Paskutinį kartą aplodismentai vienam sėkmingiausių KVMT spektaklių skambėjo sausio 18-osios vakarą. „15 metų kūrybos, balsų, tylos prieš muziką ir jaudulį užkulisiuose. AČIŪ kūrėjams, atlikėjams ir beveik 80 000 žiūrovų – už repeticijas, emocijas, augimą, transformacijas ir pilnas sales. Iki paskutinio aplodismento“, – jautria žinute socialiniuose tinkluose dalijosi teatras.
Nors šie skaičiai kalba patys už save, išties KVMT „Aida“ reiškia daug daugiau – per penkiolika gyvavimo šis miuziklas sukūrė savą istoriją, kurioje dalyvavo daugybė spektaklio vaidmenų kūrėjų. Kai kurie jų miuziklo dalimi buvo nuo pat pirmųjų žingsnių iki baigiamųjų akordų; kai kurie tame pačiame miuzikle kūrė net kelis vaidmenis. Apkeliavęs Lietuvą ir net viešėjęs užsienio festivaliuose, šis Vytenio Pauliukaičio iniciatyva teatro repertuare atsiradęs ir jo režisuotas spektaklis abejingų nepaliko – publika jį gausiai lankė iki pačių paskutinių akordų.
Kelio pradžia
Į patį pirmąjį spektaklį „Aida“ pakvietė 2011-ųjų kovą. Tada šis miuziklas pirmą kartą skambėjo ne tik KVMT, bet ir Lietuvoje. Ne tik patį pirmąjį, bet ir visus likusius spektaklius dirigavo Jonas Janulevičius (beje, jis šiame miuzikle ne tik diriguoja, bet ir groja klavišiniu instrumentu), scenografiją kūrė Adomas Jacovskis ir Aleksanda Jacovskytė, pagrindinius vaidmenis tąkart kūrė Viktorija Streiča, Jeronimas Milius, Ieva Vaznelytė, Mindaugas Zimkus ir kiti.
Tąkart labiausiai intrigavo tai, kad žymiojo Jungtinės Karalystės populiariosios muzikos kūrėjo ir atlikėjo E. Johno miuziklas remiasi tuo pačiu siužetu kaip ir garsioji Giuseppe Verdi opera „Aida“: miuziklo centre – meilės trikampis tarp vergijon paimtos Nubijos princesės ir Egipto kareivio Radameso.
Įsiplieskus uždraustai meilei, jaunuoliai priversti stoti akistaton su mirtimi ir išsiskirti amžiams – arba, kitaip tariant, amžinai būti kartu pomirtinėje karalystėje. Itin ryškų dramatinį prieskonį į šią istoriją įneša Amneris (Egipto princesės) personažas – įsipareigojusiam ją vesti Radamesui rinktis tarp pareigos ir meilės nėra taip lengva, nes Amneris, kitaip nei dauguma pavydžių meilės trikampių dalyvių – supratinga, švelni ir gera.
Nuo abejonės iki džiaugsmo
Nors miuziklo „Aida“ veiksmas vyksta senovės Egipte, pati istorija išties aktuali visiems laikams. Vis dėlto tąkart, einant į miuziklo premjerą, galvoje skambėjo genialiosios G. Verdi operos fragmentai, o ir E. Johno baladžių gerbėja niekada nebuvau, tad baiminausi, kad tikrai juos lyginsiu. Tačiau miuziklas nuo G. Verdi operos gerokai skyrėsi, o E. Johnas, turėjau pripažinti, atsiskleidė visai kitokiomis spalvomis nei tikėjausi – tiek pats kūrinys, tiek jo atlikimas KVMT buvo įtaigus, jautrus, dramaturgiškai stiprus.
Panašiai tąkart galvojo ir vieną pagrindinių vaidmenų kūręs (ir, beje, bene vienintelis „Aidoje“ vaidinęs visus penkiolika metų) J. Milius. „Nesu E. Johno gerbėjas", – dar repetuojant prasitarė jis, tąkart debiutavęs ne tik KVMT, bet ir profesionalioje teatro scenoje. „Radameso vaidmuo, kurį atlieku, yra visiška mano priešingybė, tad įsijausti į personažą buvo sudėtinga“, – sakė dainininkas.
Gerai atsimenu, kad tąkart J. Miliaus vaidmuo man paliko itin gerą įspūdį – maniau, kad įsijausti į personažą jam sekėsi labai gerai. Tuomet, kaip pats sako, jis buvo jaunas metalistas, atėjęs į teatrą su visa savo filosofija, E. Johno baladžių tikrai neklausė, tačiau pripažino, kad „Aida“ – puikus miuziklo žanro pavyzdys: melodinga, daugiabalsė, gerai apgalvota dramaturgiškai, netelpanti į standartinio miuziklo žanro rėmus, pripildyta įvairiausių muzikos stilių elementų – popso, roko, regio ir kt. „Šauniai padirbėjo Eltonas prie šio miuziklo, nieko neprikiši“, – atsisveikindamas su miuziklu sakė J. Milius.
Per penkiolika metų ne kartą keitėsi J. Miliaus scenos partnerės, keitėsi ir pats J. Miliaus kuriamas Radameso personažas. „Jis tapo brandesnis. Juk atėjau į teatrą „žalias“, galima sakyti, „medinis“. Didžioji dalis šio vaidmenis kūrimo man buvo scenos kultūros, elgesio ir apskritai aktorystės pradžiamokslis“, – sakė jis ir pasakojo vėliau galvojęs ne apie vaidmens kūrimo pagrindus, bet apie kitus, konceptualesnius dalykus – emocijų amplitudes, kaip papasakoti Radameso istoriją, kaip išryškinti kontrastą su scenos partnerėmis, kad miuzikle pasakojama meilės istorija kaskart suskambėtų naujai. „Palaipsniui ėmiau kelti sau kitokius uždavinius. Man smagu, kad keitėsi scenos partnerės, kad visi spektakliai buvo skirtingi. Jame nėra griežtai sudėliotų mizanscenų, tad kiekvieną kartą turėjau į savo partnerius reaguoti gyvai, pagal situaciją, todėl spektaklis visuomet buvo gyvas“, – sakė jis.
Šis spektaklis turėjo magišką formulę. Toks paprastas, artimas, emocionalus.
Spektaklio sėkmė
„Aidos“ režisierius V. Pauliukaitis pastebėjo, kad visi iki vieno šiame miuzikle vaidmenis kūrę atlikėjai buvo nuoširdūs, visi labai stengėsi, tad visi, pasak jo, buvo originalūs, puikūs, kiekvienas įnešė savų spalvų. „Buvo įdėta daug širdies, manau, kad todėl mums ir sekėsi – „Aidą“ publika pamilo ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose, Vilniuje, Palangoj, Panevėžyje, net Latvijoje!“ – džiaugėsi jis.
Komplimentų režisierius negailėjo ir dirigentui J. Janulevičiui, kuris dirigavo visus „Aidos“ spektaklius – nuo pirmojo iki paskutinio! J. Janulevičius sakė patyręs nemažai iššūkių – neįprasta „Aidos“ instrumentuotė gerokai skyrėsi nuo kitų KVMT statytų miuziklų.
J. Janulevičius pasakojo, kad „Aidos“ partitūroje – labai mažai simfoninio orkestro: vos keli pučiamieji, nedidelė styginių grupė ir klasikinės muzikos partitūroms visai nebūdingai išplėsta ritmo grupė, kaip roko koncerto, o muzikos stilius labai primena roko balades. Pirmą kartą KVMT orkestrinėje stovėjo pilnas būgnų rinkinys, teko gerokai pasipildyti klavišinių tembrų bazę, kai ką net teko siųstis iš Jungtinių Amerikos Valstijų. „O pati E. Johno muzika, įsprausta į miuziklo kontekstą, reikalavo daug darbo – visų pirma, visiems atlikėjams teko gerokai atsitraukti nuo to, kas parašyta natomis, šiek tiek improvizuoti. Klasikoje mes prie to nepratę. Statant „Aidą“ mums reikėjo naujų patirčių, naujo priėjimo, kad galėtume iki galo suprasti šio miuziklo partitūrą ir ją atlikti“, – sakė J. Janulevičius.
Atsisveikinimo žodžiai
Atsisveikindamas su savo pirmuoju vaidmeniu profesionaliojoje miuziklo scenoje J. Milius prisipažino, kad jaučiasi kiek sentimentaliai. „Aida“ man simbolizuoja darbo scenoje pradžią, tad atsisveikinu su kūriniu, kuris buvo reikšminga gyvenimo atkarpa, tam tikras taškas, iš kurio galiu pažvelgti, kokį kelią nuėjau per tuos penkiolika metų ir kur link einu“, – sakė jis.
Taip pat džiaugiasi, kad spektaklis atsisveikina būdamas aukštumoje – per gana ilgą laiko tarpą neatsibodęs nei atlikėjams, nei žiūrovams. „Šis spektaklis turėjo magišką formulę. Toks paprastas, artimas, emocionalus. Be to, gana „plikas“ atlikėjams – jame nėra galimybės slėptis už efektų, didelių dekoracijų ar kitokių vizualinių sprendimų. Jo eiga, emocija, energija priklauso nuo to, kaip dirba spektaklio metu scenoje esantys žmonės – kiek širdies, kiek savęs atiduoda. Tikriausiai todėl jis ir buvo toks sėkmingas“, – svarstė J. Milius.
Spektaklio režisierius V. Pauliukaitis taip pat džiaugėsi, kad „Aida“ atsisveikina su žiūrovais ne todėl, kad spektaklis, pasak jo, būtų „nusigyvenęs“ ir publikos nelankomas – „tiesiog baigėsi sutartis, tad toks spektaklio likimas“, – sakė jis. Jis iki šiol dėkingas KVMT vadovui Benjaminui Želviui už pritarimą jo siūlymui statyti „Aidą“ ir savo asistentei Gretai Ganusauskaitei-Baranauskienei už prasmingą buvimą šalia. V. Pauliukaitis prasitarė, kad „Aida“ jo gyvenime užima gana svarbią vietą. „Keturiolika sezonų, 146 spektakliai, trys kartos pagrindinių vaidmenų atlikėjų – tai retas atvejis, neeilinis dalykas. Atlikėjai spektaklį mylėjo, žiūrovų visuomet buvo pilnos salės, dėl to labai džiaugiuosi“, – sakė jis.
„Neliūdna, – teigė spektaklio dirigentas J. Janulevičius, – nesu dar toks senas, tad turiu mažą viltį, kad „Aida“ į KVMT dar sugrįš. Galbūt kitai žiūrovų kartai, bet mėgstu vadovautis posakiu, kad su geru žmogumi tik vieną kartą gyvenime nesusitinki, tad nededu taško – dedu daugtaškį.“
Nuo savęs galiu pridurti, kad „Aida“ buvo vienas mėgstamiausių mano spektaklių KVMT scenoje. Vieno atsakymo į klausimą „kodėl“ neturiu, tačiau, skirtingai nei žiūrėdama kitus įvairių miuziklų pastatymus, pastebėjau, kad šis buvo itin „gyvas“ ne vien dėl spalvingos ir dramaturgiškai itin gerai sukonstruotos partitūros, bet ir dėl jame vaidmenis kūrusių atlikėjų įsitraukimo, nuoširdumo, kaskart sukuriamų vis kitokių tarpusavio santykių, leidusių išryškėti skirtingoms personažų savybėms. Būtent todėl šį miuziklą labai pamilau ir džiaugiuosi, kad jis iškeliauja mylimas ne tik mano, bet ir jo kūrėjų bei žiūrovų. Kas žino – gal į KVMT sceną išties dar kada sugrįš.
Miuziklo istorijos dalis
Nuo 2011 iki 2025 m. miuzikle „Aida“ pagrindinius vaidmenis kūrė:
Aida – Viktorija Streiča, Ieva Vaznelytė, Gabrielė Bielskytė, Marija Arutiunova;
Radamesas – Jeronimas Milius, Mindaugas Zimkus, Egidijus Bavikinas, Rokas Laureckis;
Amneris – Kristina Siurbytė, Evelina Sašenko, Ieva Vaznelytė, Marija Arutiunova, Viktorija Zeilikovičiūtė;
Zoseras – Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus;
Merebas – Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Martynas Beinaris.
2017 m. miuziklo atlikėjų sudėtį papildė dainininkai:
Aida – Gabrielė Bielsytė;
Amneris – Marija Arutiunova;
Nehebka – Iveta Kalkauskaitė, vėliau Emilija Mackevičienė;
Merebas – Martynas Beinaris.
Radameso vaidmenyje nuo tol matėme Egidijų Bavikiną, kuris nuo premjeros miuzikle atliko Merebo vaidmenį.
Amonasro vaidmenį iš Algio Jacunsko perėmė Ričardas Karalevičius.
2023 m. Aidos vaidmenį sukūrė Marija Arutiunova, Amneris – Viktorija Zeilikovičiūtė, Radameso – Rokas Laureckis.
Naujausi komentarai