M. K. Čiurlionis (1875–1911) – ne tik kompozitorius bei dailininkas, bet ir filosofinio, poetinio žodžio meistras. Tai ypač ryškiai atskleidžia jo laiškai žmonai Sofijai Kymantaitei ir keli literatūriniai tekstai. Išskirtinę balso raišką valdantis aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius skaitys renginyje „Amžinybės banga“ šios menininko kūrybos fragmentus, savo balsu išryškindamas vaizdingą jų grožį, ypač jautrų ir gilų M. K. Čiurlionio santykį su pasauliu ir jam brangiausiu žmogumi.

Renginyje taip pat skambės Čiurlionio kūriniai fortepijonui, kuriuos atliks pianistė, daugelio tarptautinių konkursų Lietuvoje ir kitose šalyse laureatė Neringa Valuntonytė. Pianistė garsėja nuoširdžiomis ir giliai asmeniškomis Čiurlionio kūrybos interpretacijomis. Pristatydama tiek solo, tiek kamerinės muzikos programas, ji koncertavo Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Estijoje, Latvijoje, Austrijoje ir Lietuvoje.

„Amžinybės bangą“ režisuoja subtiliu talentu išsiskiriantis jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas, sukūręs kelis įsimintinus spektaklius, už kuriuos pelnė pirmuosius apdovanojimus. Šie menininkai maloniai sutiko su Daiva Šabasevičiene pasidalinti mintimis apie savo santykį su Lietuvos kultūros milžinu, kaip Čiurlionį jau vadino jo amžininkai.

– Ką jums reiškia Mikalojus Konstantinas Čiurlionis?

Šarūnas Rapolas Meliešius. – Maniau esąs susipažinęs su M. K. Čiurlionio kūryba. Tačiau vėl perskaitęs jo laiškus, išklausęs mažiau žinomus kūrinius, supratau, kad daug ko apie jį dar nežinau. Panašus jausmas buvo aplankęs ir mokykloje, kai mokytoja išsamiau kalbėjo apie M. K. Čiurlionį, tada pagalvojau: „Taigi visi žinome, kas tas Čiurlionis.“ Daugelis mano taip pat, nes jo darbus šiandien galima pamatyti ant kojinių, telefonų dėkliukų ir daugybės kitų daiktų. Kiekviena šalis turi bent vieną menininką, kuris tampa jos pasididžiavimu, toks mums yra M. K. Čiurlionis. Vytautas Landsbergis yra pasakęs: „Čiurlionis yra lobis, padėtas mums naudoti.“ Būtų gražu, jei šio lobio naudojimasis reikštų ne tik jo atvaizdo spausdinimą ant įvairių daiktų, bet ir gilesnį M. K. Čiurlionio supratimą bei įsigilinimą į jo kūrybą.

Justinas Vinciūnas. – Čiurlionis man yra didžiulė kultūrinė figūra – asmenybė, kuri dar net nespėjus į ją įsižiūrėti, jau gyvena manyje kaip tam tikras kūrybos idealas. Bandydamas atsakyti, kas šiandien man yra Čiurlionis, pasakyčiau: paslaptis. Dabar jo kūrybos atvaizdai kviečia pažvelgti į jį atidžiau, suprasti ne tik kaip menininką, bet ir kaip gyvą žmogų. Galiausiai, kad ir kokiais kasdienybės rakursais stengiesi prie jo prisiliesti, Čiurlionis vis tiek išlieka tarsi priminimas apie žmogaus vidinio pasaulio begalybę.

Neringa Valuntonytė. – Manau, kaip ir daugeliui kūrėjų, Čiurlionis nuo pat vaikystės buvo tas didysis, svarbiausias menininkas – nepaprasto talento asmenybė. Pirmasis profesionalus lietuvių kompozitorius, pirmųjų lietuviškų simfoninių kūrinių autorius. Visada tai buvo kažkas labai reikšmingo, net didingo. Tačiau laikui bėgant, kai pati įsitraukiau į kūrybą ir pradėjau ieškoti savo kelio, Čiurlionį ėmiau matyti ir kaip žmogų – tokį pat, kaip mes, visi kūrėjai šiandien. Jis nuolat ieškojo, bandė suprasti, kas yra pripažinimas, kaip jo siekti, ką daryti su tuo, kai jį pasieki, kaip tobulėti, kokius sprendimus priimti. Šiandien man Čiurlionis – tai žmogus, kuris visą save – talentą, kūrybiškumą, baimes, nerimą, melancholiją – išreiškė mene. Jis suvokė meną kaip vienintelę erdvę, kurioje gali kalbėti apie savo vidų, savo pasaulį.

Be to, šiandieniniame politiniame Lietuvos kontekste Čiurlionis mums ėmė reikšti ir kūrėjo laisvės, nepriklausomybės, demokratijos bei vieningumo simbolį. Tad reikėtų nepamiršti ir to, kaip kompozitoriai ir jų kūriniai konkrečiame laike tampa socialinių žinučių mediumais.

– Ką teko naujo atrasti, patirti besiruošiant vakarui „Amžinybės banga“?

Šarūnas Rapolas Meliešius. – Čiurlionio kūryboje galima paskęsti, tai mane asmeniškai kartais net gąsdina: kaip tiek daug gali tilpti viename žmoguje? Gal ir negali, todėl jis tiek daug ir sukūrė. O kartais, atrodo, matai paprastą, net šiek tiek nelaimingą žmogų. Jo laiškuose, paveiksluose, muzikoje tiek skirtingų emocijų, tačiau jose visose slypi kažkas bendra. Kol kas galiu pasakyti tiek, kad Čiurlionis man lyg paslaptis, kurio kūryba ir baugina, bet kažkaip ir ramina, ir dar ragina būti nuolat atrandama iš naujo.

Justinas Vinciūnas. – Visų pirma tai galimybė permąstyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo jau atsakyta. Tiesą sakant, mažiau dėmesio skiriu jo rašytam žodžiui – labiausiai mintį žadinančios nuorodos man slypi jo tapyboje, eskizuose, įvairialypėje muzikoje. Galbūt drįsčiau pasidalinti tik viena mintimi: žvelgdamas į jo kūrybą asmenišku žvilgsniu, jaučiu nerimą, mirties nuojautą ir virš visko kybantį nuolankumą gyvenimui.

Neringa Valuntonytė. – Galbūt naujo konkrečiai neišskirčiau, tiesa, visi šie metai buvo pripildyti atradimų ir pasvarstymų apie Čiurlionį. Konkrečiai šis projektas leido pagrindinį dėmesį skirti ne vien muzikai (prie ko, natūralu, aš esu labiausiai pratusi), bet žodžiui, minčiai, labai intymiam ir asmeniškam Čiurlionio tekstui. Darbas su teatro žmonėmis, matymas, kaip jie interpretuoja žodį, kaip suvokia muzikos funkciją, yra man mažai tyrinėta erdvė, kurią labai atvirai ir žingeidžiai priimu.

Nuo rugsėjo pradžios Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė veikia paroda, skirta M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Paroda primena pirmąją dailininko kūrybos pomirtinę parodą, 1911 m. gegužės 6–21 d. veikusią draugijos „Liutnia“ salėje, kuri buvo tuometinio Šv. Jurgio prospekto name Nr. 6, dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro vietoje. Joje eksponuojamos M. K. Čiurlionio atvirlaiškių ir smulkiųjų grafikos kūrinių faksimilės iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, kurias atgaivina dailininko pamėgtos Druskininkų pušies spygliai ir kankorėžiai.

Parodos kuratorė – Daiva Šabasevičienė, dizainerė – Lina Bastienė. Parodoje skamba M. K. Čiurlionio fortepijoninė muzika, kurią atlieka Rokas Zubovas. Parodą galima aplankyti spektaklių rodymo metu.