H. Šumilaitė: šiandien teatras – ne tarnystė, bet tarnyba | Diena.lt

H. ŠUMILAITĖ: ŠIANDIEN TEATRAS – NE TARNYSTĖ, BET TARNYBA

Šiandien Kauno profesionalių teatrų repertuare – nemažas skaičius darbų, nepateisinančių profesionalaus teatro vardo, o mėgėjiškuose teatruose – mėgėjiškumo ribas peržengianti saviveikla. Apie tai, kur reikėtų ieškoti priežasčių ir apie mėgėjiško teatro specifiką pokalbis su Hana Šumilaite.

Aktorė, režisierė šiuo metu vadovauja dviem suaugusiesiems skirtiems mėgėjų teatrams – Kauno rajono Voškonių teatrui "Siena", greitai švęsiančiam jau dešimtmetį, ir prieš trejus metus įsikūrusiam Kauno miesto Vilijampolės bendruomenės teatrui MMT ("Mes mylim teatrą"). Dar viena jos veiklos kryptis – kasmetis respublikinis mėgėjiškų teatrų festivalis "Naujieji Vasiukai", šįmet (tai bus šeštasis festivalis) pakviesiantį ir trupių iš užsienio.

– Stebint ir lyginant kai kuriuos suaugusiųjų mėgėjiško teatro ir kai kuriuos profesionalaus teatro spektaklius, regis, kad kartais aiški riba tarp mėgėjiško ir profesionalaus teatro pradeda tirpti. Ar mėgėjiškas teatras turi siekti panašios meninės kokybės kaip ir profesionalusis? O gal šių dviejų teatro krypčių apskritai nereikėtų lyginti?

– Kažkada manėme, kad ne. Ir man pačiai visada kitaip atrodė profesionalus aktorius ir režisierius, bet daug kas pasikeitė. O kaip kitaip gali būti, kai dabar aktorius kepa kas netingi? Pirmiausia reikia išmokti amato, kurio turi išmokyti metras, ar aktorystės, ar režisūros. Šiandien viską valdo pinigai. Kažkada turėjau pasiūlymų statyti profesionaliuose teatruose, bet pamaniau, kad kokie ten yra metrai, tai dabar aš nebenoriu, kad man ir pasiūlytų, nes pasikeitė karta, dabar ateina į teatrą žmonės tarnauti. Tikiu stebuklais, kurie vyksta repeticijų metu, bet jų kol kas spektakliuose nematau. Tad dabar ta riba yra labai plona. Visada su pagarba žiūrėjau į Rubinovą, kada jie buvo saviveikla, visi eidavome žiūrėti, pati dar tada buvau dramos sekcijos tarybos pirmininkė. Aš juos gyniau, nes tai buvo didžiulis reiškinys. Bet kai jie iš mėgėjų patapo atseit profesionalais, aš iš jų taip ir negavau to stebuklo.

Pas mus nėra aktorių, baigusių teatro studijas, todėl mėgėjiškas teatras yra dažnai nurašomas. Dabar viską valdo pinigai. Baisu žiūrėti, kai matai, kad puikus aktorius vaidina kažkokį "š", kaip dabar yra madingi gastroliniai komedijos žanro variantai. Žmonės pas mane ateina be pinigų, iš entuziazmo, o profesionalams – tai duona, jų profesija – ir kažkokia tuštuma. Dingo ta tarnystė teatrui. Anksčiau kokios būdavo premjeros... Nekalbu apie balių ir bohemą, bet buvo bendrumo jausmas, kad padarėme kažkokį labai gerą darbą bent sau, sielai, ir dabar švenčiame. Dabar to nėra. Visi eina ne kaip į tarnystę, bet tarnybą. Ir tas labai jaučiasi.

Mano dėstytoja kadaise sakydavo, kad nevaikščiodavo į teatrą, aš galvodavau, kaip galima nevaikščioti į teatrą pačiam būnant režisieriui, o dabar pati tą suprantu. Pastarąjį kartą, kai išėjau pakylėtos nuotaikos, buvo "Pamela" Nacionaliniame Kauno dramos teatre, bet kartais galvoju: "Jie turi algas, profesionalių aktorių, režisierių, erdvę, apšvietėjų – turi viską, o spektaklis būna vertas nulio."

– Žmonės, ateinantys į jūsų teatrą – kokie jie? Kaip jie jus randa ir ko tikėdamiesi ateina?

– Pavyzdžiui, Anykščių ar Rokiškio teatrai, kuriuose 99 proc. aktorių yra baigę fakultetus, jie turi etatus, eina vaidinti jų kurso bičiuliai, kolegos, juos galima traktuoti kaip jau ne visai mėgėjiškus. Pas mane žmogus ateina iš gatvės, darbas su juo būna visiškai kitoks. Kita vertus, tie žmonės nustebina, nes nors ir nėra baigę studijų, susijusių su teatru, turi daug entuziazmo ir potencialo. Jie ateina savo noru, niekieno neverčiami. Profesionalus režisierius randa sau patinkančią pjesę ir prie jos derina aktorius, nes turi iš ko pasirinkti. Aš per vasarą perskaitau ne mažiau kaip 80 pjesių tam, kad man maždaug atitiktų tipažai ir kad visiems galėčiau skirti po vaidmenį. O paskui, kai jie suvaidina ir jiems tai patinka, jie jaučiasi dideliais artistais. Turiu galvoti apie tai, kad mano aktoriai pakeltų tą medžiagą, negaliu imti Williamo Shakespeare'o. Beje, kai kurie ima W.Shakespeare'ą ir mėgėjiškam teatre, bet man tai juokinga. Yra visokių punktų. Antra vertus, yra problema – aktorių turiu dešimt (septyni scenoje ir trys – dubleriai). Manau, kad jų daugės, nes jeigu matau, kad žmogus nori vaidinti, nemoku pasakyti "ne".

Tarybiniais laikais kiekvieni kultūros namai turėjo arba dramos ratelį, arba teatrą ir jų Kaune buvo daug. Dabar yra trys teatrai, neskaičiuojant studentiškų ir pan. Tai yra klaikiai nedaug. Tie žmonės ieško ir atranda. Nėra nieko atsitiktinio gyvenime, tad jeigu žmogui reikia mokytojo, jis jį ir sutiks. Manau, kad yra daug žmonių, kurie dar nepajuto, kad norėtų vaidinti. Viename festivalyje sykį priėjo prie manęs moteriškė, vaidinanti kitame mėgėjiškame Kauno teatre ir sako: "Hana, aš labai norėčiau ateiti pas jus vaidinti, bet jūs turbūt turite tų moterų?" Atsakiau, kad neturiu ir ji atėjo. Nesakau, kad kiti teatrai prastesni, tiesiog ten kiek mažiau galimybių dažniau rodyti spektaklius, nes mažai kur gastroliuoja. Ten dažniausiai aktorius pavaidina kelis kartus ir vėl imamasi naujos pjesės. Tad nėra to pasitenkinimo, o ta energija ir plojimai ir yra ta mūsų valiuta, kurį mums reikalinga. Mes galime pasigirti, kad gastroliuojame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Londone.

Kartais visai net neįtari, kad žmogus turi aktorinių gebėjimų. Atrodo, daug metų pažįstami žmones, o jie ateina ir nustebina – vaidina neblogai, ieško savo personažo. Man labai svarbu, kad žmogus būtų pareigingas. Jeigu negali kažkada ateiti, aš niekada ant jo nepykstu. Bet labai vertinu tai, kad žmogus praneštų apie tai, nes yra buvę atvejų, kad kai viską sutarėme, o vaidinimo dieną žmogus dingo ir net nekėlė ragelio, kai jam skambinau.

– Galbūt mėgėjiškas teatras veikia lydimas terapinės funkcijos – padeda spręsti kai kurias čia atėjusiųjų problemas?

– Dar gūdžiais tarybiniais laikais, kai "Inkaro" liaudies teatre buvo signataras Rolandas Paulauskas, buvęs signataras Audrius Butkevičius, jų žmonos, dailininkai, mes visą laiką sakėme, kad čia yra mūsų sala, mus jungė tas pats prasmių laukas. Tai dabar šis teatras dešimt kartų yra ta sala ir tas laukas. Nes kai viską aplink pradėjo valdyti pinigai, labai dažnai dingsta draugystės, žmonės pasidarė labai plėšrūs. Tad jautresni žmonės nori burtis, o teatras yra tam tinkama forma. Yra čia tokių žmonių, kad jeigu ne šis teatras, neaišku, kaip būtų toliau susiklostęs jų likimas. Ateina ir šviesių, jaunų žmonių, bet ir turinčių sunkų charakterį, tad vaidyba tampa vienu iš būdų jam keistis.

Kol dar turiu jėgų, dirbu. Manau, kad dar tikrai ilgai nenutrūks ši veikla. Sumanymų dar turiu daug. Yra tokių pjesių, kurias laikau kaip saldainiukus, bet kol kas neturiu su kuo statyti, nes tie vaidmenys reikalauja daugiau patirties. Mane visą laiką traukdavo socialinė tematika. Pavyzdžiui, kad ir mūsų spektaklis "Avis" – pasaka suaugusiesiems, kurioje daug grotesko. Dabar statau Aleksandro Kočetkovo pjesę "Pamoka našlėms", kuri šiek tiek primena Antono Čechovo "Mešką", nugalėjusią pernykščiame festivalyje (Kauno įgulos karininkų ramovės mėgėjų teatras). Čia vaizduojama senovės Graikija, kur jauna moteris, ištekėjusi už senyvo vyro, eina į rūsį kartu su juo numirti. Šalia eina ir auklė, jai primenanti: "Tu gi gyvenime meilės taip ir nepažinai." Tad po vyro mirties vėliau atsiranda jaunas sargybinis, simpatizuojantis jaunajai damai.

– Kasmet organizuojate mėgėjiškų teatrų festivalį "Naujieji Vasiukai", kuriam parama yra gana minimali, tad atiduodate savo laiką, energiją, net ir asmeninius pinigus, prašote pagelbėti draugų ir pažįstamų. Kodėl nepavyksta pritraukti daugiau rėmėjų? Kaip su projektų rašymu?

– Mano giliu įsitikinimu, ši projektų sistema yra ydinga, nes liko tų taurių tikslų pelenai ir dominuoja makaronų kabinimas. Mane dažnai pasiekia pasiūlymas bendradarbiauti įgyvendinant tam tikrus projektus. Vienas tokių buvo ir skirtas mokykloje esančių patyčių klausimui spręsti. Ir pamačiau, kad 90 proc. pinigų nusėda kišenėse tų, kurie organizuoja renginį ir sulaukia į kokią nors keistą idėją, tarkim, 20 minučių televizijos laidą apie tai. Prirašyta velniai žino ko, o tam tikram darbui lieka šnipštas. Manau, kad jeigu tu paimtum tuos 10 tūkst. ir kiekvienoje mokykloje įdarbintum po psichologą, būtų kur kas didesnė nauda.

Geriausias pavyzdys buvo, kai prieš keletą metų vienas mažesnis šalies miestas gavo 0,5 mln. madai skirtam projektui. Vaikų darželiai siuvo modelius iš laikraščių ir tualetinio popieriaus. Mokyklos irgi kažką darė, visi kažką darė kažkurį laiką, – padėjo kryžiuką ir panaudojo pinigus. Didžioji dalis pinigų irgi turbūt nusėdo ten, kur dažniausiai. Ir kas iš to?! Už tą sumą jie galėjo nupirkti naujų instrumentų muzikos mokyklai, tautinių šokių kolektyvui pasiūti naujus drabužius ir dar padaryti daugybę kitų dalykų.

Tie projektai dažniausiai laimi taip: arba tu esi gudrus rašyti, o tas kuris iš tikrųjų dirba, neturi nei laiko, nei noro rašyti; arba tuo atveju, jeigu komisijoje turi pažįstamąjį. Per visus savo metus (beveik 20), tik vienintelį kartą laimėjau konkursą. Dabar reikia rašyti, kad vyks mokymai, seminarai ir pan. Aš irgi galiu tai prirašyti, bet tai bus melas. Todėl, kad kolektyvai, kurie atvažiuoja, dažniausiai net pabaigtuvių šventei ne visada pasilieka – būna pavargę fiziškai, nes ne visada turi galimybę pernakvoti ir gauti transportą atvažiuoti. Tad kokie dar seminarai ir mokymai?! Esu blogo auklėjimo – negaliu meluoti. Ir negerai jausiuosi, jeigu gausiu tuos pinigus melu, todėl ir neberašau.

Arba dar toks nemalonus momentas. Anksčiau yra tekę organizuoti festivalį su gruzinais, bet į jį daug kas iš valdžios žmonių neatėjo ir net neįspėjo, kad negalės ateiti. Man yra nesuprantami tokie dalykai. Gruzinai buvo atvežę jiems dovanas, o jų nebuvo kam atsiimti. Tai mūsų pagarbos ženklas, bet niekam tai neįdomu. O kai dabar bus rinkimai tai jie lakstys su šakočiais ir kitomis vaišėmis, norėdami pasirodyti.

– Gal pastebėjote tendencijas, kuo mėgėjiškas teatras Kaune yra kitoks, palyginti su kitais miestais?

– Skiriasi nuo kitų miestų savo repertuaru ir kokybe. Mus dažnai kviečia vaidinti visoje Lietuvoje, esame gana populiarūs. Pavyzdžiui, Jurbarko rajone yra populiarus klojimo teatras, bet man jis niekada nebuvo įdomus. Lietuvių literatūroje yra daug įdomių pjesių, bet tas kaimiškasis teatras manęs netraukia. Mes statome truputėlį intelektualesnes pjeses. Būna, kad kai nuvažiuoji į atokesnį miestą ar miestelį sako: "O, profesionalai atvažiavo, mes galime nuvažiuoti tik į Kauną ar Vilnių pažiūrėti tokių spektaklių." Ten yra kitokia kultūros situacija.

Iš esmės viskas priklauso nuo režisieriaus: kaip jis užveda žmones, ko nori iš savo artistų ir ar apskritai gali suburti žmones tokiam teatrui. Bendraudama su kitais teatrais pastebiu, kad kuo toliau nuo tų centrų, tuo teatro režisierius yra labiau vertinamas, jis yra šalia kunigo, mero, tai ne čia, Kaune, kur esi kažkoks trečiaeilis. Ten juntama didelė pagarba. Tų perliukų tikrai yra, tik tiek, kad jei per televiziją tavęs nerodo, vadinasi, tavęs nėra. Toks supratimas.

Apskritai spektaklių per televiziją neberodo, aš jau nekalbu apie mėgėjišką teatrą, ir profesionalų neberodo. O ir tą intelektualųjį kiną rodo naktimis. Tad kas jį gali žiūrėti? Mūsų valstybės politika tokia, kad kuo daugiau būtų glušių. Tarybiniais laikais išmokau skaityti tarp eilučių ir ieškoti informacijos. Mes buvome alkani. Dabar, kai viskas lūžta nuo informacijos, niekam tai neįdomu. Bibliotekos nykėja, rajonuose daugiausia gauna meilės romanus. Per aštuonerius metus esu ten pasiėmusi tik kelias knygas. Įsivaizduoju, kad su vaikiškomis knygomis darosi tas pats. O juk egzistuoja ir ta klasika, be kurios negali užaugti normaliu žmogumi! Pokemonus tu gali žiūrėti per televizorių, bet nei širdžiai, nei protui tai nieko neduoda, geriausiu atveju suteikia gudrumo. Nenoriu burbėti kaip senstanti moteris, bet egzistuoja klasikinis išsilavinimas.

Tarybiniais laikais visiškai švariam nebuvo galimybės išlikti, bet tu galėjai nestoti į partiją, galėjai neparduoti kažko, o dabar dar baisiau, nes anksčiau buvo aiškus priešas, o dabar visi priešai tarpusavyje. Dabar, jei tu kažką pasakai, tai iš karto sako, kad esi vatnikas. Sutinku ir gražaus šviesaus jaunimo, bet ar jie išliks čia, ar neišvažiuos būti šviesūs kur nors Londone ar Niujorke – čia jau kitas klausimas.

O kiek teko pabuvoti užsienyje, tai mūsų šalies mėgėjiškas teatras yra aukštesnio lygio nei ten. Žinoma, išimčių visuomet yra. Bet ten kitokie ir tokio teatro veiklos principai. Pavyzdžiui, Suomijoje, bendruomenė samdosi režisierių ir jis dirba su žmonėmis. Pas mus tai neįmanoma, nes rajonuose vos bambaliui sukrapšto, tai kokie dar pinigai teatrui, kuris jiems nereikalingas. Reikia gyventi kaip suomiui, kad tai būtų realu. Jeigu bus nario mokestis, niekas nebeateis. Mes griebiame modelius iš Vakarų, bet jie ne visai mums tinka, nes mes tiek neuždirbame.

– Minėjote, kad negaunate jokio finansinio atlygio nei jūs (MMT trupėje), nei juolab žmonės, kurie vaidina, bet metai iš metų einate, režisuojate, vaidinate, kiek tenka sutikti, visada trykštate vidine šiluma ir entuziazmu. Kas ta varomoji jėga?

– Atvirai kalbant, būna visokių minčių. Dabar žmonės yra atbukę, trūksta subtilumo. Tą pastebiu ir dirbdama su vaikais – prieš 20 metų aš niekada gyvenime nekėliau tono, bendravau ir aiškinausi, o dabar tenka rėkti, nes jeigu su jais kalbi normaliai, jie tavęs nebegirdi, nes įprato, kad ant jų rėkia tėvai, rėkia mokykloje. Kai tik išeisiu į pensiją, iš karto atsisakysiu vaikų. Tai yra baisu, žvelgiant iš tos pozicijos, kad turėtum nešti šviesą, bet aš jau nebeturiu jėgų. Organizuoju ir vaikų teatro festivalį, į kurį įdedu nemažai savų pinigų, nes niekas jų mums neduoda, o kai pagalvoju – ar man nors kiek grįžta tos gerumo emocijos, atsakymas yra neigiamas. Jie viską priima taip, kad tu jiems turi duoti, kad iš kažkur kažkas turi viską padaryti. Vietiniai (Kauno rajone) nelabai eina pažiūrėti spektaklių, jiems neįdomu. Kartais apima toks jausmas, kad kiaulėms perlus mėtai ir kam viso to iš viso reikia.

Naujausias spektaklis, kurį pastatėme ("Linksmi pinigai") yra komedijos žanro. Festivaliai, į kuriuos esame kviečiami, prašo, kad spektaklis būtų komedija ir neilgas. Kai kurie žmonės nenori scenoje matyti rimtų dalykų, nes yra pervargę, tad tiesiog nori atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Nors man pačiai artimesni rimtesni kūriniai. Bet manau, kad problema yra ne tai. Jeigu mene nėra tos švieselės į viršų, vadinasi, tai ne menas. Dabar daug tamsos šiuolaikiniame mene, ne vien teatro scenoje. Supranti, kad tai žaidimas, kažkoks savęs ieškojimas, bet sukrečia tikri dalykai. Kai žiūri tikrai gerą spektaklį ar filmą, tau nereikia, kad tave šokiruotų fiziškai ir pan. Kartais galvoju, kad geriau pati nueičiau ir suvaidinčiau dešimt kartų geriau, negu žiūrėčiau į jų marazmus, ką jie ten daro scenoje. Tačiau visą laiką sakau, kad geri darbai yra tam tikras dvasinis egoizmas, nes tu jauti didžiulį pasitenkinimą. Tai turbūt ir yra tas variklis.

GALERIJA

  • H. Šumilaitė: šiandien teatras – ne tarnystė, bet tarnyba
  • H. Šumilaitė: šiandien teatras – ne tarnystė, bet tarnyba
  • H. Šumilaitė: šiandien teatras – ne tarnystė, bet tarnyba
Elijaus Kniežausko nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Ponia

Tas musu lietuviskumas,tai tas pats kas valytoja su prados rankinuku.Atrodo,kad tas rankinukas daro valytoja protingesne ir labiau issilavinusia...Hana,kaip supratau,mene visus dantukus nusidilino,stengdamasi nors kazkaip ta pilkuma ir daugumos bukuma aplamdyti ir nors keliomis spalvomis musu gyvenima ismarginti linksmiau...O ka jus,komentatoriai ir izeidinetojai,padarete gero Lietuvai ir tam paprastam zmogeliui?Ismokime galu gale matyti daiktus graziais,o ne pulkime kritikuoti neprisiliete ir nepazine...Aciu ,Jums Hana.Smagu,kad Lietuvoje dar liko zmoniu,kurie stengiasi mus ismokyti duoti.Duoti be atpildo....

//.

vargse megeja einanti i politika.

Jau geriau

Šumilaitė negu Bilevičiūtė. Ir ne seime, žinoma.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS