GAIVINANT ATMINTĮ: KELIONĖ KITOKIO KAUNO LINK

Galbūt vaikštinėdami po Kauną pastebėjote prie kai kurių namų įėjimų pritvirtintas skaidrias plokšteles? Tai britų menininkės Jyll Bradley projektas „Slenkstis“, siekiantis priminti mezuzų tradiciją. Nors nemažai tragiškų faktų jau seniai paviešinta, rodosi, tik dabar į juos įsiklausome ir išmokstame susigyventi su tuo, koks margatautis Kaunas buvo, galėjo būti ir koks jis nori būti šiandien.

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis „Atminties biuras“ žadina istorinę miesto ir aplinkinių jo gyvenviečių atmintį – per pasakojimus, instaliacijas, spektaklius, koncertus, pasivaikščiojimus, sienų piešinius. Kaip tik dabar, vykstant ketvirtajam programos inicijuotam Istorijų festivaliui, su „Atminties biuro“ kuratore dr. Daiva Price prisėdome aptarti išmoktų pamokų, nupūstų dulkių sluoksnių ir mažų, bet gal net svarbiausių asmeninių atradimų ir sentimentų.

– Rodosi, antroji metų dalis jūsų biurui ypač intensyvi. Ar pakanka laiko pasidžiaugti ir kolegų programomis, kuriamu turiniu?

– Kadangi programoje „Kaunas 2022“ daugiau nei 1,5 tūkst. renginių, net ir mums neįmanoma pamatyti visko... Tačiau labai didžiuojuosi kolegomis, kurie įrodė, kad yra ne tik kūrybiški, profesionalūs, bet ir mokantys greitai reaguoti: nei pandemija, nei karas negali jų įveikti. Kai manęs užsienio žurnalistai klausia, kaip mus paveikė pastarųjų metų negandos, galiu tik pasidžiaugti tokiais kolegų projektais kaip „Kultūra į kiemus“, centru „CulturEUkraine“ ir kt. Gimę kaip kūrybiškos pastangos prisitaikyti prie itin sudėtingų iššūkių, kai kurie iš šių projektų buvo įvertinti ir tarptautiniais apdovanojimais.

Šiandien norėčiau, kad turėtume daugiau projektų, kalbančių apie lenkišką, vokišką ar totorišką Kauną.

– Ar pavyko šiemet įgyvendinti visus prieš keletą metų užsibrėžtus programos „Atminties biuras“ tikslus?

– Be jokios arogancijos galiu pasidžiaugti, kad įgyvendinome beveik viską, ką planavome. Nuo pat titulo laimėjimo 2017 m. su kolege Justina Petrulionyte-Saboniene ėmėme interviu iš įvairių tautų kauniečių, kėlėme šiuos pokalbius į tinklapį atmintiesvietos.lt ir taip kaupėme istorijų archyvą, kuris vėliau tapo tyrimų medžiaga ir įkvėpimo šaltiniu ne vienam menininkui. Mums buvo labai svarbu, kad surinktos istorijos neliktų dulkėti, bet įvairiomis formomis gyventų naujus gyvenimus.

Pamatas: „Kaunas visada buvo tarsi Babelio bokštas, jį statė įvairių tautybių, kultūrų ir religijų žmonės, tai šio miesto stiprybė ir turtas“, – sako D.Price. / G. Jovaišos nuotr.

Apie 2015-uosius, kai rengėme Europos kultūros sostinės paraišką, daugelis istorinių temų Lietuvoje dar buvo savotiškas tabu. Ypač Holokausto ir Antrojo pasaulinio karo istorija. Todėl išsikėlėme tikslą meno kalba pasakoti tai, kas tuomet nesulaukė pakankamo dėmesio viešoje erdvėje ar kultūros projektuose. Norėjome griauti mitą apie Kauną kaip lietuviškiausią miestą, skatinti atvirumą kitam ir kitokiam, empatiją, taip reikalingą šiuolaikiniam pasaulyje. Kartu jautėme pareigą priminti vardus ir likimus tų kauniečių, kurie gyveno iki mūsų, statė šį miestą, planavo čia savo ateitį. Taip gimė knyga „Kauno žydai“, taip atsirado koncertas, pasakojantis Kauno geto orkestro istoriją, gatvės meno kūriniai ir daugelis kitų. Mūsų programą prasmingai papildo partnerių projektai – parodos, konferencijos, koncertai...

Šiandien norėčiau, kad turėtume daugiau projektų, kalbančių apie lenkišką, vokišką ar totorišką Kauną. Juk Kaunas visada buvo tarsi Babelio bokštas, jį statė įvairių tautybių, kultūrų ir religijų žmonės, tai šio miesto stiprybė ir turtas. Labai tikiuosi, kad šios temos dar sulauks menininkų ir kultūros kūrėjų dėmesio.

– Atveriant vieną po kito Kauno istorijos puslapius, kas per šiuos metus tave, kaip akademikę ir sykiu kaip miesto gyventoją, stebino labiausiai?

– Mane kauniečiai nuolat maloniai stebina. Jie myli savo miestą, tai byloja ir daugybė grupių socialiniuose tinkluose, kur žmonės dalijasi senomis nuotraukomis, prisiminimais, istorinėmis žiniomis. Nežinau, ar koks kitas miestas turi tiek vietos istorijos entuziastų. Nepaisant to, kad kauniečiai dar neseniai didžiuodavosi savo „lietuviškumu“, matau didelį mūsų renginių lankytojų smalsumą pažinti istoriją, kuri liko paraštėse: juk Kaunas buvo toks įvairus! Vis galvoju, kokie būtume šiandien, jei ta įvairovė, kurios miestas tokiu tragišku būdu neteko, būtų išlikusi. Kaip atrodytų Kaunas, jei nebūtume praradę to milžiniško žmogiško, kultūrinio, intelektualinio potencialo, kurį turėjome?

Dar mane stebina tokie kauniečiai, kaip Art Deco muziejaus įkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Esu įsitikinusi, kad, kol yra tokių žmonių, šitas miestas turi ateitį. Karolis su Petru ne tik altruistiškai atvėrė savo butų duris Europos kultūros sostinės projektams, miestiečiams, bet ir pademonstravo nepaprastą jautrumą istorijai, paveldui ir tuose namuose gyvenusiems žmonėms.

– Kaip vertintume, ar pavyko prisibelsti į namus tų, kurie savo duris laikė tvirtai uždarytas?

– Ši durų metafora gali būti interpretuojama skirtingai. Viena vertus, ji simbolizuoja atvirumo, pagarbos kitam ir kitokiam, dialogo vertybes. Prisiminsiu epizodą iš pirmojo Istorijų festivalio 2019 m. Didžiuosius jo renginius planavome unikalioje vietoje – vadinamajame Ramybės parke, arba Senosiose Kauno kapinėse, kurias kažkada dalijosi keturios konfesijos. Tad mums buvo itin svarbu įtraukti vietos (gana uždaras) bendruomenes – musulmonus ir rusų ortodoksus. Pakvietėme juos prisidėti prie muzikinės kantatos kūrimo, atverti mečetės ir cerkvės duris lankytojams. Festivalio pabaigoje paprašėme visų keturių konfesijų dvasininkus palaiminti miestą ir miestiečius. Kultūrinis mūsų projektas šioms religinėms bendruomenėms turbūt turėjo atrodyti kaip keista avantiūra. Nepaisydami to, jie mumis patikėjo, buvo atviri visoms siūlomoms idėjoms. Tačiau projekto pabaigoje prisipažino: „Net neįsivaizdavome, į kokį didelį projektą įsitraukėme, nenutuokėme, kas mūsų laukia, tiesiog jumis pasitikėjome.“

Simbolis: J.Bradley projektą „Slenkstis“ inspiravo tarpukario Kaunui įprasti objektai – prie įėjimo į žydų namus pritaisytos dėžutės su maldos ritinėliu. / G. Jovaišos nuotr.

Šio pasitikėjimo rezultatas – nuostabus muzikinis kūrinys – kantata „Ramybės, Ramybės...“ (šiemet išleidome vinilinę plokštelę), surengtos didelio pasisekimo sulaukusios ekskursijos visuomenei. Tačiau svarbiausia – atsirado naujas ryšys tarp miesto bendruomenių. Užsimezgė taip reikalingas pasitikėjimas ir dialogas.

Kita vertus, ne vienus metus Istorijų festivalio programoje klausėme, ką darytum, jei į tavo namus pasibelstų karas? Nenutuokėme, kad ši metafora praras savo hipotetiškumą ir taps tokia skaudžiai tikra. „Atminties biuro“ programa, tiek daug kalbanti apie Antrąjį pasaulinį karą, kelia šiandienai itin aktualius klausimus apie istorines pamokas, žmogiškumą, vertybinius mūsų pasirinkimus mirties ir karo akivaizdoje. Šį istorinių pasakojimų ir aktualijų susipynimą stebime iš neseniai atidarytos parodos „Iš tamsos“ (menininkė Jenny Kagan, kuratorė Justina Petrulionytė-Sabonienė) lankytojų reakcijų. Parodoje itin jautriai per vienos šeimos išgyvenimus pasakojama Holokausto istorija. Ši paroda jos lankytojus sukrečia savo įtaigumu ir kartu tuo, kad joje ataidi šiandienos karo patirtys. Kai kurie išėję iš parodos palieka tokius atsiliepimus: Slava Ukraini!

Taigi tikiu, kad meno kūriniai kiekvienam iš mūsų padeda pasitikrinti: o ką aš darysiu, kai belsis į mano duris? Ar atidarysiu duris tam, kuriam reikia mano pagalbos, ar išjungsiu šviesą apsimesdamas, kad manęs nėra namuose?

– Kuris renginys, susitikimas, kūrinys ar leidinys tau pačiai liks kaip svarbiausias 2022-ųjų sentimentas?

– Žinoma, vienas svarbiausių ir sudėtingiausių mūsų projektų buvo knygos „Kauno žydai“ rengimas. Ši knyga mums buvo tarsi duoklė tiems, kurie gyveno iki mūsų ir kurių gyvenimai šiame mieste buvo taip tragiškai nutraukti. Jautėme pareigą bent truputį praverti langą į tą turtingą gyvenimą, kuris vyko Kaune iki Antrojo pasaulinio karo.

Vis dėlto labiausiai vertinu patirtį, kurią sukaupiau šiame Europos kultūros sostinės kelyje nuo 2014-ųjų. Svarbiausi man išliko maži dalykai, kurie nutiko pakelyje. Pasidalysiu vienu iš jų.

2019 m. rengėme ypatingą festivalio projektą – spektaklį-koncertą „Paskutinis koncertas“. Juo norėjome priminti Kauno geto policijos orkestro istoriją. Mažai kas žinojo, kad Kauno gete buvo orkestras, įkurtas 1942-ųjų vasarą. Jame grojo visos garsiausios Kauno muzikinio pasaulio žvaigždės, dar neseniai linksminusios Kauno restoranų ir teatrų publikas! Orkestrui vadovavo dirigentas Michelis Hofmekleris ir koncertmeisteris Abraomas Stupelis.

Renginio akcentu tapo kūrinys „Geltonoji fantazija“, sukurtas Kauno gete. Jo autorius – Peretzas Hayatas, arba Percy Haidas, – profesionalus pianistas, kompozitorius. Subūręs savo ansamblį muzikantas keliavo po Europą ir grojo klasikinę ir populiariąją muziką. Kauno gete Haidas, kaip ir daugelis garsių to meto muzikantų, įsitraukė į Kauno geto policijos orkestro veiklą, kur ne tik buvo atsakingas už orkestruotes, bet ir sukūrė ne vieną kūrinį. Jo kompozicija „Geltonoji fantazija“ keletą kartų skambėjo gete, po karo, 1949 m. – Čikagoje. Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje buvo atlikta 2019 m. Istorijų festivalyje.

Tačiau svarbiausia ne tai. Likus kelioms savaitėms iki renginio gavau elektroninį laišką: „Laba diena, esu Josephas Haidas, Persio Haido sūnus. Aš planuoju su žmona atvykti į Kauną, į „Paskutinį koncertą“.

Vėliau, kai Josephą su žmona pasitikome Kaune, aprodėme vietas, kuriose jo tėvas gyveno ir grojo iki karo, apsilankęs „Paskutiniame koncerte“, festivalio renginiuose, jis prisipažino: „Ilgai dvejojau, ar vykti į Kauną. Mano mama, išgyvenusi Šiaulių gete, būtų niekada to nesupratusi, juk čia išžudyta visa mūsų giminė. Atvykau dėl tėvo, bet nežinojau, ko tikėtis. Galvojome, pabūsime kelias dienas ir vėl greitai išvažiuosime.“ Supratęs, kad tragedija, kuri ištiko Kauno žydus, nepamiršta, Josephas nebenorėjo išvykti iš Kauno. Sakė, būtinai grįš su savo sūnumi. Ši nedrąsi kelionė į Kauną J.Haidui tapo grįžimu namo, dideliu palengvėjimu. Mums tokie susitikimai – patvirtinimas, kad tai, ką darome, yra itin prasminga. Mums didelė garbė, kad galėjome prie to prisidėti.

Mažai kas žinojo, kad Kauno gete buvo orkestras, įkurtas 1942-ųjų vasarą. Jame grojo visos garsiausios Kauno muzikinio pasaulio žvaigždės, dar neseniai linksminusios Kauno restoranų ir teatrų publikas!

– Šiemet Istorijų festivalis itin ilgas ir sraunus: ką dar spės patirti Kauno ir Kauno rajono gyventojai ir lankytojai?

– Nuo liepos vidurio ėmėme versti tuos istorijos puslapius, kurie, deja, dar nėra iki galo žinomi mums patiems. Tarp jų – J.Bradley sukurtas skulptūrinis maršrutas „Slenkstis“, atkreipiantis dėmesį į išnykusią miesto bendruomenę. Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikia jautri ir originali paroda „Dalia Grinkevičiūtė. Kambariai. Įveikti atstumai“, skirta tremties ir okupacijos liudijimams. Jau minėta paroda „Iš tamsos“ – itin asmeniškas pasakojimas apie meilės, karo, mirties ir išgyvenimo istoriją.

Rugpjūtį jau nuskambėjo keliaujančių muzikantų klezmerių programa šešiuose Kauno rajono miesteliuose, dar keletą litvakų muzikos programos renginių galima bus aplankyti mieste. Kauno rajone šį mėnesį pakviesime į parodą Vandžiogaloje, o spalį – į išskirtinį nebyliojo kino ir muzikos projektą „Dibukas“ Raudondvaryje ir Kaune. Rugsėjo pabaigoje pasaulio kauniečius pakviesime į programos „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumą, tokius įspūdingus muzikos projektus kaip „Kauno kantata“ ir Marijos Krupoves koncertas „Žalgirio“ arenoje. Spalio viduryje jau atsigręšime į šiandienos kauniečius ir jų istorijas. Du savaitgalius mieste šeimininkaus įvairių pasaulio šalių pasakotojai (angl. storyteller) programoje „Kur man tave rasti?“.

Na, o festivalį baigsime ateities svarstymais. Tarptautiniame simpoziume „Europos idėja“ klausime, koks Europos likimas. Manau, tai bus prasminga „Atminties biuro“ programos kulminacija.

– Kokių ambicijų vedamas biuras rengia Litvakų kultūros forumą? Kuriais atvyksiančiais svečiais labiausiai džiaugiatės?

– Man šis forumas yra tarsi visos žydiškos atminties programos apvainikavimas. Tai simbolinis pasaulio litvakų, pasaulio kauniečių susitikimas, kuriame diskutuosime, dalysimės patirtimi ir idėjomis. Tai mūsų daugiamečių pastangų tiesti bendradarbiavimo ir dialogo tiltus kulminacija.

Šių metų programoje kalbame apie kelionę namo. Mums ši kelionė namo simbolizuoja gilesnį miesto, jo istorijos ir savęs joje pažinimą. Kartu tai ir litvakų grįžimas į savo tėvų, senelių, protėvių žemę. Programa „Kaunas 2022“ tapo galimybe su savo kūryba grįžti tokiems menininkams kaip Williamas Kentridge'as, Jenny Kagan, Philipas Milleris, Bruce'as Clarkas, Marilia Destot ir kt. Dauguma šių menininkų savo patirtimi pasidalys Litvakų kultūros forumo programoje. Prie jų prisijungs akademinio pasaulio žvaigždės, Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos nariai – prof. Antony Polonsky, prof. Peteris Salovey, prof. Tsvia Walden ir kt. Forumo programoje – ir akademiniai pranešimai, ir menininkų pristatymai. Kalbėsime apie litvakišką tapatybę, atmintį, ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities vizijas. Kelsime klausimus, ką reiškia būti litvaku šiandien? Kaip kultūra ir menas gali padėti suprasti istoriją?

– Kuo svarbus kūrinys „Kauno kantata“, kokia jo meninė ir emocinė vertė? Ar pavyks pamatyti jo įrašą tiems, kurie negalės būti „Žalgirio“ arenoje?

– „Kauno kantata“ – tai dviejų litvakų – menininkės Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė), kompozitoriaus Philipo Millerio (PAR) – ir daugybės Lietuvos ir užsienio muzikantų bendradarbiavimo projektas. Tai pokalbis apie sunkias istorines traumas ir būtinybę netylėti. Tai vienas įdomiausių ir kartu – vienas sudėtingiausių projektų. Kantata ragina atverti sunkias traumines temas. Ji kviečia į akistatą su savimi, skatina kalbėti apie sudėtingus pasirinkimus dramatiškų įvykių akivaizdoje. Todėl ji yra itin aktuali šių dienų karo kontekste. Kartu projektas sudėtingas ir organizacine prasme, jame dalyvauja profesionalai ir mėgėjai, vaikai ir suaugusieji, chorai ir solistai, muzikantai iš Lietuvos, Lenkijos ir Pietų Afrikos.

– Ką apie 2022-uosius kalbės po 100 metų Kauną tyrinėsiantys žmonės?

– 2022-ieji – istoriniai metai miesto gyvenime. Neabejoju, jie bus aptariami kaip rekordiniai kultūros metai. Juk per 360 dienų bus surengta daugiau nei 1,5 tūkst. renginių! Tai metai, kai dėl kultūros šaltą sausio vakarą į miestą išėjo daugiau nei 40 000 žmonių, o lydinčius atidarymo renginius aplankė 150 000 žmonių! Metai, kai „Žalgirio“ arenoje susirinko apie 6 000 žiūrovų ne sirgti už krepšinį, o susitikti su menininke.

Prasminga: Kauno miesto, rajono bendruomenę įtraukiantys „Kaunas 2022“ renginiai atskleidė iki šiol menkai tepažintus istorijos pasakojimus. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

Vis dėlto programa „Kaunas 2022“ prasidėjo dar 2017-aisiais, laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Todėl programa „Kaunas 2022“ – tai istorinis kelerių metų nuotykis, įtraukęs kultūros organizacijas, menininkus, kultūros dalyvius, vietos verslininkus, miesto ir rajono bendruomenes. Tas kolektyvinis nuotykis paskatino naujas, kartais ir netikėtas partnerystes (pvz., IX forto ir Kauno valstybinio lėlių teatro), subūrė ir sustiprino kultūros ir vietos bendruomenes (kiek originalių iniciatyvų miesteliuose ir kiemuose!), paskatino kalbėti naujomis temomis (kad ir tokiomis – kultūra turi būti pasiekiama visiems, fiziškai ir komunikacijos požiūriu) ir ieškoti naujų sprendimų, įkvėpė inovacijas ir naujas tradicijas (kiek naujų festivalių, iniciatyvų ir idėjų!), pastūmėjo drąsiems sprendimams (juk traukėme save už plaukų ir darėme tai, ko anksčiau nedrįsome), padėjo įveikti mieste vyravusią inerciją ir nuobodulį. Tai neabejotinai drąsos ir pokyčių laikas. Tai kelionė, po kurios Kaunas niekada nebebus toks, koks buvo iki tol.