IŠ MUZIEJAUS SAUGYKLŲ: KULTUVĖ – ŠVAROS RITUALŲ DALIS

Virtualias duris į savo saugyklas vis plačiau praveriantis Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus kviečia pažinti seniausią skalbimo techniką ir pagrindinį jos įrankį – kultuvę.

Įmantri technologija

Ilgą laiką, XIX–XX a. pr., kultuvė buvo pagrindinis skalbimo įrankis Lietuvoje. Ji buvo svarbiausias šio buitinio proceso įrankis, tačiau ir pats skalbimas, žvelgiant XXI a. žmogaus akimis, buvo tarsi sakralus ritualas. Jo scenarijų viena karta perduodavo kitai it paprotį, tačiau sykiu tai buvo ir sudėtinga skalbimo technologiją, praktikoje taikoma be teorinių paaiškinimų, bet visada padedanti pasiekti norimo rezultato.

1937 m. surengtos ekspedicijos dalyviai yra užrašę tuometės 70-metės Pranciškos Jasinskienės iš Kanopėnų kaimo Raseinių apskrityje pasakojimą apie šį tradicinį skalbimo būdą.

"Kai susidarydavo daug drabužių, moterys pradėdavo skalbti. Skalbdavo paprastai du kartus per metus. Skalbiamus drabužius sudėdavo į didelį kubilą: eilė drabužių, eilė pelenų, vėl eilė drabužių ir t.t. Kai prikraudavo kubilą iki viršaus, užpildavo verdančiu vandeniu, kad apsemtų. Kitą dieną, kai drabužiai ataušdavo, tą vandenį nuleisdavo (buvo šone kamštis ) ir vėl naujai užpildavo karštu vandeniu. Paskui visus drabužius nuveždavo prie upelio, kur išmušdavo juos su kultuvėmis ir išplaudavo. Plūkti prie upelio moterys pasitelkdavo kaimynes", – pasakojo P.Jasinskienė.

Skalbimo metu kartu naudojo ir medines rintes skalbiniams trinti. Pasitiesusios skalbinius ant lentos ar liepto, skalbėjos kultuve juos velėdavo – daužydavo, kad būtų minkštesni.

Kultuvė pavaizduota Kulautuvos herbe. Miestelio vardas siejamas su šiuo įnagiu, kadangi pasakojama, kad nuo seno moterys Nemune triukšmingai velėdavo skalbinius.

Kraičio elementas

Kultuvę sudaro storoka lentelė ir kotas – rankena. Dalis, jungianti lentelę su kotu, liaudies buvo vadinama kuprele. Visas įrankis išskaptuotas iš vientiso lengvesnio medžio, dažniausiai klevo. Kultuves darydavo šeimos vyrai, kartais mergina gaudavo ją kaip dovaną iš savo bernelio. Šis įrankis buvo ir merginos kraičio dalis.

Kultuvės puošyba panaši į kitų naudotų buityje medinių daiktų – verpsčių, prieverpsčių, druskinių, riešutų spaustukų – puošybą. Įvairūs geometriniai (kryputės, brūkšneliai, trikampėliai) ir augaliniai elementai (žiedai, šakelės, lapai) puošė lentelės, kuprelės, rečiau – koto paviršių. Kultuvėse aptinkamas ir stilizuoto Gyvybės medžio atvaizdas.

Be skalbimo, kultuves naudodavo ir linų galvutėms nukulti, pupų, žirnių ankštims aižyti.

Kultuvė pavaizduota Kulautuvos herbe. Kauno rajono miestelio vardas siejamas su šiuo įnagiu, kadangi pasakojama, kad nuo seno moterys Nemune triukšmingai velėdavo skalbinius.

Seniausiai – du amžiai

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus saugyklose saugomas per 80 vienetų kultuvių rinkinys. Tai XIX–XX a. vidurio dirbiniai.

Šie mediniai rakantai į muziejų pateko įvairiais būdais: šešiolika kultuvių perimtos iš Lietuvių dailės draugijos, keturiolika 1936 m. buvo perduotos Kauno miesto muziejaus. Po keletą eksponatų pateko iš Vytauto Bičiūno vadovaujamos ekspedicijos 1927 m., Balio Buračo 1929 m., V.Tamošaičio 1930 m. rinkinių.

Kitas kultuves muziejus įsigijo iš įvairių ekspedicijų, organizuotų sovietiniais laikais, ir privačių asmenų.

Dažnai kultuvėje buvo įrėžiama jos pagaminimo data. Tokių rinkinyje yra 30. Pati seniausia yra 1804 m. Į muziejų ji pateko tik 1992 m. iš privataus asmens. Kultuvė buvo rasta vieno upelio pakrantėje, įstrigusi tarp akmenų. Naujausia išdrožta 1949 m.

Be kultuvės pagaminimo datos, drožėjai kartais įrėždavo savo arba savininkės inicialus ar net visą vardą, pvz., Agotos. Pažymėtų inicialais rinkinyje yra trylika.

Dėmesio centre

Jau pirmose Lietuvių dailės draugijos parodose kultuvės buvo eksponuotos kaip liaudies dirbiniai. Vartant senuosius parodų katalogus, net 1907 m. pirmoje parodoje rastas įrašas "Kultuvė". Deja, dėl pateiktų duomenų stokos negalima tiksliai identifikuoti kultuvės tapatybės. Tačiau kultuvė, kurios inventorinis numeris yra Lt 2136, dalyvavo 1913 m. vykusioje VII parodoje. Parodos kataloge pateikta jos nuotrauka.

Vėliau kultuvės eksponuotos įvairiose parodose kaip medžio dirbiniai. Pauliaus Galaunės sudaryto albumo "Lietuvių liaudies menas. Medžio dirbiniai" I knygoje (Vilnius, 1956 m.) publikuota 30 nuotraukų iš pristatomo kultuvių rinkinio.

Virtualios parodos adresas – čia.