Kalviai visais laikais buvo ypač reikalingi ir svarbūs amatininkai. Ypač didelis jų skaičius kaimuose ir miesteliuose buvo XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Sakydavo, kad be kalvystės neišsiversi. Kalvio reikėjo visiems: ir turtingiems, ir vargšams. Kad tik nukaltų, kad tik padarytų.

Ir menui, ir buičiai

Kalviai dirbdavo pačius įvairiausius darbus: nuo paprasto žemės ūkio inventoriaus, transporto priemonių kalimo ir kaustymo iki sudėtingų mašinų taisymo bei jų detalių kalimo. Meniškos prigimties kalviai kaldavo kapinių kryžius, koplytstulpių viršūnes, bažnyčių durų vyrius, rankenas, kitų daiktų metalinius pagražinimus.

Griežtai nustatyto kalvystės amato mokymosi laiko nebuvo. Dažniausiai mokslas truko 1–2 metus. Tarpukaryje už vienus metus paprastai meistrui mokėdavo 100 litų. Mokinius vadindavo gizeliais, gizais, gižais.

Kai kurie vien savo amatu besivertę kalviai dalį ar net visą pagamintą produkciją parduodavo aplinkiniuose turguose. Kalviauti mokėjo ir gana dažnas ūkininkas, pats pasitaisydavęs ar nusikaldavęs sau reikalingų namų apyvokos padargų bei įnagių.

Kalviai žaizdrus įsirengdavo kalvėse arba gyvenamojo namo negyvenamajame gale. Kalves paprastai statydavo prie kelio, kad būtų patogiau privažiuoti. Saugantis gaisro nuo gyvenamųjų namų jos stovėdavo per 50–60 m. Dumplės buvo sūrio, retkarčiais cilindro arba stačiakampio formos. Lietuvoje taip pat plačiai naudodavo kilnojamus žaizdrus su koja sukama orapūte. Kalvėse stovėdavo ir po kelis priekalus. Juos pirkdavo arba pasigamindavo patys. Kuo sunkesnis ir didesnis priekalas, tuo kalviui didesnė garbė.

Pažintis iš arti

Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM) sukauptas didžiulis kalvystės įrankių, darbo priemonių ir įrangos rinkinys. Muziejuje saugomas septynių kalvių naudotas inventorius. 1967 m. buvo įgytas Varniuose gyvenusio kalvio Petro Juškevičiaus įrankių komplektas, kurį sudaro 477 eksponatai. Dalis įrankių padaryti paties kalvio, su įkirstomis datomis ar inicialais P.J. Odinės dumplės pirktos prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

1981 m. į muziejų pateko kalvių Aleksandro, jo sūnų Vlado ir Stasio Misevičių, gyvenusių Punios kaime (Alytaus rajonas) įrankių rinkinys. Jame yra net 677 daiktai. Jų pagaminimo laikotarpis – XIX a. pabaiga – XX a. vidurys. Įdomu, kad kalvystės amatu vertėsi ir kiti du A.Misevičiaus sūnūs. Šis užsiėmimas buvo įrašytas kalvio pase.

1991 m. muziejus įgijo ir šaltkalvio dirbtuvėje, tarpukaryje veikusioje Kaune, Vilijampolėje naudotų įrankių bei kitų joje buvusių daiktų komplektą, kurį sudaro 234 eksponatai.

Muziejuje lankytojai taip pat gali susipažinti net su keturiomis skirtingomis kalvėmis. Dvi yra Aukštaitijos sektoriuje, po vieną Žemaitijoje ir miestelyje.

Nenutrūkstantis procesas

Prie Daujėnų sodybos stovi iš Šniurkiškių kaimo Biržų rajone 1971 m. į muziejų atkelta kalvė-garinė. Tai XX a. pradžioje statytas žemas, iš rąstų suręstas pastatas su krosnimi, plačiomis dvivėrėmis durimis, pro kurias buvo galima įvežti vežimaitį ar roges kaustyti, ir mažu, į vidurį atsidarančiu langeliu. Stogas dvišlaitis, dengtas lentomis. Prie kalvės yra nedidelis priestatas (garinė). 1973 m. Šniurkiškių kalvėje įrengta kalvystės amato ekspozicija. Tai viena pirmųjų muziejaus ekspozicijų.

Pagrindinė pastato patalpa – kalvė. Jos dešiniame kampe įrengtas žaizdras su kaminu. Kairėje stovi odinės dumplės. Dumplėmis į žaizdrą buvo pučiamas oras geram degimui. Pūsdavo sverteliu, rankomis. Žaizdre kaitindavo geležį. Ją kaldavo ant priekalo. Iš įkaitintos geležies formuodavo reikiamus gaminius. Didesnius kaldavo dviese. Prie langelio stovi darbastalis su kalvio spaustuvu detalėms laikyti. Specialiai tam skirtoje dėžėje sudėti arkliams kaustyti reikalingi įrankiai.

Dirbant kalvis žaizdro negesindavo per dieną, o kad šiluma neitų perniek, virš žaizdro dar įrengtas katilas su dangčiu ir vamzdžiu garui iš katilo tekėti į priestatą (garinę). Garinė buvo naudojama lankams, ratlankiams ar rogių pavažų ruošiniams garinti. Garintą medieną lengviau lenkti. Prie kalvės stovi du kelmai – lenktuvai.

Skirtinga architektūra

Kita Aukštaitijos sektoriaus kalvė statyta XX a. pradžioje Aukštadvario miestelyje, Trakų rajone. Į muziejų ji perkelta 1969 m. Tai gana erdvus vienos patalpos stačiakampis pastatas. Pamatai – akmenų mūro. Kalvė ręsta iš tašytų sienojų, kampuose suleistų į šulus. Stogas dvišlaitis, gegninis, dengtas skiedromis. Jis dengia kalvę, o kita dalis sudaro pastogę. Po ja kalvis darbuodavosi esant darganai. Pastatą puošia dvivėrės durys, virš jų esantys langeliai, o taip pat skyde įtaisyti arkiniai šešiarūčiai langeliai. Šone yra vienvėre langine uždaromas langas.

Žemaitijos sektoriuje stovi 1988 m. iš Igarių kaimo Skuodo rajone atkelta kalvė-pirtis. Tai pavyzdys, kai kalvė būdavo sujungiama su kitos paskirties pastatu. Ji statyta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Kalvės-pirties sienos karkasinės, o karkasas apkaltas pusrąsčiais. Stogas gegninės konstrukcijos, dvišlaitis, dengtas skiedromis. Antras aukštas – pastogė, kur buvo pirtis. Joje stovi plūkto molio krosnis, kurios akmenis šildė kalvės žaizdras pirmame aukšte. Pirtyje trys langai. Į kalvę patenkama pro dvivėrius lentinius vartus.

Muziejaus miestelyje pastatyta karkasinė, išpinta vytelėmis ir apdrėbta moliu kalvė. Stogas dengtas lentomis. Ši kalvė nėra tiksli kopija, tai tik laikinas statinys amatininkams, priebėga. Ją vainikuoja skardinė, žirgelio pavidalo reklaminė vėjarodė.

Kalvystės amatas LLBM pristatomas per tradicines, kasmet vykstančias Amatų, darbų ir pramogų dienas. Lankytojai gali išsamiau susipažinti su kalvio darbu, pamėginti nukalti vinį ar pasagėlę, dalyvauti kalvės statyboje. Įrengus ekspoziciją, muziejaus Aukštadvario kalvėje planuojama vesti edukacinius užsiėmimus apie kalvystę.