MAŽIEJI MENININKAI ATGAIVINO AUKSINĮ VENECIJOS BIENALĖS PROJEKTĄ

Pasaulio dėmesio sulaukęs Šiuolaikinio meno bienalėje Venecijoje pristatytas Lietuvos projektas "Saulė ir jūra (MARINA)" atgijo kitokiu formatu. Lietuvai aukščiausią apdovanojimą pelnęs projektas įkvėpė Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos auklėtinius. Mokinių sukurta kompozicija "Šilduma" – ne ką mažiau įspūdinga nei profesionalų kūrinys.

Dviguba prasmė

Gulintys ant pilvo, nugaros, šono ar sėdintys žmogučiai. Stotingi vyrai ir margus bikinius dėvinčios moterys. Baltutėliai ir gerokai įdegę. Pilvoti ir liekni. Skrybėlėti ir nuogaliai. Skaitantys knygą ar miegantys įsivaizduojamos saulės atokaitoje. Visi – po vieną ar poromis – pasitiesę margaspalvius paklotus.

Žvelgiant į jaunųjų dailininkų kūrinius negali nesistebėti paralelėmis su prestižinį "Aukso liūto" apdovanojimą pelniusiu Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansu "Saulė ir jūra (MARINA)". Kūrinys, už kurį menininkėms paskirta ir šių metų Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo demonstruojamas uždaroje patalpoje, kur ant supilto smėlio, imituojančio pliažą, grupė tariamai besiilsinčių žmonių (performanso atlikėjų) tyliai dainavo tekstus apie įvairias gyvenimo problemas (klimato kaitą, globalinį nuovargį, kūniškumą).

Įgyvendinti šio svarbaus kultūrinio įvykio pagrindu parengtą projektą Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje sumanė mokytoja Domantė Šarakauskaitė-Ivanauskienė.

Jos manymu, yra nepaprastai svarbu visus vaikus – tiek mažuosius mokinius, tiek paauglius, jaunuolius – edukuoti, pasitelkiant svariausius kultūros įvykius, šviečiant ir aiškinant modernias kūrybos formas. Tad jos projekte "Šilduma" teorine prasme buvo siekiama supažindinti vaikus su Venecijos bienalėje dalyvavusių ir neeilinį pripažinimą laimėjusių lietuvių kūryba. Praktiniu lygiu kauniškis projektas paaiškina, kaip inovatyviai galima kurti, derinti, regis, iš pirmo žvilgsnio nederančias, bet puikiai viena kitą papildančias medžiagas: vaikus išmokyti audimo technikos ir keraminių žmonių figūrėlių lipdymo.

Mokykloje eksponuojama didžiulė instaliacija atrodo itin patraukliai, žaismingai, gyvybingai.

Tekstilė ir keramika

Mokytoja D.Šarakauskaitė-Ivanauskienė – tekstilės menininkė, todėl ji tapo atsakinga už tekstilinę projekto dalį – pliažo kilimėlio audimą. Keraminei daliai (nulipdyti poilsiaujantiems žmonėms) įgyvendinti buvo pasitelktas kolega Herbertas Manomaitis, Kauno A.Martinaičio dailės mokykloje dėstantis erdvinę plastiką, ir vaikus mokantis skulptūros bei lipdybos.

Replikuojant į operą-performansą, kurdami savąjį projektą mokytojai kartu su įvairaus amžiaus vaikais išaudė ir nulipdė milžinišką kiekį tekstilinių pliažinių kilimėlių ir ant jų gulinčių vasarotojų – molinių žmogeliukų. Mokykloje eksponuojama didžiulė instaliacija atrodo itin patraukliai, žaismingai, gyvybingai.

Įdomu ir tai, kad audimo ir lipdymo mokėsi nuo mažiausių mokyklos mokiniukų (dar darželinukų) iki devintosios klasės mokinių. Visų jų smagiai interpretuotos, skirtingų dydžio keraminės figūrėlės ir kilimėliai, demonstruojami vienoje grupėje, puikiai dera tarpusavyje.

Technologinės vingrybės

Pasak mokytojo H.Manomaičio, nulipdyti iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas figūrėles – ne toks jau lengvas užsiėmimas. Kad keraminiai žmogeliukai būtų tinkami eksponuoti, juos nulipdžius reikėjo išdžiovinti, nuspalvinti, išdegti, glazūruoti, degti antrą kartą.

Anot mokytojos D.Šarakauskaitės-Ivanauskienės, austi vaikams taip pat nebuvo paprasta. Tačiau palaipsniui net ir patys mažiausieji išmoko šios rimtos tekstilės meno technikos. Beje, puikūs audėjai pasirodė esą ir berniukai. O prisimindama kūrybinį procesą dailininkė mini šiandien kaip niekad vėl pasigendamą gyvą bendravimą: projektas kurtas dar prieš karantiną.