Kauno bienalės paroda: nepertraukiamas erdvėlaikiu judančių traukinių eismas | Diena.lt

KAUNO BIENALĖS PARODA: NEPERTRAUKIAMAS ERDVĖLAIKIU JUDANČIŲ TRAUKINIŲ EISMAS

Ar galite sugalvoti daugiau nei vieną priežastį apsilankyti Kauno geležinkelio stotyje? Jei ne, ištarkite slaptažodį: "Po išvykimo / Prieš atvykstant", ir jis suteiks jums daugiau nei dešimt priežasčių užsukti į stotį, kur vyksta pagrindinė 12-osios Kauno bienalės paroda.

Nebe pirmą kartą sunkios stoties durys atsiveria meno kūriniams, todėl toks erdvės pasirinkimas nėra netikėtas, be to, bienalės tema glaudžiai, nors ir metaforiškai, siejasi su kelionėmis, todėl konteksto prasme parodos kuratorių sprendimas – ir negalėtų būti idealesnis.

Pirmoji stotelė – ateitis

O koks kelionės maršrutas sužadintų jūsų vaizduotę labiausiai? Žinoma, kelionė į ateitį. Tam, kad parodos lankytojas pasiruoštų ateities nestabilumui, jam pirmiausia reikia žengti žingsnį į praeitį, sugrįžus iš jos – pabūti dabartyje ir galiausiai jį pasitiks jo ateitis.

Menininkas iš Slovakijos Karolas Pichleris interaktyvia įvietinta instaliacija "Time–Squares" žiūrovui siūlo pakeliauti po savo paties istoriją. Trijose erdvėse, kurios parodos lankytoją pasitinka vos įžengus pro Kauno geležinkelio stoties duris, menininkas įkurdino tris laiko dėmenis, kuriuose veikti įgalino žiūrovą.

Praeičiai skirtoje erdvėje jis yra kviečiamas pasidalyti savo asmenine istorija, pasinaudojant priemonėmis, kurias paliko menininkas. Spalvotais pieštukais ir trafaretais žiūrovas ant erdvės sienų (kurios jau dabar yra gausiai išmargintos pačiais įvairiausiais vizualiais pasakojimais) gali nupiešti ir savo istoriją. Galbūt grįžimas į praeitį gali suveikti kaip terapinė priemonė? Jei keliaujant per gyvenimą susikaupė daug bagažo, dalį jo galima neribotam laikui palikti stotyje. Ir palengvėjus tvirtai žengti į dabartį.

Jai skirta erdvė, priešingai nei praeities "kambarys", yra ganėtinai sterili: tik baltas stalas su mobiliuoju telefonu ir sekundes skaičiuojančiu laikrodžiu, o ant vienos iš sienų kabo didžiulis pasaulio žemėlapis su spalvotais smeigtukais sužymėtais taškais. Dabartyje žiūrovas yra kviečiamas prisėsti ir paskambinti artimam žmogui, esančiam svečioje šalyje. Tačiau kalbėtis su juo galima tik vieną minutę. Po pokalbio būtina žemėlapyje pažymėti vietą, į kurią skambinta. Limituotas laikas pokalbiui skirtas suvokti esamąjį momentą, jo trumpalaikiškumą ir, kartu, svarbą. Dabartis trunka tik akimirką, todėl žmogus kartais į ją nesuspėja, nes per ilgai užtrunka praeityje ar bergždžiai bando pasivyti ateitį. Tačiau šioje parodoje – žiūrovas gali patekti į ateitį.

"Jie žengia į šviesą" – šis užrašas pasitinka visus, užsukusius į ateities "kambarį". Jai skirtoje erdvėje parodos lankytojo laukia Taro kortų kaladė ir, jei pasiseks pasirinkti tinkamą kelionei į ateitį laiką – čia lauks ir būrėja, savo išmintimi ir įžvalgumu vaizdingai nupasakosianti, kas laukia ateityje. Tačiau daugiau nei vieną kartą pas būrėją lankytis nepatartina, nes ateities vizijos gali dramatiškai skirtis.

Tam, kad parodos lankytojas pasiruoštų ateities nestabilumui, jam pirmiausia reikia žengti žingsnį į praeitį, sugrįžus iš jos – pabūti dabartyje ir galiausiai jį pasitiks jo ateitis.

Antroji stotelė – absurdas

O štai menininkės iš Rusijos Taus Makhacheva instaliaciją "Žiedinis kelias" galima apeiti daugiau nei vieną kartą: kūrinys patraukia savo absurdiškumu. Ar kada įsivaizdavote Kauno geležinkelio stotyje aptikti stūgsantį kalną? Tikriausiai ne. O lankydamiesi "Kauno bienalės" parodoje galite. Absurdiška? Stebėdami mus supantį pasaulį, sekdami naujienas dienraščiuose ir internetiniuose portaluose ar net dalydamiesi jomis vieni su kitais, su absurdu susiduriame dažnai, jis tapęs šio pasaulio dalimi.

Absurdas, kad absurdas laiko mus apsupęs ir sulig kiekviena diena vis paauga, panašėdamas į tą aukštą akmeninį kalną, kurio viršūnės pasiekti tikrai nesinori. Gerai, kad galima bandyti bent jį apeiti (kalną – tiesiogine prasme, o absurdą – atsirenkant informacijos šaltinius).

Gebėjimas apeiti dalykus, lygiai kaip absurdas, šiuolaikinėje visuomenėje yra plačiai naudojamas, galbūt dėl to tai yra viena iš priežasčių, kodėl pasaulyje nemažėja problemų. Apie jas yra menininko iš Serbijos Bálinto Szombathy vaizdo kūrinys, kuriame nufilmuotas šlapinimosi traukinio tualeto kabinoje veiksmas, kuris žymi momentą, kuriuo kertama Vengriją ir Serbiją skirianti siena. Šiuo veiksmu B.Szombathy pabrėžia problemą, kuri kilo XX a. dešimtajame dešimtmetyje vykusių Jugoslavijos (dab. Serbija) karų metu, kai iškilo dirbtinės šalis skiriančios sienos ir tiek Jugoslavijos, tiek Serbijos piliečiams buvo taikomi vizų apribojimai. Susikertančių teritorijų ženklinimo veiksmas gali būti suvokiamas tiesiogiai kaip ribos, už kurios derėtų jaustis svetimšaliu, nubrėžimas. Tik šiuolaikinio pasaulio kontekste, kuriame ribos nyksta, tai atrodo gana absurdiškai.

Apie ribas, kurios suspaudžia erdvę, metaforiškai kalba menininkas iš Čečėnijos Aslanas Gaisumovas vaizdo kūrinyje "Volga". Pirmosios kūrinio akimirkos nežada dinamiško veiksmo, tačiau lyg iš niekur atsirandantys pavieniai žmonės ar jų grupelės, artėjančios prie balto automobilio, įtraukia žiūrovą į istoriją, kurį aukščiausią įtampos tašką pasiekia žmonėms pradėjus lipti į baltąją "Volgą". Vaizdo kūrinyje jie vis lipa ir lipa, grūdasi ant galinės automobilio sėdynės, lyg jis būtų vienintelė galimybė ištrūkti iš tuščio plyno lauko.

Netikėtumu tampa tai, jog pilnutėlė "Volga" su paskutiniais dviem keleiviais (kurie, pagal kūrinio siužetą lyg ir neturėjo tilpti mašinoje) lėtai užsikuria ir nuvažiuoja, palikdama baltų dūmų šleifą. Kūrinyje matomas daugybės žmonių suspaustoje erdvėje vaizdas galbūt galėtų būti alegorija į pabėgelių temą, nors žiūrint vaizdo kūrinį tai nėra iki galo aišku, nes absurdiškas veiksmas, vykstantis priešais žiūrovo akis, sukelia ir šypseną, kadangi asocijuojasi su ne kartą matytu klounų pokštu (kai iš kuo mažesnio automobiliuko pradeda lipti skirtingų ūgių ir kūno apimčių, raudonomis nosimis pasipuošę juokintojai). Kita vertus, tai, kas priverčia mus juoktis, yra labai arti to, kas priverčia mus verkti. Galbūt atvesti žiūrovą į šią neaiškią kelionės vietą, iš kurios nežinia, kur link judėti, ir buvo A.Gaisumovo tikslas.

Trečioji stotelė – dabartis

Aiškų kelionės tikslą turėjo menininkas iš Jungtinės Karalystės Tamu Nkiwane. Jo sukurtoje instaliacijoje "Žalioji upė" nenaudojamas traukinio vagonas tapo asmeninės menininko istorijos buveine, kurioje esantys daiktai pasakoja apie keturis mėnesius trukusią jo kelionę į Zimbabvę, kurioje jis pirmą kartą susitiko su savo seneliu, kuris buvo viena svarbiausių praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečio šalyje vykusių revoliucinių judėjimų figūrų.

Jungtinėje Karalystėje gyvenantis menininkas instaliacija, kurios centre turgaus prekystalis – metafora į silpną Zimbabvės ekonominę situaciją, su pačiu savimi kalbasi apie savo santykį su Zimbabvės istorija ir kultūrinės tapatybės paieškas. Įžengus į vagoną, instaliacija primena muziejaus ekspoziciją: daugybė įvairiausių daiktų (stovintis elektrinis laikrodis, senos knygos rusų kalba, televizorius su ekrane užstrigusiu vaizdu, elektrinis virdulys, stalo kalendorius pageltusiais lapais) ir džiovintų žolynų ryšulių. Jei tai būtų muziejus – prie kiekvieno eksponato būtų galima tikėtis paaiškinamojo užrašo, tačiau čia tokių nėra, nes į asmeninę istoriją sunku žiūrėti per atstumą ir išrinkti svarbiausias jos detales. Viskas atrodo svarbu: ir laikrodis, sustojęs tam tikru metu, ir kalendoriuje atversta data, ir dujokaukė, kabanti ant sienos, ir visa kita. Bet žiūrovas, įžengęs į instaliaciją, turi galimybę atsitraukti ir galbūt T.Nkiwane pasakojime atrasti detalių, kurios reflektuotų ir jo paties istorijos faktus. Juk visi ir viskas mus supančiame pasaulyje yra šiek tiek susiję.

Viskas jungiasi į grandinę ir rieda nesibaigiančiais bėgiais – skirtingomis juostomis, bet viena kryptimi, todėl kartais mūsų keliai susikerta pervažose, kurias prižiūri jų sergėtojai. Fotožurnalisto Artūro Morozovo skaidrių projekcijoje "Neatpažinti stovintys objektai" sergėtojus apšviečia jų pasakojamos istorijos ir, nors taip ir lieka nepažįstamaisiais, tačiau pervažų sergėtojai tampa išgirstais. Projekcijoje, keičiantis skaidrėms, A.Morozovo kadruose sulaikyti vaizdai atskleidžia šių žmonių kasdienybę, buitį, kuri teka iš lėto, monotoniškai ir pasikartojančiai, tačiau pervažų sergėtojų istorijose, žodis po žodžio, atpasakojama būtis, kuri diena iš dienos kartojamuose veiksmuose, nekintančioje aplinkoje, nuspėjamose situacijose, atsiveria išnaudotomis galimybėmis pastebėti akimirkas, sustabdyti momentus ir neprarasti ryšio su esamuoju laiku. Pervažų sergėtojų kasdienybėje retai atsiranda vietos atsitiktinumas, nenumatytoms aplinkybėms, bet jose yra vietos šiai dienai, kuri didelės dalies žmonių gyvenimuose yra kaip ta pervaža, kurią norisi įveikti kuo greičiau, kad suspėtų į kitais bėgiais važiuojantį rytdienos traukinį.

Kauno geležinkelio stotyje, bent kol veikia "Kauno bienalės" paroda "Po išvykimo / Prieš atvykstant", galima įlipti į traukinį, atbulomis riedantį į praeitį ar nesuvokiamu greičiu lekiantį į ateitį. Bet galima nevažiuoti niekur. Ir pasilikti dabartyje.

GALERIJA

  • Kauno bienalės paroda: nepertraukiamas erdvėlaikiu judančių traukinių eismas
  • Kauno bienalės paroda: nepertraukiamas erdvėlaikiu judančių traukinių eismas
  • Kauno bienalės paroda: nepertraukiamas erdvėlaikiu judančių traukinių eismas
  • Kauno bienalės paroda: nepertraukiamas erdvėlaikiu judančių traukinių eismas
  • Kauno bienalės paroda: nepertraukiamas erdvėlaikiu judančių traukinių eismas
Rašyti komentarą
Komentarai (3)

besikonsultuojant

su konsultantu iš Liverpulio matyt geriausiu bienalės pasiekimu tapo žiūrovas pamalonines cinkuotą unitazą ir ''pasilikdamas dabartyje'' ..................

Susan Merlo

Mano kaimyno motina daro $139 / h internete. Ji buvo atleista už 6 menesius, taciau praejusi menesi jos darbo užmokestis buvo 13847 JAV doleriu, o tik kelias valandas dirbo internete. naudoti šiA nuoroda ,,, >>>>>>>>>>>>> w­w­w.C­a­s­hClub5.Com

Anonimas

O kas ten per uzbonai priešais stotį? Ir ką reiškia dantų šepetukai?

SUSIJUSIOS NAUJIENOS