"Šokis? Gyvenimas mano..." – paklaustas, ką jam reiškia šokis, garsus Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto artistas Gintaras Visockis atsako nė nedvejodamas. Švytinčiame menininko veide nematyti nė krislelio melo, nė šešėlio abejonės.

"Šokis? Gyvenimas mano..." – paklaustas, ką jam reiškia šokis, garsus Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto artistas Gintaras Visockis atsako nė nedvejodamas. Švytinčiame menininko veide nematyti nė krislelio melo, nė šešėlio abejonės. Tik tikėjimas, meilė ir atsidavimas. Gyvenimo džiaugsmas ir laimė.

Apie du dešimtmečius trunkančią šokėjo karjerą, darbą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kurio baleto studiją pats yra baigęs, kūrybą, ištikimybę ir meilę – atviras pokalbis su G.Visockiu.

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kuriate jau 20 metų. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su šiuo teatru ir baletu apskritai?

– Į teatrą, būtent į baleto žanrą, mane atvedė mama. Aš iki 15 metų šokau sportinius šokius. Eidamas 16–17 metus jau nebešokau, o dirbau parduotuvėje. Sykį mama man paskambino ir pasakė: "Gintarai, ar tu nenorėtum pabandyti – rengiama šokėjų atranka į Muzikinį teatrą?" Iš tikrųjų tuo metu net nežinojau, ką reikės šokti, o kai atėjau, supratau, kad taip šokti patinka, ir likau. Nors kai šokau sportinius šokius, niekad gyvenime negalvojau, kad šoksiu baletą.

– Ar niekada nebuvote palikęs šio teatro?

Į kitą teatrą dirbti išvykęs nebuvau, buvau tik kviestas šokti kituose teatruose. Šokau ir Klaipėdoje, ir Anželikos Cholinos šokio teatre, bet kartu dirbdamas ir čia, Kaune.

– O ar nesinorėjo palikti?

– Ne, niekada negalvojau, jis man labai brangus. Dėl to, kad čia viskas, ką šokau, ką kūriau, ką išgyvenau. Čia ir žmoną susiradau. Man šis teatras yra viskas.

– Per visą šį laiką sukūrėte daugybę įvairių vaidmenų, kuris jums buvo įsimintiniausias?

– Tokių vaidmenų buvo daug, bet vienas, kurio niekad nepamiršiu, – mano pirmas solinis vaidmuo Jurijaus Smorigino pastatyme "Šokių salė". Atsimenu, kaip šokau monologą ir vidury šokio dingo atmintis. Ir aš pusantros minutės, jeigu ne dvi, pravaikščiojau po sceną spragsėdamas pirštais. Atšokau pradžią ir finalą, o viduriuką tiesiog pravaikščiojau.

Apskritai esu dėkingas J.Smoriginui už pamokas ir pasitikėjimą manimi mano karjeros pradžioje.

– Ką po tokio debiuto sakė choreografas?

– Sakė nekreipti dėmesio ir niekada nesureikšminti tokių dalykų, sakė, kad bus viskas gerai, nes kai save grauži, būna vis sunkiau.

– Dažnai kartu dirbate su choreografu Dainiumi Bervingiu? Kaip užsimezgė jūsų draugystė ir bendradarbiavimas?

– Mes kartu atėjome į teatrą. Mes ir sportinius šokius kartu šokome – tik atskiruose kolektyvuose, po to šokome tame pačiame, paskui nebešokome kokius dvejus metus, paskui susitikome teatre vėl – ir nuo tada jau nebeišsiskyrėme. Mes kaip broliai, 20 metų – vienas kumštis. D.Bervingis dabar – jau trupės vadovas, o aš šokėjas.

– 2010 m. kartu sukūrėte šokio spektaklį "Dulkių spindesys", kuriame skambėjo specialiai jam kurta muzika. Papasakokite, kaip gimė idėja spektakliui ir koks buvo kūrybinis procesas.

– Vieną dieną teatro vadovas Benjaminas Želvys pasiūlė mums su D.Bervingiu sukurti šokio spektaklį, nes tuo metu praktiškai nebeturėjome tokių. Sėdome ir pradėjome galvoti, apie ką turėtų būti, parašėme karkasą libretui. Sugalvojome, kad reikia daug personažų, o jų daugiausia stotyje, nes ten atvyksta ir išvyksta įvairūs žmonės, ir visko ten daug. Taip ir prasidėjo. Po to kreipėmės į Liną Adomaitį, praleidome visą vasarą jo studijoje ir taip gimė "Dulkių spindesys". Beje, pirmą kartą į spektaklį įtraukėme choro artistus, kurie šoko kartu su baleto trupe.

– Ar daugiau neturite jokių planų ateityje vėl dirbti kartu?

– Mes kartu kūrėme daug, ne grynai šokio spektaklių, bet choreografijų koncertams, operetėms ir miuziklams. "Zygfrido Vernerio kabaretas", "Grafas Montekristas", "Operetė Kauno pilyje" –  visą laiką mes su Dainiumi kuriame choreografijas, o ateityje planuojame šokio spektalį, bet tai kol kas – dar tik mūsų mintyse. Visada norime kurti kažką savo – naują muziką, libretą.

– Anželikos Cholinos spektaklyje "Ana Karenina" šokote Grafą Vronskį. Kokių naujų patirčių suteikė bendradarbiavimas su A.Cholina?

– Šiame pastatyme buvome ne tik šokėjai. Anželika pastaruoju metu dirba su dramos aktoriais. Labai didelė patirtis – žiūrėti, kaip jie dirba, nes dramos aktorius nešoka nė vieno judesio nežinodamas, ką jis turi suvaidinti. Jis iš karto kuria vaidmenį, personažą. O ir Anželika kaip choreografė labai daug to duoda, vis prašo žiūrėti giliau.

– 2003 m. kartu su kolegomis įkūrėte pirmąją Lietuvoje stepo šokių studiją. Kaip kilo susidomėjimas šia šokio kryptimi?

– Mes su Dainiumi, dar šokdami teatre, pamatėme vaizdo įrašą "River Dance" su Michael Flatley. Ir tai buvo kažkas nuostabaus, nunešė stogus abiem ir pradėjome tuo labai stipriai domėtis. Aišku, pas mus Lietuvoje nėra stepo mokyklų, tik knyga, internetas ir videoįrašai. Na, bet kai nori, tai netrunki. Svarbu, kad noras būtų, o neįmanomo nieko nėra.

– Ir kaip sekėsi pačioje pradžioje?

– Kai pradėjome šokti stepą, specialios avalynės Lietuvoje dar nebuvo. Nuvažiavome į troleibusų parką, kur iš nerūdijančio plieno mums ištekino didžiules pakalas ant kulnų ir prikniedijo prie batų. Buvo sunku koją atkelti, bet pradėjome po truputį daužyti, kalenti. Paskui Dainius išvažiavo į Klaipėdą studijuoti choreografijos, o aš likau čia. Ir kolegos Haroldas Tankevičius ir Gediminas Rimša įkalbėjo labiau tuo užsiimti, susiradome pirmą muziką – ir pradėjome drebinti teatrą. Paskui atvažiavo Dainius, pažiūrėjo mūsų numerius – jam patiko. O Klaipėdoje jis labai daug žinių gavo iš savo pedagogo. Grįžo iš ten jau išmokęs daug kombinacijų. Prisidėjo prie mūsų, jo indėlis į grupę didelis. Na, ir užsimojome solinį koncertą surengti, niekas netikėjo, bet mes pradėjome, apsiėmiau viską organizuot ir pavyko! 2004 m. VDU Didžiojoje salėje įvyko mūsų pirmas solinis koncertas.

– Ar nekyla noras kitus mokyti šokio meno, turėti savo šokių studiją?

– Norėtume, bet vis neužtenka laiko. Jei kursime studiją, tai ji bus ne tik stepo, bet įvairaus šokio studija. Aišku, bus paremta stepu, bet mokysime visko: ir klasikos, ir šiuolaikinio, ir gatvės šokio. Nes tokiam stepui, kokį mes propaguojame su "Funny Beat", reikia ir piruetų, ir šuolių. Reikia, kad šokėjas viską mokėtų. Apskritai manau, kad reikia nuo klasikos pradėti, išmokti klasikinį šokį, išmokti valdyti kūną,  koordinacijos, laikysenos – tai yra pagrindas, o tada jau šok tai, kas tau prie širdies: šiuolaikinį, modernų, gatvės šokį, džiazą.

– Kas jums yra šokis?

– Šokis? Gyvenimas mano. Net dabar neįsivaizduoju, ką būčiau veikęs, jei būčiau nešokęs. Jis man duoda emociją, nuotaiką, pozityvą, o to pozityvo pas mus labai mažai. Aš sakau, jog esu labai laimingas, kad dirbu tokį darbą, kuris man teikia malonumą.

– Save labiau įvardytumėte kaip atlikėją ar kaip kūrėją?

– Aš galvoju, kad atlikėjas – irgi kūrėjas, nes jis, atlikdamas vaidmenį, šokdamas kažkieno sukurtą kūrinį, vis tiek įdeda dalelę savęs, vis tiek kuria. Aš – ir atlikėjas, ir kūrėjas.

– Kokia terpė yra palanki kurti?

– Man svarbu, kad nebūtų negatyvios energijos, kai kas nors pradeda graužtis, reikšti nepasitenkinimą, tai mane darko iš karto, išblaško, negaliu dirbti. Geriausia, kai visi pozityviai nusiteikę, geriau ar blogiau pasiseka. Juk visi nesame tobuli, svarbiausia, kad finale viskas pavyksta. Itin svarbu pozityvas ir šiluma iš aplinkinių.

– Ilgą laiką Lietuvoje buvo itin gajus požiūris, kad baleto šokti vyrams nedera. Ką manote apie tokį susiformavusį stereotipą?

– Nesamonė, o ar dar yra, nežinau. Ir per televiziją šokių projektų dabar milijonai, ir visi mato, kad jie šoka, ir šoka gražiai. Man gražu šokantis vyras. Vieniems gal atrodo, kad štai – staiposi scenoje, eitų geriau namą statyti, o kiti galvoja – kiek jaunų vyrų namus stato, galėtų juk eiti šokti. Jei žiūrovai į spektaklį eina, žiūri, jei spektakliai yra lankomi, vadinasi, viskas gerai, vadinasi, didesnė pusė galvoja, kad šokėjas vyras yra gerai. Man taip norisi galvoti.

– Kiek teatre yra svarbus žiūrovas? Ar jis apskritai svarbus?

– Aišku, jei nebus žiūrovo, tai kam tada vaidinti? Žiūrovas yra svarbi bet kokio teatro dalis, be žiūrovo nebūtų mūsų, ir tai, ką tu atiduodi, be žiūrovo negautum atgal. Po spektaklio, kai matai sujaudintus žiūrovus, kūnas eina pagaugais. Didesnio malonumo neturėsi niekada.

– Dažnai po muzikinių spektaklių girdimi atsiliepimai apie teatro dainininkus, o apie šokėjus pakalbėti pamirštama. Ar šokėjai nesijaučia užgožti solistų?

– Ne, tiek solistai, tiek šokėjai pasidalija scena, užtenka visiems tos garbės. Mes turime savo solinius spektaklius, kur šoka tik šokėjai. Be to, dirbame visuose spektakliuose, kur dirba solistai ir esame to veikalo dalis, ir puikiai sutariame.

– O kaip konkurencija? Ar teatre ji jaučiama?

– Aišku, jaučiama. Gal nėra taip, kaip didžiuosiuose teatruose, virvutės niekas neįtempia, kad kitas nuo laiptų nukristų, į baleto batelį peiliukų neprideda, bet yra ir šnekų, ir pasipykimų – visko būna, kaip ir visur.

– Ar ta konkurencija yra gerai?

– Gerai, verčia pasistiebti, kai kažkas kažką daro gerai, o tau nesigauna, o tu irgi nori, tai, vadinasi, tu irgi daugiau stengiesi ir padarai gerai.

– Kas jums yra autoritetas? Ar jų turite?

– Man išlikę visi, daug ką davė ir išmokė mano partnerės, kurios jau teatre nebedirba. Ir Ieva Dabašinskaitė – mano žmona, buvusi partnerė, Rasa Drazdauskaitė – iš jos labai daug išmokau. Dar Vidmantas Baltrušaitis, kuris taip pat daug davė. Žmonės, kurie išėjo ir jau nebešoka teatre, – visi kažką paliko, kažko išmokė. O dabar savo patirtimi dalijuosi su kitais.

Amplua – ne tik baletas

Šokėjas ir choreografas G.Visockis Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyve – nuo 1994 m., kai baigė teatro baleto studiją. Nuo to laiko jis šoko visuose teatro spektakliuose, kuriuose buvo nors dalelė choreografijos.

Parengė daug solinių vaidmenų ne tik šokio spektakliuose, bet ir kitų žanrų – operų, operečių, miuziklų choreografiniuose intarpuose, teatro koncertinėse programose.
2003 m. teatre buvo apdovanotas kaip geriausias baleto trupės artistas.

2004 m. įkūrė stepo šokių trupę "Funny Beat", kurioje dar šoko Dainius Bervingis, Gediminas Rimša ir Haroldas Tankevičius. Su šia grupe surengė daugybę koncertų Lietuvos miestų scenose, dalyvavo daugybėje TV renginių, laidų ir projektų.

2005 m. pelnė Kauno valstybinio muzikinio teatro apdovanojimą "Lakštingala" kaip geriausias metų baleto trupės artistas.

2010 m. pripažinta Lietuvos choreografė Anželika Cholina pakvietį G.Visockį sukurti grafo Vronskio vaidmenį šokio spektaklyje "Ana Karenina".

2010 m. G.Visockis su kolega Dainiumi Bervingiu pastatė šokio spektaklį "Dulkių spindesys".

2013 m. G.Visockis kartu su kolega D.Bervingiu pelnė "Fortūnos" prizo diplomą už choreografiją muzikiniam reviu "Zygfrydo Vernerio kabaretas".

Ryškesni G.Visockio vaidmenys spektakliuose: Ispanas – balete "Spragtukas" (1997), Šokių mokytojas – balete "Pelenė (1997), Berniukas balete vaikams "Daktaras Aiskauda" (2002), Frederikas – šokio spektaklyje "Žorž ir Frederikas" (2006), Voras Tabalai – operoje-balete "Voro vestuvės" (2007), Kajus – balete "Sniego karalienė" (2008), Jaunuolis – šokio spektaklyje "Dulkių spindesys" (2010), Kvazimodas, Febas – šokio spektaklyje "Notrdamo legenda".

Kas? Šokio ir choreografinių miniatiūrų vakaras-koncertas, skirtas teatro baleto trupės solisto G.Visockio kūrybinės veiklos 20-mečiui.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? Balandžio 11 d. 18 val.