Kartu su kolegomis iš LMTA ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos E. Leščiūtė šį pavasarį leidosi į išskirtinę profesinę kelionę: dirbo su įvairiais mėgėjų chorais, susipažino su kolektyvų kasdienybe ir išbandė save kaip būsimus vadovus. Jaunoji dirigentė dirbo su moterų choru VIVA, kuriame ir pati dainuoja.

– Kodėl pasirinkai atlikti praktiką būtent su choru VIVA?

– Chore VIVA pradėjau dainuoti 2024 m. rudenį, tad sprendimas atlikti praktiką būtent čia buvo visiškai natūralus. Be to, pati vadovė Vilija Mažintaitė supažindino mane su šiuo projektu, padrąsino prisijungti ir atlikti praktiką jos kolektyve.

– Kaip atrodė pasiruošimas pirmajai repeticijai? Kokių minčių, lūkesčių ar baimių turėjai?

– Kadangi kūrinį, kurį turėjau atlikti su choru, jau buvome pradėjusios repetuoti ruošdamosi pavasario koncertui, pasiruošti nebuvo sudėtinga – medžiaga man buvo pažįstama. Jei iškildavo klausimų, visada galėjau kreiptis ne tik į vadovę, bet ir į chormeisterę Vaivą Jakštaitę. Ji yra ne tik VIVA narė, bet ir mano draugė, bendrakursė.

Dirbdama su choru pradėjau girdėti problemines vietas, kurių analizuodama partitūrą nepastebėdavau. Tokiais atvejais svarbiausia greita reakcija.

– Koks buvo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti ryšį su choristėmis ir vadove?

– Mane labai nustebino šiltas, artimas chorisčių bendravimas. Iki tol buvau dainavusi tik Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos, Stasio Šimkaus konservatorijos ir LMTA choruose, kur bendravimas visada turėjo kitą atspalvį. Ten visi buvome muzikantai, todėl choras VIVA tapo nauja, įdomia patirtimi. Iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu, bet greitai užmezgiau ryšį tiek su choristėmis, tiek su vadove V. Mažintaite, kuri mane palaikė nuo pat pradžių.

– Kokias konkrečias užduotis atlikai praktikos metu? Ar teko diriguoti, planuoti, parinkti repertuarą?

– Prieš prasidedant praktikai su choru, jau buvo ruošiamasi koncertui, kuris vyko balandžio 27 d. Šv. Jono Bosko bažnyčioje. Man buvo paskirta paruošti ir diriguoti V. Mažintaitės kūrinį „Regina Caeli“, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių jį pakeitėme į Ēriko Ešenvaldo „O Salutaris Hostia“. Taip pat dirbau prie kitų kūrinių, gilinausi į jų muzikinę struktūrą ir tobulinau savo interpretacinius įgūdžius.

– Ar teko susidurti su netikėtomis situacijomis? Kaip jas sprendei?

– Repeticijose visada atsiranda nenumatytų situacijų. Kartais, turėdama mažai patirties, nesuprasdavau, kodėl tam tikros vietos skamba neteisingai – ar dėl artikuliacijos, ar tembrų disbalanso, galbūt intonacijos. Dirbdama su choru pradėjau girdėti problemines vietas, kurių analizuodama partitūrą nepastebėdavau. Tokiais atvejais svarbiausia greita reakcija, sprendimų ieškojimas ir improvizacija. Kiekviena situacija mokė analizuoti, greitai reaguoti ir priimti sprendimus čia ir dabar.

– Kaip jauteisi choro skambesio atžvilgiu? Ar jis atitiko Tavo muzikinį skonį?

– Choro skambesys man iškart paliko labai stiprų įspūdį. VIVA skamba ypač profesionaliai ir įtaigiai, tad visai nestebina, kad šis kolektyvas yra pelnęs geriausio Lietuvos mėgėjų choro vardą. Tiesa, pradžioje buvo šiek tiek keista girdėti tam tikras kūrinių transkripcijas moterų chorui, kurias anksčiau dainavau mišriuose choruose. Pavyzdžiui, Vaclovo Augustinio „Tėvynę mūsų“. Tačiau po kelių repeticijų supratau, kad šiam moterų chorui tikrai nieko netrūksta – jų sukuriamas skambesys pasižymi išskirtiniu ir sodriu tembriniu koloritu.

– Ar pavyko sukurti erdvę kūrybiškumui? Kaip reagavo choras į Tavo idėjas?

– Dažnai choruose yra šiek tiek sudėtinga pereiti iš choristo pozicijos į aukštesnį, ypač į chormeisterio, vaidmenį. Tačiau dirbant su VIVA tai nebuvo labai sunku, nes vadovė Vilija visada buvo šalia, palaikė mane, pritarė ir padėjo. Choristės reagavo labai geranoriškai – manęs klausėsi, stengėsi įgyvendinti mano siūlomas idėjas ir atlikti kūrinį taip, kaip aš jį įsivaizdavau. Tai suteikė daugiau motyvacijos ir leido jaustis tikrai kūrybiškai.

– Ką išmokai stebėdama vadovę dirbant su choru? Kas Tave labiausiai įkvėpė?

– Nuo pat pradžių man buvo labai įdomu stebėti, kaip Vilija dirba su choru. Ji visada užtikrinta, laisva ir puikiai suprantanti darbo su choru specifiką. Labai padeda tai, kad kartu ji yra stipri vokalistė ir puiki pianistė. Be to, visuomet smagu stebėti, kaip ji dirba su savo pačios kūriniais – tarsi išgyvena kiekvieną frazę iš naujo. Tai labai įkvepia ir skatina pačiai gilintis į muzikinį procesą dar nuoširdžiau.

– Kaip reagavai į pastabas? Ar jos skatino tobulėti?

– Pastabas priėmiau kaip konstruktyvų grįžtamąjį ryšį. Kadangi visos dirbame dėl bendro tikslo, žinojau, kad tai bendradarbiavimo ir noro padėti ženklas. Choristės padėjo pažvelgti iš kitos perspektyvos, ieškoti sprendimų ir augti. Net kai nežinojau, kaip elgtis, viskas buvo išsakoma pagarbiai, skatinant diskusiją. Tai leido jaustis saugiai ir motyvavo drąsiai mokytis.

– Koks momentas praktikoje buvo svarbiausias ar įsimintiniausias?

– Sunku išskirti vieną konkretų momentą, nes visa praktika buvo kupina džiugių akimirkų – dirbti su šiuo choru buvo tikras malonumas. Visgi vienas ypatingas įvykis – dirigavimas koncerte. Kaip jau minėjau, iš pradžių ruošiausi diriguoti V. Mažintaitės kūrinį „Regina Caeli“, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių jį pakeitėme į Ē. Ešenvaldo „O Salutaris Hostia“. Kadangi buvau šį kūrinį dainavusi kartu su choru nuo pat pradžių, jo interpretacija man buvo artima ir suprantama. Didžiulį įkvėpimą suteikė ir tai, kad diriguojant solo partiją atliko mūsų vadovė ir chormeisterė. Jų duetas skambėjo išties įspūdingai.

– Kaip manai, kokį įspūdį palikai chorui? Ar jie turėjo ko pasimokyti iš Tavęs?

– Sudėtinga atsakyti, nes chorui negaliu palikti įspūdžio tuo tradiciniu prasmingu būdu – aš jų dar ilgai nepaliksiu. Vis dėlto ši praktika padėjo man suartėti su choru. Būdama chormeistere turėjau galimybę glaudžiau bendrauti ne tik su savo balso grupės narėmis, bet ir su visais choro balsais. Galbūt tam tikras naujas žvilgsnis, nuoširdus atsidavimas procesui ar net paprastas entuziazmas prisidėjo prie bendros atmosferos.

– Kaip Tavo studijos padėjo praktikoje? Ko, Tavo manymu, vis dar trūksta rengiant choro dirigentus?

– Neslėpsiu, kad LMTA įgytos žinios, ypač LMTA mišraus choro vadovo prof. Gintauto Venislovo ir chormeisterio lekt. dr. Lino Balandžio pastabos man labai padėjo. Ne kartą prisimindavau jų sprendimus ar išsakytas įžvalgas mūsų chorui, tad panašiose situacijose galėjau jas pritaikyti dirbdama su kitu kolektyvu. Tai buvo tarsi natūralus žinių perėjimas iš teorijos į praktiką. Vis dėlto, manau, labai trūksta praktikos ir žinių apie chormeisterio darbą. Todėl ypač vertinu tokius projektus kaip šis bei choro „ARTyn“ iniciatyvas, suteikiančias jauniesiems dirigentams galimybę pajusti, ką reiškia tikras darbas su kolektyvu ir darbas su tikru garsu.

– Ką apie save supratai šios praktikos metu – kaip žmogų, muzikantę, lyderę?

– Praktika man parodė, kad dar turiu daug kur tobulėti – tiek kaip muzikantė, tiek kaip žmogus. Suvokiau, kaip svarbu nebijoti turėti savo nuomonę ir ją drąsiai išsakyti, net jei esi dar tik besimokantis specialistas. Išmokau nebijoti klysti. Klaidos tapo ne baime, o galimybe pasitikrinti ir augti. Manau, tapau drąsesnė kreiptis pagalbos, kai jos reikia, ir dar labiau įvertinau bendradarbiavimo svarbą. Būtent toks procesas, kai mokaisi kartu su kolektyvu, man padėjo augti ir kaip lyderei, ir kaip žmogui.

– Jeigu šią patirtį galėtum paversti muzikiniu kūriniu ar simboliu – kas tai būtų?

– Tai labai sudėtingas klausimas, tačiau, jei reikėtų rinktis, turbūt pasirinkčiau pačios vadovės kūrinį „Regina Caeli“. Jis man atrodo kaip puikus šios patirties atspindys – dinamiškas, daugiasluoksnis, skambantis lengvai, tačiau reikalaujantis daug darbo ir gilaus supratimo. Tai kūrinys, turintis aiškią formą, kryptį ir stiprią vidinę struktūrą. Kaip ir pati praktika, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasta, tačiau iš tiesų reikalavo daug jautrumo, lankstumo ir muzikinės brandos.

– Kokį vieną dalyką norėtum išsaugoti kaip vidinį kompasą ateičiai?

– Pasitikėjimą savimi ir savo žiniomis. Drąsą veikti net ir tuomet, kai nesijauti visiškai užtikrinta.