Nedylantys pėdsakai nuo Lietuvos iki Afrikos | Diena.lt

NEDYLANTYS PĖDSAKAI NUO LIETUVOS IKI AFRIKOS

Ritmingi, sodrūs afrikietiškų būgnų garsai užpildė M.Žilinsko dailės galerijos erdves, kuriose veikia rinktinių Prano Domšaičio (1880–1965) kūrinių paroda "Visuomet kelyje", skirta 135-osioms kūrėjo gimimo metinėms pažymėti.

Magiški ritmai lydėjo apsilankiusiųjų žingsnius ir kūrė paslaptingą nuotaiką, atspindinčią parodoje eksponuojamus paveikslus.

Du kūriniai viename

Ekspozicijoje galima išvysti tapybos darbus, pasteles, akvareles surinktas iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir kitų privačių asmenų meno kūrinių kolekcijų. Apžvelgti galima ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko galerijoje saugomus kūrėjo darbus.

53 parodoje esantys paveikslai supažindina ne tik su išskirtine P.Domšaičio kūryba, bet ir su intriguojančiais jo tapymo metodais, atsiskleidžiančiais dvipusiuose paveiksluose ("Peizažas" – "Natiurmortas", "Afrikiečiai proskynoje" – "Bėgimas į Egiptą", "Afrikietės dirba. Karu" – "Peizažas su trimis figūromis", "Afrikietės" – Be pavadinimo). Šie darbai, kuriuose abi drobės pusės meniškumu nenusileidžia viena kitai – intriguoja, žaidžia žiūrovo žvilgsniu, atskleidžia nevaldomą menininko kūrybinę energiją.

Kaip teigiama parodos anotacijoje, kūriniai ekspozicijai atrinkti ir ekspozicija suformuota siekiant pateikti koncentruotą ilgos dailininko gyvenimo kelionės nuo Kruopynų kaimo Mažojoje Lietuvoje iki Keiptauno Pietų Afrikoje vaizdą.

Kūrybinis palikimas

Parodos pavadinimas sufleruoja, kad joje galima išvysti kūrinių iš įvairių menininko gyvenimo tarpsnių. P.Domšaitis buvo kūrybai atsidavęs žmogus, negailėdavęs nei laiko, nei jėgų savo meninėms vizijoms įgyvendinti, tad dailininko kūrybinis palikimas gausus ir unikalus.

Ekpozicijoje šalia artimųjų portretų, natiurmortų, žemiško kolorito gimtinės peizažų galima išvysti ir kūrėjo kompozicijas religine tematika, kurią jis taip mėgo. Ankstyvuosiuose menininko paveiksluose regimas realistinis pasirinkto motyvo atkartojimas drobėje, neįkyrus, kiek prislopintas koloritas.

Kompozicijos elementams išryškinti P.Domšaitis rinkdavosi juodą kontūrą, kuris vietomis išplonėdavo, sutrūkdavo ar tapdavo vos regimas. Realistinę kūrinių stilistiką keitė ekspresyvi raiška, kurioje piešinys atliepdavo dailininko vidines būsenas, išgyvenimus, pamąstymus apie gyvenimą, būtį. Spalvų kontrastai tapo ryškesni, potėpiai dinamiškesni, paveikslų paviršiai grubesni, kompozicijos sklidinos veiksmo. Šiuo laikotarpiu menininkas, anot menotyrininkų, perėjo prie pirmųjų kompozicijų tema "Bėgimas į Egiptą", kuri jam, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiam toli nuo tėvynės, tapo itin svarbi.

Kiek vėliau P.Domšaičio kūryboje pasireiškė naujojo daiktiškumo krypties įtaka. Kaip pastebima parodos anotacijoje, 1933 m. Trečiojo reicho pradėta kampanija prieš modernųjį meną, dailininką įstūmė į nepageidaujamų menininkų sąrašus ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse menininkas prieglobstį rado Austrijoje, o 1949 m. kartu su žmona išvyko į Pietų Afriką.

Atrasti Afriką ir save

Būdamas 69-erių kūrėjas tarsi atrado save iš naujo. Toli nuo Europos, dar toliau nuo Lietuvos – Keiptauno mieste – prasidėjo naujas dailininko kūrybinio pakilimo laikotarpis, kuriam būdingi saviti spalviniai deriniai, aiškios, neperkrautos kompozicijos.

P.Domšaitis vaizdavo Afrikos žmonių kasdienybę, jautriai perteikdamas abstrakčius, psichologizuotus jų portretus, judesius, gestus. Svarbus tapo "spalvinių plotų ir vaizduojamų figūrų ritmiškumas", natūrali, gamtoje sklindanti šviesa. Šiuo laikotarpiu menininkas sugrįžo "prie religinės tematikos kūrinių, plėtojo kelis pamėgtus Naujojo Testamento siužetus – bėgimo į Egiptą, apreiškimo, karalių pagarbinimo, nukryžiavimo. Siekė ne vaizduoti, o interpretuoti materialųjį pasaulį. Gilinosi į perteikiamų reiškinių esmę".

Mėgaudamasis tradicijų, ritualų, gilių papročių prisodrintu afrikiečių gyvenimu, priimdamas jį kaip unikalią gyvenimišką patirtį ir perteikdamas ją savo drobėse, P.Domšaitis, anot menotyrininkų, artėjo prie kūrybos ir būties paslapties atskleidimo.

"1965 m. lapkričio 14 d. nuskambėjo paskutinieji P.Domšaičio žodžiai: "Aš visuomet kelyje", apibūdinantys nerimąstingą kūrėjo sielą, godžiai geriančią gyvenimo syvus.

Save įvardydamas "tarpininku, kuriam nežinia kodėl teko išskirtinė dovana ar malonė – gebėjimas vaizdais perteikti būties paslapčių vizijas, nuojautas ir pajautas", – kūrėjas palieka nedylančias pėdų žymes, besidriekiančias nuo kaimelio Mažojoje Lietuvoje iki šamaniškais būgnų garsais, slaptingais ritualais išmargintos Afrikos.


Kas? Paroda "Visuomet kelyje. Tapyba iš privačių rinkinių".

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki liepos 27 d.

GALERIJA

  • Nedylantys pėdsakai nuo Lietuvos iki Afrikos
  • Nedylantys pėdsakai nuo Lietuvos iki Afrikos
  • Nedylantys pėdsakai nuo Lietuvos iki Afrikos
  • Nedylantys pėdsakai nuo Lietuvos iki Afrikos
  • Nedylantys pėdsakai nuo Lietuvos iki Afrikos
  • Nedylantys pėdsakai nuo Lietuvos iki Afrikos
Tomo Raginos nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS