– Įsiminiau įrašą feisbuke greta jūsų paveikslo nuotraukos: "Ir pilka diena pripildyta spalvų..." Turbūt taikliau, norint apibūdinti jūsų šviesią kūrybą, nepasakysi. Vaiskiomis spalvomis sužavėjote ne tik po cepelinų spalvos dangumi gyvenančius tautiečius, bet ir pasaulio meno gurmanus. Kokia tai istorija?

– Prieš pusmetį gavau laišką iš Austrijos meno galerijos "Paks" – jie mane atrinko iš ilgiausio pretendentų sąrašo ir pakvietė pristatyti savo darbus keliose pasaulinio meno parodose. Viena jų – Paryžiuje. Norinčiųjų dalyvauti spalio 18–20 d. Luvre vykusioje moderniojo meno mugėje buvo daug. Tai ne šiaip paroda, bet meno mugė, į kurią susirenka pasaulio galerijų savininkai, kolekcininkai. Dalyvavimas tokioje mugėje reiškia, kad tapsi plačiau žinomas ir vertinamas. O rinktis tikrai yra iš ko, todėl pateikiant vieną vienintelį darbą turi kažkuo patraukti.

– Ir koks buvo tas vienintelis darbas?

Tapyba tuomet atrodė tik pomėgis. Net tada, kai vieną dieną paėmiau drobę, teptukų ir ėmiau tapyti viską pamiršusi, vis tiek tai neatrodė mano pašaukimas.

– Jį tapiau specialiai Luvrui. Norėjau pasiūlyti kažką naujo, nematyto. Kai jį užbaigiau, įkėliau nuotrauką į socialinius tinklus – paprašiau padėti sugalvoti pavadinimą. Sulaukiau daugybės siūlymų, tačiau apsistojau ties šiuo – "Tėkmė". Tokia ir yra mano tapybos technika: tapau ne iš vienos pozicijos, bet sukdama ratu, tarsi tekant potėpiams. Į mano paveikslus galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų. Aš matau vienaip, o mano žiūrovai ima ir apvertę pasikabina (juokiasi).

– Ar teisingai supratau – ši technika jūsų autorinė?

– Taip, tai mano tapybos technika. Ilgai jos ieškojau. Juk įprastai daugelis menininkų norom ar nenorom kopijuoja kitą, laiko savo įkvėpėju arba, atvirkščiai, savo darbais nori parodyti save. Aš nieko nenoriu parodyti – tiesiog stengiuosi dovanoti žmonėms šviesią emociją, gerą nuotaiką, gražų prisiminimą.

– Iš to noro – ir spalvų fontanas, trykštantis iš jūsų paveikslų?

– Man labai patinka, kai žmonės sako, kad mano darbai spinduliuoja džiaugsmą. Kai kurie prisipažįsta, kad grįžę namo kompiuteryje užsuka į mano darbų galeriją – paveikslai padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos. Man tai ir svarbiausia: kad žiūrėdami į mano darbus žmonės išsivaduotų iš kasdienybės, rutinos, džiaugtųsi gyvenimu, išgyventų laisvės pojūtį. O kaip pavyksta juos nutapyti – nežinau. Tai eina iš manęs. Tarsi meditacinė būsena.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Įgimta tai, išmokta, išlavinta, atrasta klaidžiuose savęs paieškos labirintuose?..

– Labirintų buvo (šypsosi). Aš juk iš pradžių Klaipėdos universitete baigiau verslo vadybą, bet mano istorija susiklostė kitaip. Esu kaunietė, čia gimiau, užaugau. Į dailę, menus buvau linkusi nuo mažumės. Menas man buvo kažkoks stebuklas – pasaulio sukūrimas. Jutau ir žinojau, kad tai erdvė, kurioje galiu išreikšti save ir savo vizijas.

Jau mokydamasi Petrašiūnų mokyklos pradinėse klasėse stebinau savo draugus – piešdavau daug, o ypač man pavykdavo kopijuoti. Spalvinimo knygelės tuomet buvo deficitinės, todėl prie mano suolo išsirikiuodavo eilės bendramokslių su baltais popieriaus lapais rankose: prašydavo perpiešti iš kažkur kažkieno gautą spalvinimo knygelę, vieną ar kitą piešinį. Pripiešdavau tiek, kad užtekdavo visiems. Ir šiandien susitikę jie nesistebi, kad tapau dailininke, – jiems iškart buvo aišku. Bet ne man...

Tapyba tuomet atrodė tik pomėgis. Net tada, kai vieną dieną paėmiau drobę, teptukų ir ėmiau tapyti viską pamiršusi, vis tiek tai neatrodė mano pašaukimas. Be to, jaučiau stiprią atsakomybę elgtis taip, kaip reikia. O tuomet meninės profesijos nebuvo perspektyvios – tai ne ekonomika, vadyba... Taigi, nors iš pradžių įstojau į tuometį Kauno technologijos universitetą studijuoti tekstilės dizaino, netrukus mečiau ir perstojau į Klaipėdos universitetą, verslo vadybą. Pasidaviau tai bangai, išsižadėjau savęs.

Abstrakcijos man patinka dėl to, kad tai menas su filosofija. Tai kažkas neapčiuopiamo, priverčiančio žmogų fantazuoti – paliekama erdvės pasireikšti mintims, vizijoms, idėjoms.

– Ir nesukirbėjo meninė prigimtis, nebeviliojo tas kitokio pasaulio sukūrimo stebuklas?

– Per studijų metus niekada negrįžau prie tapymo. Tuo metu labai intensyviai sportavau kiokušin, kovos menus. Buvau Lietuvos rinktinės narė, Europoje – trečia. Baigusi studijas dirbau pagal profesiją – buvau vadybininkė. Tačiau, nors sekėsi ir sportas, ir darbas, visą laiką jaučiausi ne savo vietoje, nebuvo vidinio pasitenkinimo. Tuščia, kai gyvenimas nekabina tavęs.

– Dabar jau galėtų atsirasti siužeto įtampa: ir išaušo diena X...

– Tai buvo įprasta diena. Pasibaigė mano sportinė karjera – supratau, kad tai nėra mano ateitis. Ištekėjau, gimė viena dukrelė, antra. Gavau darbą Kaune – vadybininkės, prekiavau medicinine įranga. Viskas buvo paprasta ir aišku: darbas, namai, darbas, namai... Ir staiga vieną dieną ėmiau tapyti. Pirmąkart po ilgos pertraukos pajutau: tai aš! Prisiminiau, kas mane labiausiai gyvenime džiugino.

Tada man buvo 25-eri. Įstojau į Antano Martinaičio dailės mokyklos dailės mokyklą, suaugusiųjų grupę. Tobulinausi, tapiau. Po to vėl buvo pertrauka. Žiūrėdavau į savo senus paveikslus ir galvodavau, kaip man taip pavyko, iš kur kilo minčių? Taigi labai jau vingiuotas buvo tas tikrosios savęs ieškojimas... Lengva pasiduoti aplinkai, iš jos išsiveržti – sunku. Dėl savo emocinės būsenos netgi kreipiausi į kunigą. Tas atsivėrimas kaip užtvanką pralaužė. Išėjau po pokalbio pakilios nuotaikos, jaučiau ir žinojau – galėsiu tapyti! Ir iš tiesų, kai nutapiau pirmąjį po ilgos pertraukos paveikslą, tokio vidinio pasitenkinimo seniai nebuvau jutusi. Atrodė, tai tobuliausias mano paveikslas. Ir turbūt vienintelis, kurį taip teigiamai esu įvertinusi (juokiasi).

– Tai ir buvo postūmis kardinalioms permainoms?

– Kai paskelbiau apie tai socialiniuose tinkluose, per naktį sulaukiau 26 tūkst. patiktukų! Tai labai palaikė – vadinasi, žmonės buvo išsiilgę mano darbų. Nebuvo lengva. Nėra paprasta palikti darbą, kuris teikia stabilumą, socialines garantijas. Be to, šeima, man – 33-eji. Išėjau į niekur. Pasiėmiau verslo liudijimą ir pradėjau intensyviai tapyti. Mano brolis, kuris dirba Norvegijoje, puikiai išmano kompiuterius. Jis man sukūrė profilį pristatyti savo darbus. Per pirmuosius metus pardaviau beveik 80 paveikslų. Labai pravertė beveik dešimties metų vadybos darbo patirtis.

– Ar tokio paties palaikymo sulaikėte ir šeimoje?

– Na, mano vyras Andrius – sistemos žmogus. Jis karininkas, Lietuvos kariuomenės Puskarininkių mokyklos logistikos viršininkas, turi kapitono laipsnį. Jam buvo sunku mane suprasti. Tačiau kai pamatė, kad man ėmė sektis, pamažėl susitaikė.

– Kodėl tapote abstrakcijas?

– Abstrakcijos man patinka dėl to, kad tai menas su filosofija. Tai kažkas neapčiuopiamo, priverčiančio žmogų fantazuoti – paliekama erdvės pasireikšti mintims, vizijoms, idėjoms. Pirmieji darbai buvo realistiniai, bet ne klasikinės formos. O spalvos iš karto buvo ryškios. Lietuvoje ir taip daug pilkumos, daugelio menininkų darbuose – prigesintos spalvos. Man norisi ekspresijos, energijos, šilumos, šviesos, nuotaikos. Kaip smagu matyti, kai prie tokio šviesaus paveikslo atsistojęs žmogus tarsi pasineria į jį.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar lietuviai menininkai lengvai priėmė į savo gildiją? Pajuto konkurenciją ar sveikino?

– Menininkai – ne konkurentai. Juk neįmanoma, kad vienas savitumas konkuruotų su kitu. Mano aplinkoje – daug menininkų, sulaukiu jų palaikymo ir socialiniuose tinkluose, ir gyvai. Aš pati labai palaikau savo kolegas. Netgi norėčiau suformuoti tradiciją būtinai aplankyti vienas kito parodą, aptarti, pasidžiaugti. Norėčiau, kad tai taptų mūsų kultūros dalimi. Juk tai nuostabu – pamatyti kito žmogaus kūrybą, pabendrauti su pačiu menininku. Socialiniuose tinkluose dalijuosi šia mintimi, stengiuosi skatinti tai daryti.

Man patinka pabūti vienai, moku būti su savimi. Mėgstu gamtą. Mėgstu aplankyti draugus, gyvai pasišnekėti – norisi gyvo, tikro jausmo.

– Ką jums suteikė Paryžius?

– Žinomumą. Užsienyje esu vertinama, nors ir Lietuvoje turiu savo žiūrovą. Man padėjo socialiniai tinklai, ypač instagramas: mane pastebėjo galerijos, kviečia bendradarbiauti, aš joms atstovauju įvairiose tarptautinėse parodose. Tai labai platus vandenynas, aš jame – tik mažas akmenukas ant dugno. Tačiau Paryžius labai pakėlė mano savivertę. Pamačiau, koks ten kultūrinis gyvenimas verda, kaip ten vertinamas menas. Paryžiuje nueiti į parodą – tas pats, kas pavalgyti.

– Nebuvo sunku sugrįžus į kiek kitokią realybę?

– Myliu Lietuvą, Kauną – mano gimtasis miestas. Į užsienį niekada nesvajojau ir nenoriu išvažiuoti, o dirbti užsienyje – kodėl ne, jei tam yra galimybių.

– Esate ne tik tapytoja, bet ir dviejų vaikų – septynmetės Andrėjos ir penkiamečio Arijaus – mama. Kokia?

– Labai sudėtingas klausimas... Stengiuosi būti supratinga ir pirmiausia pajausti, ką jaučia mano vaikas. Stengtis pamatyti pasaulį jo akutėmis ir padėti jam susidoroti su savais sunkumais. Tai nėra paprasta, bet pasiekiama – tiesiog labiau pagalvoti apie kitą. Mano dukra lanko Antano Martinaičio dailės mokyklą, ji labai panaši į mane vaikystėje: daug piešia, fantazuoja. Stengiuosi ne tik skatinti jos meniškumą, bet ir padėti būti savimi.

– Menininkė ir buitis – derančios sąvokos?

– Kaip kam. Aš, jei įlendu į kūrybą, tai galiu ir parą neišlįsti (juokiasi)... Tiesa, pareigos jausmas atitraukia, niekas namuose negriūva. Šiaip jau sunku pasakyti – juk žmogus nėra į lentynėles sutelpantis. Visko jame  daug.

– Koks jūsų vienos laikas?

– Man patinka pabūti vienai, moku būti su savimi. Mėgstu gamtą. Mėgstu aplankyti draugus, gyvai pasišnekėti – norisi gyvo, tikro jausmo. Savaitgaliais norisi Lietuvoje pamatyti naujų vietų. Bet… jeigu turiu laisvą minutę, imu teptuką ir tapau.

– Sakoma, kad kiekvienas aktorius svajoja suvaidinti Hamletą, tuomet kiekvienas dailininkas turbūt svajoja apie Luvrą. Jūsų svajonė jau išsipildė. Kas toliau?

– Prieš dvejus metus nedrįsau nė svajoti, kad mano paveikslas bus Luvre. Lygiai taip ir šiandien nesvajoju, kad dar kažkur atsiras. Vienintelė mano svajonė ir didžiausias noras – kad aš visą laiką tapyčiau. Būčiau savimi ir turėčiau galimybę kurti. Pavasarį planuoju pristatyti naują parodą – trečią personalinę.