labai primiršta, tačiau jam ji labai svarbi. "Žmonės atėję į teatrą, atsidūrę tarp savo bendraminčių, vedamų panašių nuostatų, pasijunta saugūs. Pastebėjote, kad mūsų politikai kalba tik apie ekonomiką ir aiškinasi santykius? Apie etinius, dorovinius dalykus, apie moralę, humanizmą niekas nekalba, todėl ir tiek daug nesusikalbėjimo, susipriešinimo visuomenėje. Teatras ir yra ta vieta, kur apie tai reikia kalbėti. Man labai svarbus teatro gyvumas, kad jis yra čia ir dabar, kad jis girdi ir mato kuriančius ir jį stebinčius, o ne jo noras sukelti efektą, apstulbinti. Būtent tikrumas“, – akcentuoja pašnekovas.

Veikiausiai ši savybė lėmė, kad G.Padegimo režisuoti spektakliai scenoje gyvuoja ne vieną dešimtmetį: Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno dramos teatre, opera „Bruknelė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Marijos Lado „Labai paprasta istorija“ valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir kt. Yra spektaklių, kurie nespėjo įsitvirtinti scenoje, ir dėl to G. Padegimui apmaudu. Bet kita vertus, net ir pastačius 120 spektaklių, atrodo, kad svarbiausias tas, kurį dar pastatys.

Trupė – lyg sodas

Ne vienas Lietuvos aktorius, scenografas, kompozitorius ar judesio meistras gali prisipažinti debiutavę būtent G.Padegimo spektakliuose. Kalbėdamas apie aktoriaus profesiją, be kurios neįsivaizduojamas teatras, režisierius teatro trupę lygina su sodu, kurį reikia puoselėti taip, kad medžiai vienas šalia kito derėtų ir duotų vaisių.

Dar jis primena juoką, kad buvęs toks terminas „Padegimo tribleriai“, suprask net ne du, o trys aktoriai vieną vaidmenį atliekantys, ir paaiškina: „Jeigu gauni kokią puikią pjesę kaip Augusto Strindbergo „Kreditoriai“, turi kuo daugiau aktorių sudaryti galimybę prisiliesti prie sudėtingos, kūrėjus formuojančios dramaturgijos.“

Ir išties, liudininkų akimis, buvo du skirtingi „Kreditorių‘‘ spektakliai su Jūratės Onaitytės ir Valentino Masalskio bei Doloresos Kazragytės ir Algimanto Masiulio duetais. Be to, režisierius laikėsi ir tebesilaiko režisierės Aurelijos Ragauskaitės patarimo: sugebėti išnaudoti kiekvieno aktoriaus galimybes ir netgi trūkumus. G.Padegimas atviras: „Dabar vyksta toks, sakyčiau, razinų rankiojimas iš pyrago – dirbama tik su keletu. Būtinai norisi „Hamletą“ ar „Makbetą“ statyti, bet nėra tokio aktoriaus tuo metu? Trupė gali sėkmingai vaidinti kažką kita. Manau, kad tai būdinga kviestiniams režisieriams, kurie ateina su konkretaus spektaklio idėja. Teatras yra gyvas kintantis organizmas, kuriam privalu visą laiką derinti balsus, negalima vien tik solo partijomis groti. Režisierius, aktorius, dailininkas, kompozitorius, vadybininkas – visi turi galvoti, kaip pasiekti prasmingą visumą, nes tik taip sukuriami įsimintini spektakliai.“

Lūkesčiai ir planai

„Kaip statantis režisierius ir kaip pedagogas stengiuosi pamatyti kiek įmanoma daugiau spektaklių. Lakstau į visus, kiek tik galiu, stengiuosi aprėpti ir Klaipėdą, ir Vilnių, kad žinočiau kontekstą. Mane labai domina Rimo Tumino premjera Maskvoje – Fiodoro Dostojevskio „Karas ir taika“. Norėčiau peržiūrėti Piotro Fomenkos spektaklius, kurių nesu matęs. Domina ir „Kaunas 2022“ programos spektakliai; kas bus sukurta Romo Kalantos įvykių tema, norėsiu pamatyti Roberto Wilsono pastatymą „Dorianas“. Dar turiu begalę neskaitytų knygų“, – vardija jubiliatas.

Apie etinius, dorovinius dalykus, apie moralę, humanizmą niekas nekalba, todėl tiek daug nesusikalbėjimo, susipriešinimo visuomenėje. Teatras ir yra ta vieta, kur apie tai reikia kalbėti.

Prakalbus apie knygas, G.Padegimo kūrybos gerbėjų laukia staigmena – šį mėnesį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleis jo pjesių trilogiją, kurią sudarys dramos „J.A.H.“ (pjesė skirta rašytojui, visuomenės ir literatūros veikėjui Juozapui Albinui Herbačiauskui), „Alksniškės“ (pasakojimai apie prezidentą Kazį Grinių) ir „Pirmeiviai“ (atkurianti profesionalaus Lietuvos teatrą steigusių kūrėjų asmenybes).

Trilogija vadinsis „Pirmeiviai“, o paantrašėje bus parašyta: „Trys Kauno Lietuvos pjesės“. „Man labai smagu, kad pavyko tokį terminą suderinti, nes turime pripažinti, kad gilioji kultūra atėjo iš tarpukario Kauno ir pasklido po Lietuvą. Pavadinimas „Pirmeiviai“ žymi trijų kultūros sričių pirmeivius: J.A.Herbačiauskas yra lietuvių moderniosios literatūros, Juozas Vaičkus – teatro, Kazys Grinius – demokratijos pirmeivis, visi marginalai, sovietmečiu nustumti į paraštes, o ir mūsų laikais ne itin dažnai prisimenami , todėl esu laimingas, kad galiu juos pristatyti visuomenei, prisidėti, įtvirtinant jų veiklos reikšmę‘‘, – džiaugėsi G.Padegimas.

Ugnė Žirgulė

Aktorė

Pagarba ir pasitikėjimas, arba pasitikėjimas ir pagarba... Tokie pirmi žodžiai ateina į galvą ir nepaleidžia mintis, kad su metais jie dar labiau susiję su aktorinio meistriškumo kurso vadovu, režisieriumi, dėstytoju, kuriam sugalvojome Tėvelio pravardę, G.Padegimu. Režisierius pasitikėjo manimi, vos baigusia aktorines studijas, suteikė neįkainojamą patirtį susipažinti ir repetuoti su a.a aktoriais A.Masiuliu, A.Žeku, A.Tarasevičiumi W.B.Yeatso pjesėje „Žodžiai lango stikle“. Pasitikėjimas, kuris įpareigoja... Neprisimenu, ar tada padėkojau už tai? Pagarba ir susižavėjimas režisieriaus atsidavimu ir meile savo profesijai. Pirmoji repeticija su Gyčiu – šventė! Režisierius atvyksta išsamiai pasiruošęs, pristatydamas aiškią spektaklio idėją ir užmanymą. Dėstytojas, kurio paskaitų ir pasidalijimų savo įžvalgomis laukiu. Režisierius, kuris nepalieka savo spektaklių likimo valiai, o randa laiko užsukti ir paplepėti su jame vaidinančiais aktoriais. Esu dėkinga Gyčiui už suteiktas pamokas pagarbiai, su pasitikėjimu keliauti savo teatriniu keliu.

Albinas Budnikas

Aktorius

Režisierių, dramaturgą, pedagogą G.Padegimą, kurį pažįstu jau keli dešimtmečiai, apibūdinti keliais sakiniais būtų labai sunku. Visų pirma, tai gyva, vaikštanti enciklopedija. Tai žmogus, gyvenantis teatru, mylintis Lietuvą, saugantis jos gamtą, jos istoriją. Dramaturgija ir teatro priemonėmis jis stengiasi išaukštinti žmones, kurie kūrė Lietuvą, teatrą. Kartu su dramaturgu A.Juozaičiu Klaipėdos dramos teatre pastatė istorinį spektaklį „Karalienė Luiza“. Tai didelis viso teatro kolektyvo ir režisieriaus G.Padegimo darbas, nuostabus aktorės Ingos Jankauskaitės prūsų karalienės Luizos vaidmuo. Tik labai gaila, kad abu kūrėjai liko neįvertinti.

Norėčiau pažymėti labai jautrią režisieriaus savybę – mokėjimą dirbti su aktoriumi. Jis, turėdamas aiškų spektaklio sumanymą, sugeba leisti aktoriui giliai suvokti medžiagą ir pačiam kurti. Nuolatos aktorių skatindamas, padėdamas aktoriui atsiskleisti, režisierius atrenka ir užfiksuoja, kas reikalinga spektakliui.

Švenčiantis savo 70-metį režisierius G.Padegimas turi kuo pasidžiaugti. Šiandien gal jau ir ne taip svarbu, kiek buvo paaukota naktų, kiek kalbėtasi su savo personažais, kiek dėliota, kiek keista... Šiandien džiugu, kad jie visi paleisti į gyvenimą, jie turi savo vietą ir viskas priklausys tik nuo jų, ar jie ras atsaką mūsų širdyse, ar bus priversti pasitraukti ir užleisti vietą kitiems. Ateitis parodys! G.Padegimas vėl kurs, rašys, džiaugsis ir kovos su savo personažais. Palinkėkime jam sėkmės ir sveikatos.

Jurgis Jarašius

Solistas

Su režisieriumi G.Padegimu susipažinau, kai Alytaus teatre statėme G.Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Tai buvo nepaprasta patirtis, kurią prisimenu su didžiausiu džiaugsmu iki šiol. Vėliau režisierius mane pasikvietė vaidinti A.Landsbergio „Vėjas gluosniuose“. Kadangi esu operos solistas, man tai buvo didžiulis iššūkis. Tačiau režisierius labai padėjo įveikti visas kliūtis ir supažindino su dramos aktorių darbo būdu. Šiuo metu repetuoju operoje „Undinė“. Ir vėl nuostabi kelionė kuriant kartu.

Esu laimingas, kad likimas vis suveda su šiuo nuostabiu, išskirtiniu genijumi. Tai žmogus, kuris repeticijų metu sukuria meninę atmosferą, kupiną laisvės, gyvybės, gilumo. Režisierius visus suburia lyg apkabintų. Jo dėmesys padeda kurti vaidmenį. Atrodo, kad jis savo aktoriams siunčia vidinės energijos. G.Padegimas labai rūpestingas ir už repeticijų ribos. Visada palaiko. Su juo galima pasišnekėti bet kokia tema, nes tai žmogus eruditas.

Beje, kai statėme „Ugnies medžioklę su varovais“, gyvenome jo sodyboje. Kiekvieną rytą Maestro mums patiekdavo skanius pusryčius ir vystydavo įdomius pokalbius. Tuomet vykdavome į repeticiją Alytuje. Kad aktoriai nepavargtų, režisierius veždavo savo automobiliu. Vakarais prie laužo aptardavome repeticijas arba lėkdavome išsimaudyti į ežerą. Viskas vyko lyg vakar, prisiminus apima labai jaukūs jausmai.

G.Padegimo jubiliejui skirti spektakliai:

Kas? Gytis Padegimas „Alksniškės“ , M.Jones „Akmenys jo kišenėse“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Vasario 16 ir 24 d.

Kas? A.Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ ir G.Padegimo „Pirmeiviai“

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Vasario 25 ir 26 d.

Kas? Antonino Dvoržako opera „Undinė“

Kur? Žvejų rūmų scena (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras)

Kada? Vasario 25, 26 ir 27 d.

Pjesių rinktinės „Pirmeiviai“ sutiktuvės vyks Knygų mugėje vasario 25 d., o rinktinės pristatymas kovo 16 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.