Įėjusį į galerija „Drobė“ pasitinka muzika. Ilgainiui iš ramios, beveik vėjo kedenamų varpelių melodijos, pučiamo oro gūsio ji virsta metalo minoru, suteikiančiu parodai savitą poskonį. Ekspozicijų erdvė ima panašėti į bažnyčią – centre iš keturių baltų stumdomų sienų padaryta pusapvalė figūra atrodo tarsi altorius, kviečia prieiti arčiau. Priešais – valtis. Didelė, žvejybinė ar gelbėjimo, apklota juodu audeklu, su automobilių padangomis viduje. Ant padangų – pūsti stikliniai oro burbulai, vaizduojantys debesėlius. Jų daug, tad gali pamanyti, kad plaukioji dangumi ir žiūri į apačią, į Žemę.

Stiklo menininkė Irina Peleckienė, prisistatanti kūrybiniu slapyvardžiu ipglass, eksponuoja savo pastarųjų ketverių metų, t. y. dviejų parodų ciklų „SFUMATO. TRANSITION“ ir „TRANSITION. Ad in finitum“ tęsinį „SET POINT1120°C“. Šis pavadinimas – aliuzija į darbinę stiklo temperatūrą kaip atspirties tašką, kuris įtraukia autorę į kūrybos procesą.

Nors akcentuojama, kad paroda – apie stiklo ir žmogaus trapumo sintezę, blogį ir gėrį, matoma ir kita paralelė – nuolatinė kelionė.

Pasak Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus stiklo sekcijos pirmininkės Valdos Verikaitės, Lietuvoje yra tik viena privati stiklo studija, tad stiklo meistrai priversti kurti kituose miestuose ar net šalyse. I. Peleckienės darbai sukurti Švedijoje, studijoje „Glass Hus Limmared“, o prie kai kurių autorės darbų teko padirbėti ne vienam žmogui.

Autorę galėtume vadinti Tamsos valdove – vos įėjęs į parodą jautiesi patekęs į kitą pasaulio dimensiją, į trapią požemių karalystę. Matai ant veidrodinio stalo sudėtus juodus it anglis personos non grata kūno dalis, kitoje pusėje – vaiduoklis, juodas it giltinė, ir pakabinti stikliniai dilbiai. Šalia – į akis susijungusios automobilio padangos su kiaurymę dengiančiu veidrodiniu stiklu, ant kurio sudėtos smegenys ir širdis. Atrodo, objektas klausia: ką pasirinksi – protą ar jausmus? Stiklas trapus kaip jausmai, tačiau šaltas kaip protas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Keliaujant toliau akys susitinka su surūdijusia kaukole, kurios vienoje pusėje aiškiai matomas gyvo žmogaus veido atspaudas, kitoje – tikra žmogaus veido anatomija. Ši ekspozicijos dalis parodos koloristiką papildo surūdijusio metalo spalvomis.

Kaukolė, jos didžiulė jūrinė tumba ir aplink nugulę plūdurai dar kartą primena trapumą, ilgaamžiškumą ir kelionę. Artėjant link keturių sienų altoriaus, akimirkai sustojame ties juodais akmenukais, iš jų išmėtytu netaisyklingos formos kryžiumi. Iš šio kompasą primenančio kryžiaus skleidžiasi kelios mažytės gėlytės, pagyvindamos jo tamsumą ir statiškumą.

Aplinkui sukrautos kelios poros padangų, ant jų kiaurymes dengiančio stiklo – lyg ant pjedestalo – pastatytos gėlių formos statulėlės. Vienų pagrindą sudaro akmenukai, iš kurių tiesiasi autorei būdingas rankų motyvas, virstantis augalais. Kai kurios iš padangų, atvirkščiai, žaidžia su galerijos apšvietimu, meta ant sienų šešėlius, primindamos, kad esame dar gyvi, apšviesti šviesos.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Artėjant link kitos pusės, dėmesį atkreipia 6 m ilgio metalinis karkasas, ant kurio sukabinti įvairių markių automobilių pamesti, aplūžę, dulkėti veidrodėliai ir keliaujančios stiklinės plaštakos. Šiuo kūriniu autorė kviečia pažvelgti atgal, į praeitį, – kaip kad vairuodami žvelgiame atgal. Viskas, ką mums reikia suprasti, atrasti, prisiminti, yra praeityje, tereikia tik žvilgtelėti. Šis kūrinys – vienas stipriausių parodoje: ne tik dėl konceptualaus atlikimo, bet ir pačios idėjos, nes gyvendami tokiame lekiančiame pasaulyje beveik nesustojame apmąstyti praeities.

Viskas, ką mums reikia suprasti, atrasti, prisiminti, yra praeityje, tereikia tik žvilgtelėti.

Šonuose susipažįstame su autorės šviesiaisiais darbais – žibintus primenantys objektai iš požemių mus grąžina į Žemę. Jie romantiškai dera su ant lubų pakabintu metaliniu surūdijusiu šviestuvu, jungiasi su gale esančia šviesaus stiklo galvos skulptūra. Atrodo, autorės sako: kiekvienas esame sudarytas iš juodo ir balto, tarsi in ir jang, – šios spalvos ne tik priešingos, bet ir viena kitą papildančios.

Ekspozicijos nevadinčiau paroda – tai labiau instaliacija, kurią papildo ir garsas, ir vaizdas. Galerijoje sklando ne tik autorės dukros, prodiuserės, garso inžinierės, dainininkės Tėjos Peleckaitės-Theya LeRoy sukurtas muzikos takelis, bet leidžiami ir vaizdo įrašai. Įraše matyti stovintis vyras, it viduramžių laikų ugnies magas dideliais rankų mostais aplink save sukantis įkaitintus ratilus. Vienoje galerijos pusėje aiškiai matome vyro atliekamą veiksmą, o kitoje pusėje labiau išryškėja patys ugniniai sukami rutuliai. Šie du netyčia dėl galerijos apšvietimo išryškėję elementai sukuria dinamikos pojūtį, atkreipia dėmesį į skirtingas detales.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Einant iš galerijos gali apimti keistas jausmas – tarsi paliktum kitą pasaulį ir grįžtum atgal į realybę. Visa ši patirtis – nuo įmantrių stiklo skulptūrų iki muzikos ir vaizdo sintezės – verčia sustoti ir pamąstyti apie žmogaus trapumą, kelionę, nuolatinę gėrio ir blogio pusiausvyrą mūsų gyvenimuose.

I. Peleckienės instaliacija „SET POINT1120°C“ kviečia žiūrovus ne tik žiūrėti, bet ir jausti. Juk menas ir yra ne tik regimas, bet ir jaučiamas, girdimas, patiriamas visais pojūčiais.

Kas? I. Peleckienės paroda „SET POINT1120°C“.

Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).

Kada? Veikia iki birželio 9 d. darbo dienomis 10–17 val.