LYRIŠKAS DIALOGAS SU VARPAIS

Austėja Staniunaitytė sako jau pripratusi aplinkiniams aiškinti, kokiu instrumentu ji groja. Ir tai suprantama – juk Lietuvos karilionininkus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o tarp visų šių varpais skambinančių atlikėjų ji – vienintelė moteris.

Muzikuoti pradėjo nuo mažens – būdama vos penkerių mokėsi skambinti fortepijonu, vėliau baigė Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, Vytauto Didžiojo muzikos akademiją, o šiuo metu džiaugiasi įstojusi į Vilniaus universiteto Muzikos terapijos studijas.

– Baigėte Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademiją, tačiau karilionu groti pradėjote tik trečiame kurse. Kaip ir kodėl susidomėjote būtent šiuo netradiciniu muzikos instrumentu?

– Karilionas į mano gyvenimą atkeliavo visai netikėtai. Šį instrumentą atradau kompozitorių Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio dėka, pastarasis kurį laiką net buvo mano kariliono mokytojas. Groti šiuo neįprastu instrumentu mane atrinko per konkursą profesionali komisija ir tik po to oficialiai tapau karilionininke. Konkursui teko daug ir įtemptai ruoštis, per trumpą laiką reikėjo parengti 26 koncertines programas. Man pavyko įtikinti komisiją ir esu labai dėkinga, kad dabar turiu galimybę tobulinti šią kultūros sritį. Šiuo metu Lietuvoje yra vos keturi koncertuojantys karilionininkai – du Kaune ir du Klaipėdoje. Grojimas karilionu ir šio instrumento valdymas yra panašus į vargonų ir fortepijono, kuris visada buvo ir yra pagrindinis mano muzikos instrumentas. Esu laimėjusi ne vieną tarptautinį fortepijono konkursą, ne kartą apdovanota ir Prezidentės. Kadangi mano kaip atlikėjos stiprybė yra fortepijonas, visas sukauptas žinias galiu pritaikyti ir skambindama karilionu.

– Karilionas – malonumas ar pragyvenimo šaltinis?

– Žinoma, tai yra ir labai didelis malonumas. Ypač jaučiuosi pakylėta, kai galiu atlikti kūrinius per įvairias valstybines šventes. Tai labai didelė atsakomybė ir garbė. Tačiau ne paslaptis, kad muzikantams ir apskritai menininkams tenka ieškoti įvairių pragyvenimo šaltinių, todėl groju ne tik karilionu. Esu vargonininkė Kauno Šv.Jono Pauliaus II parapijoje, trečius metus vadovauju Sumos chorui, kurį pati subūriau. Neseniai pradėjau dirbti muzikos mokytoja. Taigi darbų tikrai turiu nemažai, tačiau grodama karilionu galiu išreikšti save kaip atlikėja.

– Varpų muzika išgaunama daužant klavišus kumščiais. Ši atlikimo technika skausminga?

– Tai yra tikrai ypatingas instrumentas moteriai atlikėjai, reikalaujantis ir dvasinių, ir fizinių jėgų, tačiau yra būdų, kaip palengvinti grojimą. Yra specialūs apsaugai, galima dėtis ant rankų pakietinimus, kad pats garsas išeitų natūraliai stipresnis. Visu tuo turi pasirūpinti pats atlikėjas. Nepasakyčiau, kad tai yra skausminga, tiesiog atlikimas pareikalauja nemažai jėgų, todėl net pradėjau eiti į sporto klubą, kur stiprinu rankas. Groti pasidarė išties lengviau.

– Kaip vyksta jūsų repeticijos? Juk šie instrumentai Lietuvoje yra tik trys.

– Visiems būna labai keista, kai pasakau, kad repeticijos vyksta tyloje, paprasčiausiai dirbant prie klaviatūros. Man leidžiama tik vos paliesti klavišus, kad išmokčiau atstumus tarp jų. Repetuoti garsiai negaliu, nes varpų muzika per repeticijas sukeltų nemažą triukšmą mieste. Kaune neturime garsinio kariliono treniruoklio, kuris leistų netrukdant aplinkiniams pasiruošti koncertams. Kariliono treniruoklis brangiai kainuoja ir tai yra labai didelė problema. Visose šalyse, kur kariliono muzika yra populiaresnė, karilionieriai turi tokį treniruoklį net namuose.

– Skambindama karilionu sėdite stiklinėje kabinoje. Ar atliekdama kūrinius nepasigendate ryšio su žmonėmis, jų emocijomis? O galbūt kaip tik atskira erdvė padeda susikaupti?

– Asmeniškai džiaugiuosi, kad yra kabina, nes be jos negalėčiau groti, varpų garsas man būtų per stiprus. Tačiau tikrai pasigendu artumo su žmonėmis, nes negaliu jų matyti, nežinau, kiek jų susirenka manęs paklausyti, ką jie jaučia. Todėl esu gana vieniša, kai groju, bet tai padeda lengviau susikoncentruoti ties muzika. Manau, kad žmonėms yra būtina kariliono vizualizacija, nes tokiu būdu būtų galima užmegzti kontaktą su klausytojais. Esu įsitikinusi, kad tuomet į koncertus ateitų dar daugiau žmonių. Pavyzdžiui, Klaipėdoje neseniai vyko tarptautinis kariliono festivalis, jame buvo pasinaudota tokia technika, todėl susirinkusieji galėjo matyti, kaip groju. Visada po pasirodymo yra labai malonu praverti bokšto langelį ir pamojuoti lauke esantiems klausytojams. Būna labai smagu sulaukti plojimų, tada ir atsiranda tas ryšys.

– Kaip dažnai vyksta karilionininkų pasirodymai? Kokiuose žymesniuose koncertuose, festivaliuose teko dalyvauti?

– Vasarą koncertuojame beveik kiekvieną dieną, bet tai yra daugiau repeticijos. Pagrindiniai kariliono koncertai vyksta savaitgaliais 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje. Kasmet vyksta ir Klaipėdos kariliono festivalis. Šiemet atlikome Zitos Bružaitės kantoriją "Lumen fidei", diriguojant Vaclovui Augustinui, kariliono partiją atlikau kartu su pučiamųjų orkestru, vargonais ir choru "Jauna muzika". Buvo labai keista, nes aš groju aukštai, o visi kiti atlikėjai žemai, todėl negalėjau jų matyti. Tiesiog paprasčiausiai pasikalbėjome prieš renginį, o tam, kad matyčiau dirigentą, man buvo įtaisytas televizorius. Bet įvyko taip, kad, likus kelioms minutėms iki koncerto, jis užtemo. Nežinojau, ką daryti, nes turėjau pradėti groti ne tik kūrinio pradžioje, bet ir viduryje. Tačiau viskas baigėsi gerai, operatoriai greitai sureagavo ir sutvarkė gedimą. Apskritai šis festivalis buvo nuostabi patirtis, susitikau su Lenkijos ir kitų šalių karilionininkais. Taip pat nemažai karilionininkų šiemet sulaukėme ir Pažaislio muzikos festivalyje Kaune.

– Šis instrumentas reikalauja išskirtinio talento ir atsidavimo ar atkaklaus darbo?

– Karilionininkui reikia visų šių savybių. Žinoma, pirmenybė teikiama darbštumui ir atkakliam darbui. Taip pat labai svarbu gebėti parinkti tinkamą repertuarą, pačiam kurti kūrinių aranžuotes, nes kartais ir labai mielas kūrinys varpų muzikai gali būti visiškai netinkamas. Repertuarą renkuosi pati, stengiuosi peržvelgti ir užsienio atlikėjų pasirodymus. Visas šis repertuaro parinkimo procesas yra sudėtingas, nes daugelis kūrinių yra nepritaikyti karilionui. Kūrinius galima pirkti ir internetu, bet tai yra labai brangu.

– Esate vienintelė moteris Lietuvoje, grojanti varpais. Laikote tai pranašumu, o gal vis dėlto norėtumėte, kad šalyje būtų daugiau moterų karilionininkių?

– Iš tiesų man nėra didelio skirtumo, ar mano kolegos yra vyrai, ar moterys. Be abejo, moteris galbūt geriau mane suprastų, gal rastume daugiau bendrų temų. Kai kurie klausytojai per mano koncertus įžvelgia tokį subtilų ir gražų moteriškąjį mano grojimo atspalvį. Grodama stengiuosi muziką perteikti švelniau, lyriškiau, instrumentu išgauti dinamiką. Deja, Lietuvoje nelabai yra galimybių ugdyti būsimus karilionininkus, bet aš leidžiu sau pasvajoti, kad ateityje Vytauto Didžiojo muzikos akademijoje ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bus įvestas kariliono atlikimo meno kursas ar bent jau modulis, kur studentai galėtų artimiau susipažinti su šiuo instrumentu. Galbūt tokiu būdu atsirastų daugiau kūrėjų, kompozitorių, karilionierių.

– Grojate ir vargonais, vadovaujate Kauno šv.Jono Pauliaus II parapijos chorui. Kokią įtaką jūsų muzikai turi religija?

– Tikrai religija turi įtakos, nes man labai patinka giesmės, į tai atsižvelgiu rinkdama repertuarą. Tačiau karilionas nėra religinis instrumentas. Toks įspūdis susidaro vien todėl, kad varpai visiems asocijuojasi su bažnyčia. Iš tikrųjų labiausiai mano dvasingumą išpuoselėjo mokykla ir žmonės, kuriuos ten sutikau. Baigiau Kauno jėzuitų gimnaziją, kurioje turėjome vargonus, ten vienas draugas ir išmokė mane jais skambinti. Vėliau jau mokiausi savarankiškai, pradėjau groti bažnyčioje. Po to susikūrė parapija Šilainiuose, kur mane pakvietė giedoti, tuomet surinkau ten chorą, kuriam vadovauju iki šių dienų.

– Kaip reaguoja aplinkiniai į tokį išskirtinį jūsų muzikinį skonį? Šiais laikais tokio stiliaus muzika nėra populiari, ypač tarp jaunimo.

– Mano draugai visi yra panašūs į mane, todėl tai nesukelia jiems ypatingos nuostabos. O aplinkiniai iš tiesų dažnai stebisi. Jeigu kažkas paklausia, ką veikiu gyvenime, tai iš karto žinau, kad turiu skirti apie dešimt minučių vien tam, kad jiems paaiškinčiau, kas yra karilionas ir kaip juo reikia groti.

– Kas yra jūsų autoritetai gyvenime bei kūryboje?

– Man gyvenime svarbiausia yra žmogiškosios vertybės ir jų puoselėjimas. Tai yra dvasingumas, gailestis, atjauta, drąsa ir trys pačios didžiausios vertybės – meilė, tikėjimas ir viltis. Kūryboje man didelis autoritetas yra mano mokytojai ir dėstytojai. Labai norėčiau paminėti savo fortepijono mokytojus Laimą Aksamitauskienę, Eglę Sadauskaitę-Gerulienę, VDU Muzikos akademijos dekaną ir mano fortepijono dėstytoją Saulių Gerulį. Ne tik profesionalaus dainavimo, scenos praktikos, bet ir gyvenimo pamokų mane išmokė dainavimo dėstytoja Rita Novikaitė.

– Kokiomis akimirkomis jaučiatės laiminga? Ar jums svarbu įkvėpti žmones kurti, įsimylėti varpų muziką?

– Jaučiuosi laiminga, kai parengiu koncertui kūrinį ir pirmą kartą išgirstu, kaip gražiai sklinda kariliono garsai. Dažnai net pati nustembu, kokia nuostabi gali būti muzika ir kad šį pojūtį galiu perteikti žmonėms. Noriu, kad klausytojai ateitų, išgirstų mane, mano muziką ir suprastų, kaip gera praleisti laiką klausantis varpų. Tai yra puiki meditacija, muzikos terapija. Įkvėpti kitus stengiuosi tiesiog būdama savimi ir darydama tai, kas man patinka.