NEĮPRASTA HIPSTERIO KELIONĖ EIGULIUOSE EINANT PIRKTI PIENO

„Keista, kad paauglystėje gyvenamasis rajonas atrodė toks didelis, tarsi visas pasaulis. Šiandien, kiekvieną kartą sugrįžtant, jis atrodo vis mažesnis“, – sako šiuolaikinio šokio kūrėja Agnietė Lisičkinaitė. Su kolege Greta Grinevičiūte ir kūrybine komanda Eiguliuose liepos  14–17 d. ji pristatys šokio ekskursiją „Einu pirkti pieno“.

Šeimyninis darbas

Unikali šokio ekskursija yra tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ dalis. Spektaklio metu žiūrovams bus suteikta galimybė kitomis akimis pažvelgti į puikiai pažįstamą rajoną ir pamąstyti – kaip galime sukurti pasaką savo kasdienybėje? Kartu su jaunu, ką tik į Eigulius atsikrausčiusiu hipsteriu auditorija keliaus pirkti pieno, o aplink vyks tikri stebuklai.

Pasak A.Lisičkinaitės, pasirodymui Eigulių rajonas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Čia paauglystėje augo pati Agnietė. Čia gimė ir daugiau kaip 30 metų gyveno šokio ekskursijoje pasirodantis aktorius, šokėjas Mantas Stabačinskas. Eiguliuose tebegyvena jo tėvai.

„Eiguliuose įsikūrusi mano močiutė, kurios bute gyvenau ryškiausiu savo paauglystės laikotarpiu – nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų. Todėl man šis rajonas labai artimas. Įdomu tai, kad mano močiutė ir Manto mama taip pat pasirodys spektaklyje. Veiksmas prasidės močiutės bute, o pasirodymo pabaigoje ji šoks kartu su senjorų šiuolaikinio šokio ansambliu. Tad šis projektas labai šeimyniškas“, – pasakoja pašnekovė.

Labai geras jausmas sugrįžti į savo rajoną ir pasirodyti drauge su močiute. Šis pojūtis labai autentiškas ir tikras.

Iš Šeškinės – į Eigulius

Anot A.Lisičkinaitės, ekskursijos pradžioje žiūrovai bus kviečiami susirinkti į pradinį ekskursijos tašką S.Žukausko gatvėje. Čia jiems bus duotos ausinės, kuriose ekskursijos metu girdėsis garso įrašas su įvairiais dramaturgės Sigitos Ivaškaitės tekstais ir kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika. Spektaklio pradžioje žiūrovus pasitiks aktoriaus Pauliaus Markevičiaus įkūnijamas personažas, kuris lydės juos iki pat pabaigos. Pagrindiniam herojui keliaujant pirkti pieno, žiūrovai išvys vis kitą mizansceną – šokio ar teatrinį pasirodymą, kuris siesis su girdimu tekstu ausinėse.

Šis šokio spektaklio-ekskursijos principas gimė dar praėjusiais metais Šeškinėje, o šiemet buvo adaptuotas Eiguliams.

„Kartu su kūrybos partnere choreografe G.Grinevičiūte šią idėją nešiojomės galvoje jau labai seniai. Beveik dvejus metus gyvenome kūrybos etape, kurio metu svarstėme įvairius variantus. Vykome į rezidenciją viename Airijos teatrų, o 2020 m. vasarą net aštuonias savaites praleidome Šeškinėje. Gerai susipažinome su šiuo rajonu, jo būsena ir gyventojais. Taip sukūrėme pojūčio prasme dokumentinį darbą, kuris atskleidė, kaip matome Šeškinę ir kokią pasaką norime čia sukurti. Kauno versiją inspiravo Šeškinės spektaklis, tačiau ji pakeista ir pritaikyta Eigulių rajonui“, – kalbėjo Agnietė.

Efektas: netradicinėse ekskursijose nėra stebėtojų – žiūrovai virsta dalyviais. / D. Matvejev nuotr.

Kasdienybės įkvėpta pasaka

A.Lisičkinaitė atskleidė, kad kūrybinė šokio ekskursijos komanda visada ieško tokio rajono, kuris būtų asmeniškai svarbus bent vienam  komandos narių. Tad Šeškinė buvo pasirinkta, nes joje gimė ir augo šokėja Giedrė Jankauskienė.

„ConTempo“ organizatoriams pakvietus pasirodyti Kaune, Agnietei į galvą iškart šovė mintis surengti spektaklį Eiguliuose. Juk šis mikrorajonas svarbus net porai komandos narių.

„Labai geras jausmas sugrįžti į savo rajoną ir pasirodyti drauge su močiute. Šis pojūtis labai autentiškas ir tikras. Įdomu tai, kad, kiekvieną kartą aplankius močiutę, jos butą ir rajoną, man viskas atrodo sumažėję. Paauglystėje Eiguliai man rodėsi be galo dideli, tarsi be krašto. Žinoma, per tuos dvylika metų, kai nebegyvenu Kaune, aš užaugau, subrendau,  teko nemažai pakeliauti. Tad rajonas ir atrodo mažesnis nei mano prisiminimuose, – mintimis dalijosi pašnekovė. – Šis kūrybinis procesas man asmeniškai labai brangus, nes turiu galimybę dirbti su močiute ir kitais rajono senjorais. Norisi su jais bendrauti čia ir dabar, įtraukti juos į veiksmą, iš akimirkos pasiimant viską, ką galima, kad vėliau nereikėtų gailėtis, jog jau per vėlu.“

Spektaklyje kūrybinė komanda pažvelgs į eilinio miesto rajono eilinę dieną, kurioje staiga atsiranda pasaka. Anot pašnekovės, šis pasakos leitmotyvas gimė dar Šeškinėje. Kuriant šiame rajone, Agnietę su  G.Grinevičiūte įkvėpė faktas, kad net 79 proc. Šeškinės gyventojų yra senjorai. Tad suoliukai ir kitos viešos erdvės beveik visada būdavo nusėstos močiučių.

„Rezidencijos Šeškinėje metu kartu su Greta dažnai stebėdavome vietinius gyventojus. Visos sutiktos močiutės mums sukūrė tikrą Raudonkepuraitės atmosferą. Atrodė, kad jos visos kažkur eina, šnekučiuojasi, ryši panašias violetines skareles, nešasi krepšelius. Iš vienos pusės, tai labai paprastas gyvenimas. Tačiau jei pažvelgsi iš kitos perspektyvos, gali išlaisvinti fantaziją ir susikurti labai gražią pasaką, – šypsosi ji. – Eiguliai yra kiek kitoks rajonas. Jame, priešingai nei Šeškinėje, gyvena nemažai jaunų šeimų, auga daug vaikų. Žinoma, jame taip pat daug įvairių įdomybių ir slėpynių. Pagrindinis spektaklio veikėjas yra jaunas hipsteris, kuris dėl pandemijos netenka pajamų ir iš Centro yra priverstas persikraustyti į tėvų butą Eiguliuose. Pripratęs prie gyvenimo Centre, jis visaip bando prisijaukinti rajoną. Auditorija kartu su juo išgyvena šią kelionę, patirdama pasaką tiesiog eilinę dieną.“

Efektas: netradicinėse ekskursijose nėra stebėtojų – žiūrovai virsta dalyviais. / D. Matvejev nuotr.

Į namus – kitu žvilgsniu

Kurdama spektaklį, kūrybinė komanda rėmėsi mokslininkės Ingridos Povilaitienės straipsniu apie miestovaizdžio identitetą ir jo formuojamą žmogaus būseną. Įdomu tai, kad, mokslininkei atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog iš vienuolikos Kauno rajonų Eiguliai pagal malonumą gyventi yra septinti.

„Šis rajonas neįvardijamas kaip pats maloniausias, bet kartu pažymima, kad čia yra be galo žalia, ramu, puikus susiekimas. Vis dėlto, jei gyventojai galėtų rinktis, nemaža dalis jų gyventi pasirinktų kitą rajoną. Mums tai pasirodė įdomus aspektas – žmonės nesirinktų čia gyventi, bet gyvena. Tad spektakliu norisi tiek save pačius, tiek žiūrovus paskatinti į Eigulius pažvelgti šiek tiek kitaip, pamatyti juos kitu žvilgsniu“, – kalbėjo Agnietė.

Kūrybinio etapo pradžioje pašnekovė su kolegomis Eiguliuose atliko lauko tyrimą. Buvo siekiama įsijausti į šiandienį rajono gyvenimą, atmosferą ir sukurti būsimos šokio ekskursijos maršrutą. A.Lisičkinaitę nustebino paauglystės rajone itin greitai vykstantys pokyčiai.

„Gyvenamojo rajono architektūra neabejotinai daro įtaką žmonių kasdienei būsenai. Tad savo spektakliuose stengiamės panaudoti kuo daugiau unikalių miestovaizdžio detalių. Šokio ekskursiją rengiant Šeškinėje svarbiu elementu tapo sovietmečiu tarp namų įrengtos klombos, kuriose žaisdavo vaikai ar augdavo gėlės, – atskleidė pašnekovė. – Ruošdamos spektaklį Eiguliuose, su G.Grinevičiūte į rajoną pirmą kartą atvykome vasario mėnesį ir reguliariai čia lankydavomės kas dvi savaites. Kūrėme ekskursijos maršrutą ir dairėmės mums įdomių vietų. Eiguliuose radome ir keletą mano minėtų klombų, tad apsidžiaugėme, kad galėsime jas panaudoti. Tačiau kiekvieną kartą atvažiavusios jų matydavome vis mažiau, kol galiausiai šių architektūros detalių visai nebeliko. Buvo išties įdomu stebėti, kaip vos per keturis mėnesius rajonas pakito. Nežinia – galbūt šiais kiemo akcentais jau seniai buvo planuota atsikratyti? O gal Ukrainos karo kontekste nuspręsta atsisakyti bet kokio sovietinio paveldo?“ Pasak Agnietės, tokie rajono pokyčiai komandoje sukėlė nemažai diskusijų. Kodėl pasirenkame ištrinti praeities ženklus? Ar taip nesunaikinsime ir savo tapatybės?

Efektas: netradicinėse ekskursijose nėra stebėtojų – žiūrovai virsta dalyviais. / M. Plepio nuotr.

Iš kartos į kartą

A.Lisičkinaitei džiugu, kad šokio ekskursijoje pasirodys ir jos močiutė Idalija Birietienė. Pašnekovė pasakoja, kad būtent močiutė, septintajame dešimtmetyje šokusi pirmajame išraiškos šokio kolektyve Lietuvoje „Sonata“, turėjo nemažai įtakos jos pasirinkimui savo gyvenimą sieti su šiuolaikiniu šokiu. „Močiutė į mūsų šeimą atnešė šokį, kultūrą, intelektualų mąstymą ir kitoniškumą“, – šypsosi Agnietė.

Pati I.Birietienė tikina niekada pernelyg neskatinusi anūkės rinktis šokį. Tačiau jai malonu, kad savo aistra užkrėtė ne vieną šeimos narį. Į šiuolaikinį šokį pasuko ne tik A.Lisičkinaitė, bet ir kitas I.Birietienės  anūkas – Juozas, kuris šiuo metu būtent šią specialybę studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Agnietės teta Rasa dirba šokio terapeute.

„Mūsų šeimoje visi labai mylime šokį ir esame į jį panirę. Kitaip sakant, siautėja tikras šokio virusas, – juokiasi I.Birietienė. – Pati jaunystėje beveik penkerius metus šokau išraiškos šokį pas choreografę Kirą Kateriną Daujotaitę. Iš šio šokio vėliau išsivystė mums šiandien puikiai žinomas šiuolaikinis šokis. Anuomet K.Daujotaitei reikėjo nemažai pakovoti, kad įrodytų išraiškos šokio svarbą ir reikšmę. Iki tol į mus, basas ir šokančias neįprastais šokio judesiais, buvo žvelgta kaip į baltas varnas.“

Nors nuo priklausymo trupei laikų praėjo daugiau nei 50 metų, I.Birietienė ir šiandien aktyvi. Garbaus amžiaus kaunietė kiekvieną savaitę lanko Kauno šokio namų senjorų šokio ansamblio užsiėmimus,  taiči treniruotes. Būtent su senjorų šokių ansambliu I.Birietienė pasirodys ir šokio ekskursijoje. Pasirodymo pabaigoje, priartėjus prie Kleboniškio tilto, ansamblis kartu su vadove šokėja Goda Laurinavičiūte auditorijai pademonstruos šiuolaikinio šokio judesius. Be to, ekskursija prasidės I.Birietienės bute. Iš jo jaunasis hipsteris kartu su žiūrovais patrauks pirkti pieno.

Savo spektakliuose stengiamės panaudoti kuo daugiau unikalių miestovaizdžio detalių.

„Bus išties neįprasta ir įdomu į asmeninę savo erdvę įsileisti būrį šokio ekskursijos dalyvių, – šypsosi pašnekovė. – Kūrybinė komanda mano butą pasirinko, nes jis puikiai atspindi didelę dalį Eigulių gyventojų butų. Be to, čia išlikę keletas senų, autentiškų detalių, kurių kitur galbūt jau ir nepamatysi. Pavyzdžiui, koridoriuje stovi trijų durų spinta su antresolėmis. Retai kas dabar tokią turi.“

I.Birietienė pasakoja Eiguliuose gyvenanti daugiau kaip penkiolika metų. Anksčiau šiame rajone gyveno jos tėvai, kurių butą moteris ir paveldėjo. „Eigulių rajonas man išties patinka, nes čia ramu, patogu, su šia gyvenviete susiję daugybė gražių prisiminimų, – malonių žodžių gyvenamajai vietai negailėjo pašnekovė. – Smagu, kad vis daugiau kultūrinių veiklų vyksta mikrorajonuose, toliau nuo miesto centro, ir kauniečiai įdomiausius pasirodymus gali pamatyti tiesiog savo namų kieme.“