MUZIKINIS PASAKOJIMAS APIE LEGENDINĘ SISI

Šių dienų aplinkos kontekstas ne vienam pažadina egzistencinių minčių, vertiname įvykių vingius valstybių ir asmenybių lygiu, dairomės paaiškinimų istorijos dialektikoje. Aktualijos suskamba ir viešose erdvėse, ir teatrų scenose.

Paskutinėmis vasario dienomis, smigęs į patį beprotiškų įvykių mūsų aplinkoje sūkurį ir artimas nūdienai spektaklis pakėlė premjeros uždangą ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai miuziklas, paremtas Austrijos imperatorienės Elžbietos dramatiška gyvenimo istorija. Jį prieš 30 metų sukūrė ir pirmuoju pastatymu Vienoje publikai pristatė vengrų kompozitorius Silvesteris Levay ir vokiečių libretų autorius Michaelas Kunze, kurie bendradarbiauja kurdami miuziklus jau kelis dešimtmečius.

Įvykių dinamika

Miuziklo „Elizabeth“ siužetas perkelia žiūrovus į XIX a. pabaigą, bet jame išryškinamos to meto idėjos ir žmonių tarpusavio santykių ypatybės neturi senaties. Šimtmečių sandūra pakeliui į XX a. pažymėta audringais susidūrimais ir lūžiais, kokybiniais virsmais, naujų vertinimų ir pažiūrų atsiradimu visuomenės gyvenime. Tokiame dinamiškame verpete asmeninių dramų amplitudė dar ryškesnė.

Kiekvienas veikėjas, tiek gyvenęs ano meto realybėje, tiek ir prikeltas savo vaidmeniui šiame miuzikle, yra daugiaplanis dramatiškais virsmais. Galima teigti, kad kiekvienam jų galėtų būti skirtas atskiras šio įvairialypio laikotarpio sluoksnis, leidžiantis atskiru kūriniu perteikti kiekvieno jų išgyvenimų istorijas. Dabar gi jie visi viename – kiekvienas su savo charakteriu ir virsmo dinamika – itin dramatiškai besivystančiame epochos burbule. O dar turint mintyje, kad miuzikle atpasakojami gana gausūs pusšimtį metų trunkantys istoriniai įvykiai bandomi įsprausti į pustrečios valandos erdvę. Todėl natūralu, kad giliau stabtelėti ties atskirais momentais ar nuotaikomis nėra kada – viskas pralekia atskirų akimirkų – stop kadrų kaleidoskopu.

Visa tai (miuzikle – apie 50 numerių) susieti į vientisą turinį – nemenkas statytojų uždavinys. Nors tarp atskirų scenų vyksmas savaime nutrūksta, reikia tikėtis, kad, laikui bėgant, šios baltos siūlės pasislėps po spartesnėmis paveikslų ir scenų jungtimis. Tačiau scenų viduje veiksmas sukasi itin aktyviai, nuobodžiauti nėra kada. Tik spėk sekti Lukenio, kaltinamo dėl Elizabet mirties, pasakojimą.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Šis tragiškas personažas, prikeltas iš anapus, kad atpasakotų to meto įvykius, įvelka juos į grotesko, ironijos ir pašaipių vertinimų drabužį, tarsi tyčiotųsi ir iš savo aukos, ir iš viso pasaulio.

Elizabet tragedija

Tarp veikėjų ryškiausiai spindi Elizabet, kontrastavusi savo nenoru paklusti laikmečio ir dar labiau – imperatoriškųjų rūmų normoms, balansavusi tarp gyvenimo ir mirties, jautusi laikmečio brandą permainoms, kylančias naujas pažangias, revoliucines, taip pat utopines ir regresyvias idėjas.

Negalėdama išsiveržti iš dvasiškai svetimo auksinio narvelio sau artimą pasaulį ji surado Heinricho Heine's poezijoje, kurios aplinkoje Elizabet ieškojo nusiraminimo, dažnai ir pati pasinerdama į aistringus poetinius kūrybinius išsiliejimus, jos žodžiais, diktuojamus jai paties H.Heine's. Neatsitiktinai tarp scenografijos elementų išvystame ir simboliškai išryškėjančius poezijos rankraščius.

Miuziklo scenografijoje (scenografas Artūras Šimonis) pastebime ir daugiau subtilios simbolikos, neįkyriai per vaizdinius padedančios atskleisti imperatorienės asmenybę. Scenos fonu atitinkamose scenose pasirenkama nerimastinga vandens gelmė, siejanti su Elizabet pamėgtais jūros toliais – neatsitiktinai ji save eilėse vadino vieniša žuvėdra. Kartu tai aliuzija į mirusiųjų požemio karalystės Stikso upės nuodų ir nemirtingumo vandenis. Juk Elizabet gerai mokėjo graikų kalbą, žavėjosi graikų mitologija ir net įsivaizdavo mitinį herojų Achilą kaip savo dvasinį mylimąjį. Miuzikle jos mylimuoju tampa personifikuota Mirtis, kuri palydi Amžinybėn visus išeinančius miuziklo herojus, taip pat ir ją. Mirtis jai – kaip išsilaisvinimas, ne gąsdinanti, bet laukta, vedanti į Amžinąją šviesą...

Miuziklo scenose įvairiai modifikuojama apvali kiaurymė – takoskyra tarp šiapus ir anapus – per kurią atsikartojančiais įvykiais ir visuomenės santykiais į mūsų gyvenimą sugrįžta praeitis – kam lemta nugrimzti į Hado karalystę, o kam – pakilti Panteono skliautais. Kruviną likimo ir mirties kaspiną vyniojanti maža mergaitė – lyg Moira, kalbanti griausmavaldžio teisėjo balsu. Gal tai pats Dzeusas vaiko lūpomis tardo tarp pragaro ir dangaus besiblaškantį Lukenį?

Pastatyme daug simbolikos, tačiau atsiranda ir vienas kitas konkretus elementas, kurio buvimas padvelkia abejotinu ir tiesmuku buitiškumu, galbūt priskirtinu kičui, kuris Sisi kulto erdvėje užima nemažai vietos.

Šviesos spektaklyje nedaug – juk karaliauja tamsos jėgos. Be to, ir kiti veikėjai tik įvykių atpasakojimui iš anapus sugrąžinti. Tad spalvingumo ir imperatoriškojo blizgesio čia nedaug. Tačiau daug modelių įvairovės, kurią žiūrovams sukūrė kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, turėjusi suspėti spektaklyje su pagrindinių veikėjų senėjimo pokyčiais. Tik Blogis – Lukenis ir Mirtis – nesensta.

Blogio jėgos

Šią tamsiąją miuziklo ašį formuoja personifikuota Mirtis, kuri Elizabet yra lyg imperatoriškasis meilužis (Egidijus Bavikinas ir Jeronimas Milius) ir ekstremistas Lukenis, nužudęs Elizabet ir tragiškai žuvęs pats (Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis). Tačiau šie abu vaidmenys, nors ir asocijuojasi su Tamsa, savo turiniu gana skirtingi. Kartais netgi norėtųsi, kad Mirtis išsiskirtų šviesesniu apdaru. Ir ne tik dėl to, kad ji miuzikle kai kuriuos veikėjus lydi kaip globėja ir gelbėtoja, bet ir dėl vizualinės painiavos – abiejų šių veikėjų vokalo partijose nemažai panašumų – roko stilistikai būdingi elementai, panašus tembras, nors juos formuojanti muzika ir skirtinga.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Mirties melodijose kur kas dažnesnis melodingumas, nuosaikesnė ritmika, šalia ekspresijos lieka vietos lyrizmui, o Lukenio vokalas – grubus, groteskiškas, lydimas aštrių, kampuotų ritmų. Todėl scenos prieblandoje pasirodžius kažkuriam jų, tik muzikos fonas padeda neapsigauti.

Pagal šiems vaidmenims parašytos muzikos stilių, parankiausia ją interpretuoti J.Miliui ir M.Jankavičiui, tai jie sėkmingai ir daro. E.Bavikinas, labiau matomas operose, nė kiek nenusileisdamas partneriui, taip pat laisvai jaučiasi nedažnai jam pasitaikančiame žanre, tuo maloniai nustebindamas klausytojus.

Ciniška žmogžudyste į istoriją įeiti siekiantis ekstremistas Lukenis, kuriamas M.Jankavičiaus, – geras interpretacijos pavyzdys R.Laureckiui, kuriam tai svarus ir atsakingas vaidmuo, papildantis augantį kūrybinį bagažą.

Apgaubta kultu

Atsvara tamsiosioms jėgoms – Elizabet. Nors ir ji gyvenimo skaudulių išsekinta pasirenka juodą apdarą, tapdama panaši į juodą žuvėdrą. Būtent taip buvo pavadintas kino filmas, sukurtas Sisi (tokiu malonybiniu vardu imperatorienę Elizabet vadino amžininkai) žūties šimtmečiui.

Sisi kultas Austrijoje ypač stiprus, konkuruojantis su Wolfgango Amadeus Mozarto kultu, nors Sisi stengėsi gyventi gana uždarai, nedalyvaudama rūmų viešajame gyvenime ir pasislėpdama nuo Hofburgo aplinkos ilgalaikėse kelionėse. Tai lėmė ir jos pačios, laikytos gražiausia aristikrate Europoje, nenoras leisti matyti aplinkiniams jos senėjimą.

Elizabet asmenybė realybėje patyrė sudėtingą transformaciją, jos gyvenimo vingiai, dažnai slėpti už imperatoriškųjų rūmų sienų, ligi šiol apsupti subjektyvių nuomonių ir įvairių interpretacijų.

Tačiau Sisi legenda išsilaisvino. Tam padėjo nemažai apie ją sukurtų filmų ir parašytų knygų, įvairiai traktuojant jos gyvenimo dramą. Legenda ir toliau kuriama – dabar jau padedant ir šiam miuziklui. Ilgainiui toks aktyvus dėmesys tapo kultu, o kartu su juo atsirado ir palanki dirva kičui, kuriam miuzikle taip pat skiriama šiek tiek pašaipaus dėmesio.

Premjeriniuose spektakliuose Elizabet vaidmenį kūrė Marija Arutiunova ir Karina Krysko (Gabrielės Bielskytės Elizabet pamatysime vėlesniuose spektakliuose). Abiejų solisčių Sisi atsiskleidžia vaidmens dramaturginėmis gelmėmis, tik šiame transformacijos kelyje K.Krysko šešiolikmetę Elizabet pirmose scenose pristato pernelyg pajauninta vėjavaikiška paaugle, visai neketinančia kilti į imperijos aukščiausius sluoksnius, taip padidindama kontrastą tarp jos ir sesers Helenos, kurios noras tapti imperatoriene buvo kryptinga siekiamybė.

M.Arutiunova Elizabet jaunatvišką valiūkiškumą suvaldo labiau, suteikdama savo herojei santūresnės pradinės brandos. Visa tai atsispindi ir solisčių vokalo traktuotėse, sėkmingai vedamose link finalinės tragedijos. Elizabet virsmo kulminacija sutampa su jos scena, lydima įsimintinos melodijos „Tik sau aš priklausau“.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Kitas ryškus vidinių dvasinių konfliktų draskomas vaidmuo – Elizabet sūnus, Austrijos kronprincas Rudolfas (Martynas Beinaris ir Jurgis Jarašius), kurio tragizmą jaunieji solistai atskleidžia įtikinama ekspresija. Tai trumpas, bet gilus jau suaugusio Rudolfo vaidmuo. Jaunąjį Rudolfą, skaudžiai atskirtą nuo mamos, jautriai kuria net trys mažieji solistai, pakerintys žiūrovą trapiu vokalo tyrumu.

Francas Jozefas, Austrijos imperatorius, miuzikle pagal austrišką tradiciją vadinamas kaizeriu, istoriškai įspraustas į aplinkos tradicijų ir elgesio rėmus, nors ir siekia prieštarauti, bet vidinės energijos iš tų gniaužtų išsivaduoti neužtenka. Čia slypi jo tylusis tragizmas. Taigi, ir šį vaidmenį kuriantiems išoriškai keistis yra mažiau galimybių (Raimondas Baranauskas ir Rokas Spalinskas). Tačiau iššūkiu tampa vidinių prieštaravimų, slepiamų po šalta ir bejausme kauke, atskleidimas. R.Smalinsko Francas turi ryškesnių imperatoriškų bruožų ir suvaldytos rimties, o R.Baranausko – buitiškesnis, mažiau spaudžiamas aristokratiškų rėmų.

Verta paminėti ir senąją imperatorienę Sofiją kuriančias Ritą Preikšaitę ir Kristiną Siurbytę, ypač jų priešmirtinę sceną – Mirties akivaizdoje net ir didžiausias pyktis ir rūstybė pradeda tirpti.

Turtingas siužeto audinys

Šalia atskirų veikėjų ypač stiprų dinaminį emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. Chorą pastatymui ruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o choro ir šokėjų judesius kūrė choreografas Dainius Bervingis, kuriems uždegantys miuziklo ritmai, atrodo, suteikė nemažai kūrybinio peno. Žiūrovo dėmesį prikaustantys mirusiųjų ir šešėlių šokiai, žaismingai su vulgarumu koketuojančios bordelio merginos, sarkazmo nestokojančios guvernantės ir plačiausių visuomenės sluoksnių atstovai sukuria įspūdingų charakteringų scenų.

Tačiau viena scena visus sukrečia, gal net šokiruoja ir tikrai priverčia susimąstyti. Abejingas jai gali būti nebent visai į istorinį kontekstą nesigilinantis žmogus. „Neapykantos“ scenoje kylanti įtampa su vis aktyvesniais antisemitiniais ir nacionalsocialistiniais šūkiais ir skanduotėmis buką, agresyvią minią priveda iki ekstazės. Kuo tai pavirto, dar yra prisimenančių. Taip, tai istorija, jos niekur nepaslėpsime ir mandagiai neapeisime. Tuo labiau kad istorijos posūkiai linkę pasikartoti. Ir jie kartojasi – su kita nacija, kitoje geografinėje platumoje. Tik klausimas, ar dera po tokios scenos aplodismentai? Nors pati scena labai įtaigi ir paveiki. Bet... po jos labiau dera tyla. Be neapykantos.

„Elizabeth“ miuziklas turtingas muzikinės kalbos įvairovės – nuo drastiško, ekspresyvaus roko ritmų iki plačių dramatiškų melodijų ar lyriškų duetų. Pažymėtina, kad muzikos elementai spektaklyje pasitarnauja ne tik charakterizuojant pagrindinius veikėjus, bet ir tampa savotiškais leitmotyvais, sugrįžtančiais melodijų atkarpomis arba ištisomis melodijomis ir ritmais, taip primenant jau skambėjusius ir su atskiromis situacijomis susietus motyvus, pateikiant papildomos informacijos apie scenoje gvildenamus įvykius ir jų sąsajas.

Menkai žinantiems Austrijos imperijos istoriją sekti siužeto smulkmenas gali būti ganėtinai sudėtinga, tekste minimi įvykiai, geografinės vietos ir su jomis susiję asmenys gali praeiti pro ausis neužkabinę. Tačiau miuziklo melodijos atmintyje skambės tikrai ilgai. Tad belieka įsijausti į tolimų įvykių verpetuose kuriamus charakterius ir nuotaikas. O po spektaklio norėti vėl jį pamatyti. Ir jei ne apie Elizabet, tai gal apie Mariją Antuanetę arba... W.A.Mozartą. Tai tų pačių autorių miuziklai, sėkmingai užkariaujantys pasaulio scenas. Galbūt „Elizabeth“ bus ne vienintelė šių autorių muzikinė istorija mūsų scenoje. Tikėkimės.