Vytauto Didžiojo karo muziejaus centrinėje salėje šeštadieniais besibūriuojantys dailininkai sužadina toli gražu ne kiekvieno muziejaus lankytojo smalsumą. Piešdami pagal įsivaizduojamą modelį, jie dalyvauja slovėnų menininkės performanse.

Praėjus pusvalandžiui po vidudienio, prie centrinėje muziejaus salėje stovinčių molbertų su piešiniais vienas po kito ėmė rinktis dailininkai. Su pieštukais rankose, jie stojo prie anksčiau pradėtų savo piešinių ir ėmė brūkšniuoti, štrichuoti.

Piešiniuose, kuriuose dominavo netikėtu rakursu vaizduojama merginos figūra ir vis kita architektūrinė detalė, ėmė ryškėti nauji štrichai. Nors buvo matyti, kad keliolikos dailininkų piešiniuose – ta pati ilgaplaukė mergina, o molbertų rato viduryje stūksojo specialiai padėtas paaukštinimas, ant kurio tokiais atvejais paprastai stovi modelis, modelio nebuvo.

„Šio renginio idėjos autorė Jasmina Cibic mums atsiuntė nuotraukas, kuriose netikėtais rakursais užfiksuota moters figūra. Ją savo piešiniuose ir bandome pavaizduoti. Tai yra Europa – na, žinote, ta mergina iš graikų mitų. Kiekvienas galėjome pasirinkti, kokį architektūrinį objektą šalia jos pavaizduoti“, – sakė šiuolaikinė tekstilės menininkė Lina Jonikė, kurios piešinyje ryškėjo Kauno Vytauto bažnyčios kontūrai.

Jei šio veiksmo idėjos autorė parašė, kad tai yra performansas, vadinasi, tai yra performansas.

Ši akcija – Londone kuriančios šiuolaikinės slovėnų menininkės J.Cibic performanso „Klimato kaita“ dalis. Kaip ir daugelis šiuolaikinio meno kūrinių, performansas sukėlė daugiau klausimų nei pateikė atsakymų. Kodėl performansas vadinasi „Klimato kaita“? Ir kodėl tai yra performansas (trumpalaikiai, dažnai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje), jei nieko performansiško čia nevyksta? „Jei šio veiksmo idėjos autorė parašė, kad tai yra performansas, vadinasi, tai yra performansas“, – šyptelėjo kaunietis dailininkas Darius Rakauskas.

Jo piešinyje Europos delne pūpsojo stiklinis biuro pastatas be išskirtinių žymių. „Tai yra beveidis šiuolaikinis trumpalaikis „stiklainis“. Europa – moteris, tradiciškai atstovaujanti amžinąsias vertybes, fundamentalius dalykus, tokius kaip religija, menai. O dabar ta Europa – tokia kaip mūsų piešiniuose: verčiasi per galvą, keičiasi. Amžinąsias vertybes pakeičia trumpalaikiai dalykai, iš esmės – pinigai. Tas pats ir su statybomis – kam dabar statyt pastatus, kurie stovės šimtą metų? Reikia statyt greitai, pigiai, trumpai“, – šių dienų aktualijas įvardijo D.Rakauskas.

Kitas renginio dalyvis – VDA studentas Mykolas Deveikis – svarstė, kuo visa tai, kas vyksta muziejuje, susiję su performanso tema „Klimato kaita“: „Aš pats galvoju, kuo čia su ta klimato kaita susiję – nelabai galiu pasakyti. Pagrindinė idėja ta, kad mes paišom Europą, kuri laiko kažkokį paveldo objektą iš Lietuvos.“

Savajai Europai į delną jis įspraudė Onuškio dvaro pastatą. Kitų dailininkų piešiniuose žymiosios graikų mitų herojės delne buvo matyti ir medinės trobelės, ir bažnyčios, ir žinomi Kauno objektai: jau nebesantis „Merkurijus“, Centrinis paštas, Lietuvos banko rūmai. VDA studentė Saulė Poškutė ryškino kiokselio su užrašu „Kebabai“ detales.

Daugelis muziejaus lankytojų pro piešiančius dailininkus praėjo neatsigręždami. Per pusvalandį visus piešinius įdėmiai apžiūrėjo dviese – mama su sūnumi. „Atėjome aplankyti muziejaus, bet malonu, kad aptikom ir šį veiksmą. Mums įdomu pasižiūrėt, kas čia vyksta. Apžiūrėjom visų dailininkų piešinius, nes kiekvienas skirtingai mato, skirtingai piešia“, – pasakojo vilnietė Ieva, į muziejų šeštadienį užsukusi su vyru, vaikais ir anyta.

Piešiančius performanso menininkus muziejuje galima stebėti kiekvieną šeštadienį iki rugsėjo 28 d. 12.30–15 val.