Vaikystėje niekada nesuprasdavau istorijų apie tai, kaip vaikai tyčia ar netyčia sudaužo vazas. Galbūt dėl to, kad namie neturėjome vazų. Paauglystėje vienas populiariausių atsikirtimų į patyčias – pasakymas „dužęs“. Į šią frazę niekada nebūdavo atsakymo, tad visi užgauliojimai greitai išblėsdavo. Paaugus imi suprasti, kad kiekvienas esame tarsi vaza ir galime dužti ar įskilti. Galime nieko su tuo nedaryti, tačiau plika akimi matomi įskilimai niekur nedings.

Apie tokį bandymą save suklijuoti kalbėjo choreografė, atlikėja Grėtė Šmitaitė, kuri tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kauno kameriniame teatre pasirodė bendrame Liuksemburgo ir Lietuvos projekte „Tribune // Dance Your Self!“ su autoriniu kūriniu „Įskilimai“.

Pasirodymą atlikėja pradėjo sėdėdama prie medinio stalo, ant kurio sudėti spektaklio metu naudojami daiktai: ritinio formos žvakė, čežantys laiškai mirusiam seneliui, butelis skaidraus gėrimo ir stikliukas. Atlikėja skaitė laiškus bandydama kurti naivų, it nesiorientuojantį, kaip veikia šis pasaulis, personažą. Senelis, kaip galime suprasti, buvęs ne pats komunikabiliausias žmogus, laikęsis distancijos su savo artimaisiais. Tad laiškas, kaip komunikavimo forma, įgijo terapinį poveikį, ypač kai jis skaitomas po artimojo mirties.

„Įskilimuose“ kalbama apie filosofinę meilės reikšmę ir kaip jaunas protas bando ieškoti atsakymų į gyvenimo slėpinius. Paskui demonstratyviai atkemšamas butelis ir įsipilama gėrimo į stikliuką. Pakeliamas tostas už meilę. Spektaklyje sakomi tostai ir už drąsą, ir už ryžtą, erdvę, kurioje esame, ir už visas vietas ir susitikimus, kurie vyksta dabar už mūsų erdvės ribų. Kitaip tariant, už akimirkų trapumą ir realų ryšį tarp žmonių.

Pasirodymas suskaidytas į vaidybą ir šokį. G.Šmitaitė organiškai pereina iš vienos dalies į kitą.

Nors atlikėja filosofuoja meilės ir drąsos temomis, į jas įpina ir kartėlio. Lengvos graužaties, apimančios gedulo metu. Mintis, kad pamąstymai galėjo būti išsakyti seneliui prieš jam iškeliaujant anapus, žiūrovams leido iš naujo prisiminti asmenines skaudžias netektis.

Pasirodymas suskaidytas į vaidybą ir šokį. G.Šmitaitė organiškai pereina iš vienos dalies į kitą. Noras išreikšti save šokiu gimsta iš ką tik išsakytų minčių. Scena taip pat tarsi padalyta į dvi erdves – it širdies ir proto metaforas. Ekspresyviais judesiais ir veido mimikomis ji išreiškė norą augti, suprasti, būti išgirsta ir rasti vidinę ramybę. Tiesa, kai kuriems žiūrovams galėjo būti kiek keblu visa tai suprasti. Juolab kad laiškai buvo skaitomi anglų kalba.

Šis G.Šmitaitės darbas pasižymi daugiasluoksniškumu, žiūrovui suteikiama laisvė pasirinkti savą požiūrio tašką. Tai galimybė išgyventi sielą aižantį gedulą ir pabandyti su juo tvarkytis. Arba tiesiog, kaip neretai nutinka žmogaus gyvenime, vieną įprastą vakarą praleisti drauge su gėrimu, grauduliu ir muzika.

* Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos dalyvis.