Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.

Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.

Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti.

Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti.

Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.

Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti.

Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti.

(ištrauka iš Šventojo Rašto Mok 3, 1–7)

Apmąstydama paskutinę šios ištraukos eilutę, suprantu, kad mano gyvenimą aplankė štai šis etapas – laikas tylėti. 2017–2024 m. laikotarpis iš tiesų buvo labai keistas. Teko nutraukti visas man įprastas veiklas, organizacinį, pedagoginį darbą vaikų dailės studijoje ir panirti į tylą.

Nusprendžiau grįžti prie esmės, savųjų šaknų, savasties. Teko iš naujo prisiliesti prie kūrybos, kuri, praėjus beveik dviem dešimtmečiams po studijų Dailės akademijoje pabaigos, buvo pamiršta tarsi keistas neaiškus darinys, dulkėmis apėjusi ir, regis, visai sudūlėjusi.

Klausiau savęs:

– Kas gi aš dabar esu? Ką gi aš dabar žadu veikti?

Įpratusi save identifikuoti su savo veikla, buvusiu darbu, visiškai sutrikau ir praradau bet kokią nuovoką:

– Kas gi aš dabar esu?

Taip savęs tikriausiai klausia labai daug dirbęs, išsekęs, sveikatą ir gyvybingumą ar pinigus praradęs verslininkas, bankrutavęs įmonės vadovas. Gal pensininkas, atvykęs reabilitacijos į sanatoriją? Gal mama, slauganti savo vaiką? Tyla ir begalinis laikas užgriuvo mane kaip sniego lavina. Kaipgi aš galėčiau tai apibūdinti? Kas tai yra: dovana ar prakeikimas? Ar tai priverstinė reabilitacijos tyla? Nemokėjau tvarkytis nei su užgriuvusia, viską užgožiančia tyla, nei laiku:

– Ar man čia dabar susikurti naujo gyvenimo grafiką?

Bėgau nuo savo vidinės tylos kaip nuo bereikšmio egzistavimo, nemokėjau nei jos patirti, nei su ja susidraugauti. Dukrą ankstyvame amžiuje užklupusi lėtinė liga man, mamai, kėlė naujų gyvenimo iššūkių. Reikėjo padėti jai susiremti su cukriniu diabetu. Regis, abi virtome viena ilga, įtampos kupina pauze. Sustingome kaip grėsmę užuodę žvėreliai. Tarsi kažkas mus fotografuotų ir staiga mūsų spalvotą, džiaugsmo kupiną gyvenimą paverstų nespalvotu stop kadru. Mano pačios gyvenimą tai nustūmė į visiškas paraštes. Gerai, kad nustūmė, nes padėjo man surasti savo prarastus gyvenimo horizontus. Juk tai, kas svarbiausia, mes pasižymime paraštėse. Žinau, kad aš ne vienintelė, ieškojusi atsakymo į paslaptingus būties klausimus.

Iš ciklo „Pasaulis be rėmų – langas į kasdienybę“. / Organizatorių nuotr.

Kas gi ta paslaptinga būtis ir kuo užpildyti savo būtį? Ar perdėtu veiklumu: suktis kaip voverei rate ar kentėti nuo neveiklumo? Kaipgi toje keistoje būtyje rasti mažą nedidelį tarpelį pamąstymams, kokia aš esu ir ką norėčiau gyvenime veikti. Ar reikėjo mano gyvenimui rėmų (sykiu ir prievartos, žiaurumo sau), griežtos disciplinos, griaunančios meilę sau? Darbo biržoje niūrus neveiklumo apibūdinimas „bedarbė“ man kėlė išgąstį ir siaubą. Kas man nutiko, kad tapau bedarbe? Ak, juk taip: nusprendžiau ir vėl tapti dailininke.

Jaučiau, kad balansuoju ties riba, kai senas mano gyvenimas skausmingai nutrūko, o naujas dar tik pakeliui, dar neprasidėjo. Ką aš dabar veiksiu tarp eilučių? Kai esu nei tekstas, nei sakinys, nei žodis, nei veiksmažodis, nei daiktavardis, nei taškas, nei kablelis, nei daugtaškis, o tik tuštuma, visiškas niekas – tušti tarpai tarp eilučių?

Patyrusi vidinę tuštumą, vis bandžiau ją užpildyti žodžiais ir vaizdiniais, todėl be perstojo rašiau, piešiau ir tapiau. Mokiausi klausytis tylos, pamėgti ir net mėgautis ja. Po kurio laiko man pavyko prisijaukinti tylą, įprasti prie to, kad kartais nieko nevyksta kaip kapuose ar per laidotuves. (Teko išgyventi ir senojo gyvenimo laidotuves.) Visiškoje tyloje išniro praeities fragmentai, neužgijusios vaikystės, paauglystės žaizdos, kurios šmėžuodavo keisto laiko dabartyje, susipindamos su dabarties išgyvenimais. Teko eiti į patį širdies vidurį, į savo sielos gelmes ir švelniai gydyti, tvarstyti, myluoti ir bučiuoti neužgijusius randus. Tyla ir supanti gamta virto dviem mane gaubiančiais ir gydančiais elementais. Pavyzdžiui, žiema mums padovanoja tylos ramybę, trumpam panaikina paukščių balsus, užkloja žemę balta sniego skraiste, pridengia spalvas ir tai leidžia pasinerti į save. Vasarą paukščių čiulbėjimas beveik negirdimas. Kiek liūdniau, kai žmonės muziką naudoja kaip foną, paukščių balsai irgi tėra tik fonas, leidžiantis pabėgti nuo savęs. Juk negirdėti savęs tapo įprasta.

Iš darbų ciklo „Pavogti peizažai“. / Organizatorių nuotr.

Teko sau ištarti:

– Priimu save, leidžiu sau būti netobulai, paleidžiu save kaip paukštį, – skrisk, miela mano kūrėja, skrisk ir levituok tarp to, ko dar nėra, ir to, kas dar tik bus. Būk praeities akimirką, kuri ką tik buvo, būk dabarties akimirką, kuri yra dabar, ir būk akimirką, kuri dar tik ateina.

Būnant tyloje sustiprėjo kūrybos galios, vidinė kūrėja manyje nustojo gūžtis iš baimės ir po truputį iš vidinės sąmonės lukšto iškišo savo rankas ir kojas. Manyje užgimusi kūrėja – nedrąsi ir baikšti kaip laukinis žvėrelis, bijantis pakliūti grobuoniui į nasrus. Kas tas grobuonis, vagiantis mano laiką? Ar tai aš? Ar aš neleidžiu sau būti?

„Ar aš vis dar gyvas? Ar tebepažįsti mane?“ – dainavo Silvester Belt.

Ieškodama savo naujos tapatybės bandžiau lukštenti savo prisitaikėliškų įpročių lukštą kartais nieko nejausdama, o kartais graudžiai verkdama dėl nuolatinių manyje gyvenančio vidinio kritiko antpuolių. Atsakymų į mane kamuojančius klausimus ieškojau dainų tekstuose. Prisiminiau seniai pamirštą ir pamėgtą vaikystės užsiėmimą nusirašyti angliškus dainų žodžius, o paskui juos išsiversti lietuviškai. Po šitiek metų tai buvo iš naujo atrasta patirtis. Pagaliau supratau:

Viskas, ko man kada nors reikėjo

All I ever needed

Čia, mano rankose

Is here in my arms

Žodžiai visiškai nereikalingi

Words are very unnecessary

Jie gali tik pakenkti

They can only do harm

Mėgaukis tyla...

Enjoy the silence...

(Ištrauka iš „Depeche Mode“ dainos „Enjoy the silence“)

Iš ciklo „Sakrum ir profanum“. / Organizatorių nuotr.

Baisu buvo prisiimti atsakomybę ir pirmąkart gyvenime rankose laikyti savo likimą. Bandžiau mėgautis tyla, kai žodžiai visiškai nebereikalingi, bandžiau suprasti, ką turėjo galvoje grupės „Depeche Mode“ lyderis, dainuodamas šią dainą.

Ar įmanoma greitų akimirkų ir triukšmo pasaulyje mėgautis tyla? Kaip tai padaryti, jeigu daug metų mes buvome mokomi klausytis nepaliaujamo sociumo triukšmo, bereikšmių žodžių kratinių, absurdiškos kritikos, projekcijų, žodinių nurodymų, receptų, kaip negalvojant veikti pagal instrukciją. Kaip visame šiame triukšme patirti savo vidinę tyla?

Mėgautis tyla – klausytis savo vidaus, savo vidinių paslėptų ir dažnai nuvertintų minčių, troškimų, nuogąstavimų, svajonių.

Mėgautis tyla – patirti save liūdną, susigūžusią, išsigandusią, negalinčią išpildyti vidinių lūkesčių.

Mėgautis tyla – pagaliau (galutinai) patirti ramybę, panirti giliai į patį savo gelmių dugną. Po kiek laiko žodį „bedarbė“ išmokau transformuoti į „ieškančią savojo kelio“, „pasiklydusia gyvenimo piligrime be kompaso“, „laukiančia vilties ir stebuklo tikinčiąją“ ar „maža mergaite, pievoje skinančia spalvotas gėles“:

Žodžiai panašūs į smurtą

Words like violence

Pertraukia tylą

Break the silence

Atskrieja suduždami

Come crashing in

Į mano mažą pasaulį

Into my little world

Man skaudu

Painful to me

Perskrodžia mane

Pierce right through me

Ar tu negali suprasti

Can’t you understand

O mano maža mergaite

Oh my little girl.

(Ištrauka iš „Depeche Mode“ dainos „Enjoy the silence“)

Ilgainiui, žodyje „bedarbė“ gimė nauja malda, išsitrynė priešdėlis be- ir liko tik -darbė, o pridėjus kitą priešdėlį išėjo – devyndarbė kūrėja, kuri rašo esė laikraščiui, piešia, tapo, rengia parodas, ieško erdvių parodoms. Štai tokia prasminga būtimi stengiausi užpildyti savo tyruose pasiklydusį laiką. Jei ir pasiklysdavau savo laike ar tyloje, žinojau, kad ši nauja veikla yra be galo prasminga, priartina mane ir kitus prie esminių egzistencinių tiesų.

Iš atminties klodų išniro karaliaus figūra iš knygos „Mažasis princas“. Tai karalius, kuris ieško savo vietos po saule, karalius, kuris neturi nei savo pavaldinių, nei erdvės, nei laiko. Karalius, vadovaujantis laikui tyruose, karalius, karaliaujantis tylai. Karalius, ieškantis savo pamestų ar pamirštų peizažų tuo metu, kai planeta greitai sukasi ir sukasi aplink savo ašį. Išniro ir Mažasis princas, besiilgintis ir ieškantis savosios rožės, kuri simbolizuoja besąlyginę ir amžiną meilę. Mažasis princas siekia atkurti, sugrąžinti žmogui tikrąją ir esminę, tyrą ir džiaugsmingą, pamirštą ir nuvertintą vaikišką būtį, kupiną eksperimentų, spontaniškumo ir nežinojimo, kaip viskas privalo būti. Be šios būties žmogus yra toks pasiklydęs, sutrikęs ir pametęs savo kompasą, savo sudužusio lėktuvo liekanose ieškantis savo pavogtų peizažų. Be šios tylios meditacinės ir vaikiškos būties žmogus niekaip negali pataisyti savojo lėktuvo, pakilti ir skristi.

Iš paukščio skrydžio dabar žvelgiu į savo gyvenimą ir matau save, mažą mergaitę, besikalbančią su savimi suaugusia. Ką aš dabar pasakysiu savo mažajai mergaitei, vidiniam vaikui iš praeities gelmių: pasistiebusiai, žvelgiančiai kupinomis svajonių ir vaikiškų lūkesčių, plačiai atvertomis akimis.

Iš ciklo „Pasaulis be rėmų – langas į kasdienybę“. / Organizatorių nuotr.

– Aš čia truputį pralaimėjau, sudužo mano lėktuvas, netekau darbo, nes ieškau savojo kelio.

– Tu manęs nenuvylei, – atsakytų mano mažoji mergaitė. – Koks prasmingas ir gražus yra tavo-mano gyvenimas.

– Aš jau maniau, kad tave nuvyliau, – pravirkau gailiomis suaugusiojo ašaromis. – Juk svarbiausia gyvenime yra nenuvilti savęs.

Šią parodą sudaro trys darbų ciklai, sukurti 2017–2024 m.: „Pavogti peizažai“, „Pasaulis be rėmų – langas į kasdienybę“ ir „Sakrum ir profanum“. Visi šie trys darbų ciklai yra labai susiję, juos jungia viena bendra idėja – nusiraminimo, dvasingumo ir paguodos paieškos kasdienėje veikloje, kontempliuojant ir iš naujo apmąstant svarbias gyvenimo tiesas.

Per visą šį kūrybos laikotarpį sukūriau daugybę piešinių, tapybos darbų ir instaliacijų. Kiekvienas darbų ciklas yra savaip unikalus, skatinantis parodos lankytoją pailsėti, sustoti, neskubant iš lėto patirti kasdienį džiaugsmą ir mėgautis užklupusia tyla.

Padėka

Šioje ilgoje tylos kelionėje sutikau daug draugų, kuriems norėčiau padėkoti. Visų pirma šios didelės parodos nebūtų be mano šeimos palaikymo. Dėkoju savo vyrui, sūnui, kurie padėjo kabinant parodos kūrinius. Dėkoju Šv. Ignaco Lojolos kolegijai, kuriai šį kartą atstovauju. Šv. Ignaco Lojolos kolegija man padeda suorganizuoti jau antrąją parodą (apie pirmąją parodą skaitykite https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/pasaulis-be-remu-langas-i-kasdienybe-1160357), remia ir palaiko, padeda įgyvendinti mano kūrybos sumanymus. Dėkoju „Kauno dienai“, kad publikuoja mano straipsnius. Dėkoju Kauno kultūros centro „Girstučio“ padaliniui, kurie organizavo parodą ir suteikė erdves „Girstučio“ kultūros centre.

Kas: A. Linkevičienės paroda „Mėgaukis tyla / Enjoy the silence“. Organizatoriai - Kauno kultūros centro "Girstučio" padalinys ir šv. Ignaco Lojolos kolegija.

Kur: „Girstučio“ kultūros centre.

Kada: iki rugsėjo 30 d.

Parodą galima lankyti liepos 2, 3, 4, 9, 24, 26 d., rugpjūčio 14, 21, 23, 27 d. Susitikimas su dailininke – rugsėjo pirmąją savaitę. Dėl informacijos ir parodos lankymo susisiekti tel.: +370 656 87 519. Jeigu turite atsiliepimų, sumanymų, pasiūlymų dėl parodos erdvių rašykite linkevicienea@yahoo.com.