J. MALINAUSKAITĖS TEATRAS: SKAITYTI REŽISIERIAUS MINTIS IR KURTI SKURDO IMPERIJOJE

Gruodžio 19-ąją Lietuvos profesionalus dramos teatras mini 100-metį. Neatsitiktinai į kelionę laiku leidžiamės su žymia teatro scenografe, grafike ir dailininke Janina Malinauskaite, kuri daugiau nei 50 metų atidavė teatrui ir jame paliko gilų kūrybinį pėdsaką.

Teatro scenografė savo talentą skyrė dviem teatrams: 26 metus dirbo Kauno dramos teatre ir 24-erius Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Per šį laikotarpį ji sukūrė ne vieną scenovaizdį operai ir apipavidalino kitų Lietuvos dramos teatrų pastatymus. Iš viso galima suskaičiuoti apie 100 scenovaizdžių, kostiumų eskizų spektakliams, plakatų ir programėlių.

Įdomu, kad J.Malinauskaitės teatro darbai inspiravo ir šiandienos menininkus, kurių interpretacijas galima išvysti 100-mečiui skirtoje lauko parodoje Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) prieigose.

Naujos krypties pradininkė

Baigusi tuometį Lietuvos dailės institutą, J.Malinauskaitė 1959 m. grįžo dirbti į gimtojo miesto dramos teatrą.

Janina Malinauskaitė.

"Žmonės nėjo į teatrą, nes jis buvo neįdomus. Tuomet nebuvo režisierių, spektaklius statė aktoriai. Ne visi pavykdavo. Dailininkas, kaip ir aktorius, juk yra priklausomas nuo režisieriaus. O jeigu jis imasi prastos pjesės? Tekdavo per jėgą daryti tai, kas nepatinka. Buvo ir prisvilusių blynų, – sunkią pradžią prisimena menininkė. – Per sezoną išleisdavome keturis spektaklius, repertuaro pjesės buvo tikrinamos, privalomai statomi keli klasikos, tarybinės tematikos, vaikams skirti spektakliai. Bjaurus laikmetis. Kiekvieno spektaklio metu palikdavo vietas saugumiečiams arba partiečiams. Baisu prisiminti tą siaubą."

Dailininkė susidūrė ir su teatre vyravusia iliustratyvia scenografija, tačiau stiprus charakteris ir begalinis kūrybiškumas ją skatino kurti kitokią vizualinę teatro estetiką.

"Atėjusi į teatrą, nusprendžiau pamiršti tai, ko mane mokė institute, ir lavintis pati. Prenumeravau teatro žurnalus, kuriuos buvo įmanoma gauti: lenkų, čekų. Domėjausi filosofija, nors nebuvo originalių filosofų knygų, istorija (Lietuvos!), archeologija, astronomija. Buvau gera piešėja, tapytoja", – mena menininkė.

Kaip vieną pirmųjų postūmių į savitą saviraišką ji nurodo susitikimą su režisieriumi Andrejumi Gončarovu, kuris 1964 m. teatre statė Bertoldo Brechto "Operą už tris skatikus".

"Darbas su juo įstrigo tiesiai į dūšią. Supratau, kaip pratęsti režisieriaus mintį. Dailininkas turi suprasti režisierių, o ne režisierius dailininką. Tai pagrindinis uždavinys. Susidūrus su prasta pjese ar režisieriumi, kuris nežino, ką daryti, gimsta dailininko šou. Užtenka rimto režisieriaus kelių sakinių, kad suprasčiau jo viziją. A.Gončarovo sakiniai buvo labai taiklūs", – pasakojo J.Malinauskaitė.

Iki tol ji sako vadovaudavusis pjese. Būdavę ir beviltiškų momentų, kai režisierius prisipažindavo, kad nežino, ką daryti. "Po nevykusių spektaklių nerasdavau sau vietos, nes jie neskleisdavo – kaip aš sakau – dvasios, kuri eidavo žiūrovams iš pakaušio. Kai veikiama žiūrovo pasąmonė, jis įsijungia į reginį, jeigu to nėra, toks spektaklis nieko vertas", – kūrybinius atradimus ir nusivylimus prisimena dailininkė. "Dirbau su 40 režisuojančių žmonių, iš kurių tikrų režisierių buvo mažuma", – sako ji.

Labai greitai menininkei savo darbuose pavyko plokščią veiksmo foną scenoje paversti metafora, simboliu, asociacija. Dirbdama kartu su režisieriais Jonu Jurašu ir Jonu Vaitkumi XX a. 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais ji ypatingai prisidėjo prie vizualinės konceptualios režisūros atsiradimo. Užtenka prisiminti tokius istorinius spektaklius kaip Michailo Bulgakovo "Moljeras" (1968), Kazio Sajos "Mamutų medžioklė" (1968), Juozo Grušo "Grasos namai" (1970), "Barbora Radvilaitė" (1972), "Unija" (1978), Eugenijaus Ignatavičiaus ir J.Vaitkaus "Svajonių piligrimas" (1975), Alfredo Jarry "Karalius Ūbas" (1977), Henriko Ibseno "Statytojas Solnesas" (1980), Vinco Krėvės "Šarūnas" (1980). Juose J.Malinauskaitės scenografija ir sceniniai objektai lygiavertiškai kūrė dramos temos interpretaciją.

Kostiumai – muziejuose

Pokalbis nuo scenografijos pakrypsta link teatrinių kostiumų. Gaila, kad veikiami laiko jie nyksta, tačiau net po kelių dešimtmečių keletas dailininkės kurtų kostiumų yra išlikusių teatro kostiuminėje: Gražinos Balandytės suknelė iš spektaklio "Paskutinieji", Antaninos Mackevičiūtė kostiumas, vilkėtas spektaklyje "Svajonių piligrimas", keletas atskirų detalių.

Įdomu, kad yra išlikusios ir dvi suknelės iš legendinio spektaklio "Barbora Radvilaitė" – Elžbietos drabužis eksponuojamas J.Grušo muziejuje, o štai Barboros suknelė netrukus iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų persikels į Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus saugyklą. Jie nėra prabangūs, tačiau turi didelę istorinę vertę.

Iš ko ir kaip buvo sukurti Renesanso epochos didikų ir dvariškių kostiumai? J.Malinauskaitė mielai leidžiasi į pasakojimą: "Buvo vienintelis teatrinių medžiagų sandėlis Vilkpėdėje, iš kurio teatras įsigydavo ir audinių. Spalvotų net nebuvo. Dekoracijų gamybos ceche ant elektrinės plytelės statydavome katilą ir dažydavome patys. Dabar galima rinktis įvairias spalvas, atspalvius ir faktūras. Klausiate, iš ko pasiūti "Barboros Radvilaitės֧" veikėjų drabužiai? Iš paprasčiausių audinių ir atliekų. Iš pamušalinio šilko, kuris tuomet buvo pati prabangiausia medžiaga. Dirbtinių audinių pluošto fabrike prisirinkau atliekų, tokio šamšalo, iš kurio dariau dekoro elementus. O kaip sukurti prabangos įspūdį, prabangius akmenis? Mėgau saldainius, kurie buvo įvynioti į sidabro popierėlius. Pamenu patryniau rankoje juos ir susukau – toks dailus rutuliukas išėjo, lyg perlas, lyg brangakmenis. Privežė mums tų popieriukų iš saldainių fabriko, dekoratorės suko rutuliukus ir nešė į siuvyklą, kur jais buvo siuvinėjamos suknelės, ypač Barboros kostiumai. Gyvenome ir kūrėme nežmoniško skurdo imperijoje."

Vilnoniai audiniai buvę baltos spalvos, dar buvo galima įsigyti prastos kokybės marginto perkelio. Dėl to dažnai naudojo trafaretinį dažymą, – sukurdavo trafaretą ir dažydavo keliomis spalvomis. Reikėjo išmanyti technologiją, kad piešinys nenusiskalbtų.

Kurdama "Karaliaus Ūbo" kostiumus dailininkė naudojo klijuotę. "Perteikdama satyros žanrą, kai kurias kostiumų detales gaminau iš klijuotės. Šiuolaikinis kostiumas buvo suderintas su abstrakčia forma. Net iš silkių dėžučių darėme akcentus šiam spektakliui. Reikėjo suktis iš to skurdo. Turėjau galvą ant pečių", – juokdamasi pasakoja J.Malinauskaitė.

Sudėtingi kompromisai

J.Malinauskaitei ne kartą yra tekę pakovoti už savo sumanymą, ir ne kartą, susidūrus su nepramušama cenzūros siena, leistis į skausmingus kompromisus. Vienas jų – spektaklio "Šventežeris" pagal K.Sajos pjesę spektaklio maketas.

Dailininkė paruošė eskizą, kuriame buvo vaizduojamas žalias iškilus Lietuvos žemės lopinėlis su upeliais, kaimo sodybomis. "Kaip nustebau, kad teatro meno taryba išsigando, kokia buvo didelė baimė. Nepatvirtino. J.Jurašas atsisakė statyti spektaklį. Tuomet spektaklio ėmėsi aktorius, atsirado ir kitas dailininkas. Dalyvavau tame eskizo pristatyme. Ilgai jis vyko. Neapsikenčiau: "Jeigu jums netiko mano konceptuali scenografija, o jūs tiek laiko svarstote šitas iliustracijas, tuomet aš išeinu." Tą ir padariau", – itin gyvai šį epizodą prisimena dailininkė.

Spektaklis vis dėlto įvyko, ir jį režisavo J.Jurašas. J.Malinauskaitė, deja, buvo priversta nusileisti: jaukias sodybas pakeisti ramunėlių pieva. Spektaklis pavyko ir gyvavo daugiau nei 40 metų. Tiesa, dailininkė paskutinius rodymus vertino kritiškai, nes, jos nuomone, svarbius akcentus pakeitė mechaniška vaidyba.

Madonos paveikslo legenda

Į teatro Rūtos salę einančius žiūrovus laiptinėje pasitinka Aušros Vartų Madonos butaforinis paveikslas. Su juo susijusi spektaklio "Barbora Radvilaitė" ir žmonių likimų istorija.

Pradėjęs pastatymą, režisierius J.Jurašas nusprendė įtraukti italų dailininko personažą, kuris, pakerėtas Barboros grožio, ją pasirenka Aušros vartų Dievo Motinos modeliu. Kartu šis motyvas tapo Žygimanto Augusto meilės šventumo ženklu. "Jurašui įtraukus dailininko personažą, sugalvojome, kaip gimsta tas paveikslas. Dailininką vaidino Viktoras Šinkariukas. Spektaklio pradžioje jis, vilkėdamas ilgu renesansiniu kostiumu, išeidavo į sceną, rankomis atlikdavo kelis judesius ir pasigirsdavo dūžtančio stiklo garsas. Dekoracija kildavo, prasidėdavo aktorių atliekamas menuetas, o dailininkas piešė Barborą. Vėliau buvo išnešamas paveikslo rėmas, o finalinėje scenoje, skambant giesmei "Pagarbinkim meilę", Barborą, sėdinčią krėsle lyg paveiksle su aureole ir spinduliais išnešdavo į scenos gilumą. Dekoracijai keičiantis, turėjo leistis Aušros vartų Madonos paveikslas." Paveikslas leidosi vieną kartą 1972 m. balandžio 21 d. per peržiūrą, kurią matė nedidelė grupė žmonių: aktoriai, meno taryba. "Buvo mirtina tyla. Visi išėjo priblokšti. Pamenu aktorės Birutės Raubaitės žodžius: "Po tokio spektaklio tik atsiklaupti ir melstis." Žmonės išėjo dvasiškai paveikti", – prisimena J.Malinauskaitė. O tada kilo skandalas. Akimoju gandas, kad spektaklyje naudojama "uždanga su šventu paveikslu", pasiekė aukščiausių partijos funkcionierių ausis.

J.Malinauskaitė sako iš pradžių suvokusi, kad tai geruoju nesibaigs ir valdžia to neatleis. Tačiau ši mintis labai logiškai atskleidė meilės pagarbinimo temą, ir pats darbas buvo labai įdomus. "Padariau paveikslo rėmo brėžinį. Kai mechanikui butaforui pradėjau aiškinti apie metalinius apkaustus, šis pasakė, kad jo padaryti neįmanoma. Tuomet paėmiau skardos gabalą, pradėjau karpyti, kalti, įrodydama, kad įmanoma. Tapiau Marijos veidą, rankas, – nešėme į sceną dar ne visai pabaigtą paveikslą. Buvau sukūrusi ir išsamią spektaklio programėlę su ištraukomis iš Lietuvos istorijos, kunigaikščių biografijomis, priešiniais, bet programėlė dingo ją turėjusių patvirtinti kultūros instancijų stalčiuose. Kam žmonėms girdėti apie Lietuvos praeitį, valdovus?" – į procesą grįžta dailininkė.

Spektaklį rodyti, žinoma, uždraudė. Režisierius J.Jurašas buvo priverstas išeiti iš teatro. Tačiau dramaturgo J.Grušo pastangomis spektaklis buvo sugrąžintas į sceną, bet jau gerokai apkarpytas, – jo premjera įvyko 1972 m. rudenį.

Skandalingasis paveikslas buvo laikomas pilkame maiše dekoracijų cecho galerijoje po krūva kitų dekoracijų. Vieni manė, kad jis pastogėje, kiti – kad sandėlyje, treti – nieko nenumanė. Kai 1989 m. tuomet jau emigracijoje gyvenęs J.Jurašas grįžo į Kauną, po jubiliejinio "Šventežerio" spektaklio, teatras paveikslą padovanojo režisieriui. Paveikslas iškeliavo į režisieriaus sodybą Merkinėje, o kai jis pastatė spektaklį "Apsivalymas" Rūtos salėje, 2011 m. padovanojo teatrui. Ir dabar jį galima apžiūrėti kylant laiptais į Rūtos salę.

Laimingas atsitiktinumas

Dailininkė taip pat kūrė spektaklių plakatus ir programėles. Sunku patikėti, bet spaudinių nebuvo galima ruošti daugiau nei trimis spalvomis – per brangiai atsiėjo, o dar galiojo įvairūs konjunktūriniai suvaržymai.

Dailininkė galėtų daug papasakoti, bet jai įsimintinas spektaklio "Mamutų medžioklė" plakato gimimo atvejis. Derėtų priminti, kad, kaip ir spektaklyje, jame buvo paslėpta suvaržytos visuomenės parabolė. "Iki šiol nesuprantu, kaip jį leido atspausti. Lenkų žurnale pamačiau karikatūrą, kurioje buvo pavaizduotas bandą vedantis avinas. Pasinaudojau ja, išdidinau. Galiausiai buvo avinas ir vedlys. Labai aiški mintis, ar ne?" – prisiminusi šypsosi kūrėja.

Dailininkės darbai ne kartą buvo įvertinti aukščiausiomis premijomis, J.Malinauskaitė važiuodavo į Prahos scenografijos trienalę – kiek įmanoma stengėsi išsiveržti iš kūrybinę laisvę varžančios SSRS.

J.Malinauskaitė prisipažįsta, kad niūrioje kasdienybėje didžiausią džiaugsmą jai teikdavęs dekoracijų montažas: "Jeigu viskas pavykdavo, kaip esu numačiusi, apimdavo sunkiai nusakoma laimė. Niekada nepadariau neproporcingų dekoracijų. Didžiausias malonumas – suvaldyti erdvę."

Šiuolaikiniu teatru žymi scenografė mažai domisi. "Spektakliai labai nukrypo į techninį lygį, yra mechanizuoti, nepasakyčiau, kad jie dvasingi. Nesinori man tokio meno matyti. Režisieriai kaip kokie cirkininkai prigalvoja triukų, bet tas jų galvojimas nevyksta mintimis, o tik reginiu, nes trūksta minties."