MITŲ AUTORIŲ DALIA – BŪTI PAMIRŠTIEMS

„Tikriausiai dėl to, kad kėlėme sau beprotiškus tikslus, mums pavyko tiek daug pasiekti. Mito istorija pradėjo savo kelionę po miestą, dabar jis jau gyvena savo gyvenimą ir mane tai džiugina“, – sako Rytis Zemkauskas, programos „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ Kauno mito kūrybinės komandos vadovas. Jo iniciatyva Kaunas šiandien turi mitą ir mitinį personažą – Kauno Žvėrį.

Šiuolaikinio miesto mitas, kurį programos „Kaunas 2022“ komanda kuria jau trejus metus, Europos kultūros sostinės metais materializavosi įspūdinga programa. Koncertai, festivaliai, parodos, pasaulinio garso žvaigždžių pasirodymai ir paskaitos – kultūros šventės raibuliai sklis dar ne vienus metus. Vis dėlto pagrindiniai programos akcentai – tai masiniai mito trilogijos renginiai, kurių metu kauniečiai ir miesto svečiai susitinka kartu švęsti miesto transformacijos į šiuolaikinę kultūros sostinę.

Pagrindinis Kauno mito personažas Žvėris, pasak R.Zemkausko, tapo toks realus, kad kauniečiai jį išgirsta variklių gausme, pamato architektūros ar savo aplinkos detalėse. Autoriaus manymu, mito kūrimas kauniečiams tapo savotiška pasakojimo terapija, kuri ilgainiui išmokys ir džiaugtis savo miestu.

Paskutinė šiuolaikinio miesto trilogijos dalis – „Sutartis“ – jau lapkričio pabaigoje. Šiuo renginiu bus pabaigiami Kauno – Europos kultūros sostinės metai. Tačiau Kauno mitas, jo sumanytojo įsitikinimu, gyvuos ilgai. Apie tai ir kitus dalykus – pokalbis su R.Zemkausku.

– Jūs esate šiuolaikinio miesto trilogijos, kurią sudaro trys svarbūs kultūros sostinės metų renginiai, idėjos autorius. Tačiau ji įgyvendinama didelės kūrėjų komandos. Kaip dėl to jaučiatės?

– Jaučiuosi puikiai, nes taip pabrėžiame svarbiausias programos „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ vertybes: bendrakūrystę, demokratijos ir bendruomeniškumo principus. Tai, mano požiūriu, labai europietiškas kelias, nes Europa gyvybinga per dialogą, ginčą, kurie nuolat vyksta, tačiau niekas juose iki galo nelaimi.

– Atrodo, dialogas su istorikais, miesto gyventojais, kūrybine komanda buvo ir šiuolaikinio Kauno miesto mito kūrybinio proceso pagrindas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Beveik visas mito turinys sudarytas iš istorikų surinktos medžiagos. Vadovavausi legendų nuotrupomis apie paslaptingus Kauno požeminius tunelius po pilimi, nuo Nemuno iki Neries, iki Rumšiškių, net iki pačių Trakų, legenda apie po pilimi požemiuose miegančią kariuomenę su jai vadovaujančia užkeikta karalaite. Netgi Kauno herbe dėl man nesuprantamų priežasčių atsidūręs tauras iš esmės rado sau vietą kaip Žvėries personažo sudėtinė dalis.

Mitą kūrė ir miestiečiai – rašytoja Sandra Bernotaitė kelerius metus vedė mito kūrimo dirbtuves ir jose dalyvavo dešimtys norinčiųjų.

– Kaip jums kilo mintis, kad Kaunui reikia mito? Kiek tos idėjos įgyvendinimas atitinka jūsų pradinį sumanymą?

– Mito reikėjo, nes jo nebuvo. Nebuvo net nieko panašaus į mitą. Vis dėlto pradinė idėja iš tiesų liko svajonė. Norėjau, kad pasakojimas būtų intensyviai kuriamas kartu – tam suprojektavome visą interneto portalą, parengėme labai daug medžiagos, pasitelkėme istorikus, kūrybinio rašymo trenerius.

Tačiau paaiškėjo, kad tokiam darbui reikia daug daugiau pajėgų ir finansų, negu mums atrodė iš pradžių. Kita vertus, kėlėme sau sunkiausią įmanomą tikslą – sukurti vienu ypu ir produktą, ir auditoriją, ir aktyvų gerbėjų klubą. Net „Hario Poterio“ franšizė tokio uždavinio gal neįveiktų. Tačiau kaip tik dėl to, kad kėlėme sau tokius beprotiškus tikslus, pavyko gana daug. Mito istorija pradėjo savo kelionę po miestą, dabar jis jau gyvena savo gyvenimą ir mane tai džiugina.

Vienas iš tikslų ir buvo, kad nuo pradinės idėjos viskas pasikeis mums nežinomu būdu.

– Kauno mitą kūrė ir miestiečiai – skamba kaip unikali ir labai įdomi patirtis.

– Be to, kad kartu buvo kuriamas šiuolaikinio miesto mitas, kūrybinio rašymo dirbtuvių prasmė dar gilesnė: paskatinti žmones pasakoti. Nebūtinai mito tema. Mūsų programoje yra Istorijų festivalis, siūlantis miestiečiams pasakoti apie praeitį, atgaivinti užmirštas, kartais skaudžias, pavojingas temas.

Pasakojimas yra ir didžiulė terapija. Mitas tokių galių taip pat turi, tai vienas iš jo tikslų: paaiškinti egzistencinius klausimus ir taip suteikti komforto jausmą. Kita vertus, tai ir labai smagus užsiėmimas: kurti savo pasaulį, apskritai, kurti. Tad, jeigu žmogus, mūsų paskatintas, parašys knygą ar apsakymą, bus puikus rezultatas.

Kaip sakiau, mitas yra priemonė. Nebūtina kartoti ar plėtoti jos turinį, daug svarbiau žinoti, kad kiekvienas turi teisę būti mito ar kito pasakojimo autoriumi!

– Vienas iš Kauno mito tekstų – jūsų parašyta „Kauno Žvėries pasakų knyga“. Joje pasakojama apie antžeminį ir požeminį miestą, karalaitę, žibintą, kuris transformuoja tamsą į šviesą. Kokias reikšmes šiuose vaizdiniuose užkodavote?

Pasakojimas yra ir didžiulė terapija. Mitas tokių galių taip pat turi.

– Čia gal verta pasakyti, kas mitą daro mitu. Mitas man pirmiausia yra egzistencinius klausimus paaiškinantis pasakojimas. Paprastai, jeigu padavimai ir legendos dažniausiai kalba apie kažko konkretaus kilmę, tai mitas kalba apie kažko prasmę. Legenda visada bus lokali, mitas – universalus. Sizifas savo akmenį ridena mums visiems. Edipo tragedijos atšvaitai yra kiekviename iš mūsų, norime to ar ne. Tad Kauno mitas kalba apie miesto egzistavimo prasmę. Bet kokio miesto, ne tik Kauno.

Mano mylimas rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas knygoje „Šimtas metų vienatvės“ (tai iš esmės yra pasakojimas apie pasaulio sutvėrimą) sako, kad prie konkrečios vietos prisirišame tik tada, kai ten koks nors mūsiškis yra palaidojamas. Taip bendruomenė įsižemina ir akimirksniu susikuria požeminis pasaulis, nuo kurio mus skiria transcendentinė riba. Ima formuotis prielaidos mitui: pasakojimui apie tai, kodėl čia esame, kokia mūsų buvimo čia prasmė. Stebuklingąjį žibintą pavyko sugalvoti kaip tokios transcendencijos priemonę. Tokios yra teorinės prielaidos,  knygoje pasakojamos istorijos yra labai žmogiškos.

– Be to, jūsų sukurta pasakų knyga turi ir kitą misiją.

– Taip, „Kauno Žvėries pasakų knyga“ yra Europos kultūros sostinės programa ir vertybės, perteiktos per pasakas. Ją rašant buvo nuolat konsultuojamasi su mūsų kuratoriais. Kiekvienas tekstas atspindi programų turinį. Tad ši knyga – tai ir mūsų sukurti festivaliai, forumai, dirbtuvės, iniciatyvos.

– Kaip į pagrindinį Kauno mito personažą – Žvėrį – reaguoja žmonės? Ką įdomiausia esate girdėjęs?

– Man atrodo, žmonės reaguoja labai teisingai: linksmai. Žvėriukas yra miesto, kaip organizmo, metafora, jis gali būti pagalbininkas, gali būti gynėjas, gali būti žaidimų partneris, ant jo gali ir kaltę suversti, jei kas nepasiseka... Jis praplečia mūsų supratimą apie miestą. Beje, labai svarbu, kad jis nebūtų painiojamas su aliuzijomis į biblinį blogio kūrėją. Kauno Žvėris myli miestiečius, jis visada gėrio pusėje.

Man patinka, kai miesto gatvėmis triukšmaudami lekia motociklai,  žmonės sako: čia Kauno Žvėris riaumoja. Žmonės man kartais siunčia nuotraukų, kuriose matyti jų įžiūrėti Žvėriuko kontūrai tiltuose, gyvatvorėse...

– Kai kada rašytojai sako: nekontroliuoju savo personažų – jie daro, ką užsimanę. Kiek tai galioja mitiniam Kauno Žvėriui? Kuo jis jus nustebino?

– Tai tikrai galioja šiam personažui, nes tokiam tikslui jis ir sukurtas. Tiksliau net ne sukurtas, o surinktas, sudėliotas iš visokių pasakojimų. Visai kaip miestas. Kai skrendi virš miesto, matai, koks jis mozaikiškas, kaip nederantys dalykai dera tarpusavyje. Norėjosi tokią keistą, miestišką dermę atspindėti.

Tiesa, Žvėris manęs kol kas nenustebino, bet labai to laukiu. Be to, Žvėris – niekieno nuosavybė. Kiekvienas gali kurti pasakojimus apie jo nuotykius. Su dailininku Dariumi Petreikiu gal dar irgi kažką sukursime, nes tikrai mėgstame šį personažą.

– Ar teko susidurti su tokiu atveju – šiuolaikinio miesto mitu – kitur pasaulyje?

– Nežinau, ar yra mitų. Daugiausia rasime legendų apie kilmę. Žvėris, kaip miesto būtybė, yra artimesnis pasakojimams apie Slendermeną ar vandenius, kurie vadinami  „urban myths“ (angl. miesto legendos). Žodžiu, Betmenas ar Spaidermenas yra jam artimesni nei visokie kaukai, laumės ar kiti iki modernybės buvę pavidalai.

– Ką jums pačiam, kaip rašytojui, kūrėjui, davė Kauno miesto mito kūrybos procesas?

– Gal pagaliau prisiversiu pabaigti keletą romanų, kurie vis laukia savo eilės... Juokauju. Rašytojas mokosi iš pasaulio, tad gauti skaitytojų reakcijų, matyti jų įsitraukimą yra labai vertinga.

– Ką naujo išgirdote, sužinojote apie Kauną per šiuos kelerius metus?

– Viena mano protinga draugė taip susumavo: „Kiti žmonės tiesiog turi savo miestą, o štai kauniečiai turi neurozę.“ Regis, Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai ne taip svarbu. Klauskime kitaip: ar mums čia gera gyventi, ir darykime, kad būtų gera. Žvėris, kaip pozityvi miesto energija, yra su mumis, jis mums padės.

– Norisi tikėti. Kaip manote, kokia bus jūsų sukurto mito ateitis?

– Nežinau. Būtų įdomu kada nors sužinoti, tačiau vargu ar to sulauksiu. Dar vienas svarbus mito aspektas – jį visada sukuria konkretus autorius, tačiau jis būtinai turi pasimiršti. Tad Kauno mitas bus tikrai veiksmingas po 200 ar 300 metų. Tikiu, kad jis truputį padės ateities miestiečiams atsipalaiduoti ir gyventi geriau.