Šviesa ne paslepia, o atidengia, rodydama daiktus tokius, kokie jie yra. Demaskuodama juos, šviesa atveria platų matymo lauką. Savo perregima materija ji susigeria į aplinką, sklaidydama pastarąją sluoksnis po sluoksnio tam, kad žmogus priimtų, pajaustų, suprastų jo regos lauke vykstančius virsmus.

Kauno paveikslų galerijoje šviesa keliauja kalnais, vandenimis, žeme, tverdama naujus pasaulius, sujungdama priešingus polius, atskleisdama Visatos paslaptis. Čia eksponuojama vilniečio tapytojo – Vytenio Lingio personalinė paroda "Šešėlio šviesa". Ekspozicijoje pristatomi 1976–2016 m. tapyti paveikslai, piešiniai, animacinis filmas ir autoriaus kurtų instaliacijų dokumentacija.

Lietuviško meno lauko paribyje

Tapytojas, kuriantis jau keturis dešimtmečius, Lietuvos meno lauke, priešingai nei užsienio, nėra gerai žinomas. To priežastis, pasak doc. dr. Rasos Žukienės, – V.Lingio individualumas.

Dailininkas nėra lietuviškosios ekspresionistinės tapybos tęsėjas. "V.Lingio paveikslai – tai gyvenimo džiaugsmo dokumentai: meditatyvūs, lyriški, kupini poezijos. Jie prieštarauja lietuviškajai tapybos tradicijai, kurioje kūryba yra kildinama iš kančios, nusivylimo, gilaus liūdesio. V.Lingys siekė išsivaduoti iš šio trafaretinio mąstymo ir askleisti savo asmenybę", – teigia doc. dr. R.Žukienė.

Baltose tapytojo drobėse sulaikyta šviesa – tai aukštesniųjų jėgų simbolis, gėrio šaltinis, palaimos nešėja. Kūrėjo darbuose nėra skirties tarp gėrio ir blogio, tarp džiaugsmo ir liūdesio, tarp meilės ir nusivylimo.

Platus emocijų spektras susilieja šviesiose paveikslų erdvėse, tapdamas nedalomu vieniu. Visata kasdien, siųsdama žmogui iškalbingus ženklus, suteikia galimybę atverti naujus pasaulius ir priimti juos į save. Vieni pasauliai kupini laimės, kiti – liūdesio ar ilgesio, tačiau vienas be kito jie egzistuoti negali.

Būdamas atviras ir jautrus aplinkai, žmogus pasinaudoja galimybe ugdyti savo žmogiškąsias savybes, puoselėti jas ir dalytis patirtimis su kitais. Teisingų ar neteisingų pasirinkimų nėra: visa, ką žmogus patiria – jo gyvenimo pamokos, vedančios link ramybės, santarvės su aplinka ir savimi, harmonijos – šviesos link.

Atradimų kelionės

Daugiatonė šviesa V.Lingio kūriniuose atsirado palaipsniui. Ankstyvuosiuose menininko paveiksluose, kurie yra sukurti studijuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija – aut. past.), dominuoja tamsios, sodrios spalvos, siurrealistiniai siužetai.

Tuo laikotarpiu autorius mąstė apie kūrybinę laisvę. Būdamas laisvas nuo plačiosios visuomenės, jis užsidarė menininkų rate, automatiškai kartodamas tai, ką kūrė visi. Atrasti savo individualumą V.Lingiui padėjo kelionės: Mauricijaus Respublika, Japonija, Islandija – tik dalis vietų, kuriose menininkas atrado inspiracijų kūrybai.

Išvykus į trijų mėnesių kūrybinę kelionę po Mauricijaus Respubliką, menininko drobėse intuityviai ėmė rastis tušti, spalvomis nedegti plotai. Vėliau ilgą laiką V.Lingys praleido Japonijoje, kuri praturtino autorių mene vyraujančia estetika, saiko jausmu, formų ir linijų išgryninimu. Po Tekančios Saulės šalyje praleisto laiko V.Lingio kūryboje įvyko lūžis: nuo tamsių, niūrių kūrinių tapytojas perėjo prie šviesių, pozityvių kompozicijų ("Ankštis").

"Atvirumas pasauliui, jo kultūroms ir tradicijoms, išmoko kalbėti bendra kalba, kuri suprantama įvairių tautybių žmonėms", – sako menininkas. Tačiau atradęs šviesą ir tuščias erdves paveiksluose, tapytojas nežinojo, ką su jomis daryti, todėl ėmė kurti darbus, kuriuose buvo daug naratyvo.

Tik po dešimtmečio V.Lingio kūryboje įvyko daugiažodžiavimo išvalymas, plastinės kalbos išgryninimas. Šį laikotarpį žymi paveikslas "Pradžia" (2009 m.). "Viskas, kas gimsta, gimsta šviesoje", – kūrinį komentuoja autorius. Didelio formato paveikslas žiūrovo žvilgsniui atveria daugybę baltos spalvos atspalvių, kurie vienur drobę dengia skaidriais sluoksniais, kitur – matiniais, subtiliai faktūriškais. Po šiais sluoksniais kuriasi visa, kas gyva. Švelniais akvareliniais potėpiais įkūnijama pasaulio gyvybė.

Atradęs šviesą savo paveiksluose, V.Lingys atrado ne tik savitą, intelektualią, estetišką plastinę kalbą, bet išgrynino kūrinių siužetus.

"Kai darbuose kalbu apie žemiškus išgyvenimus – vaizduoju moteris, kai apie dvasinius patyrimus – kalnus, debesis, paukščius ir pan.", – atvirauja tapytojas. Būtent kalnai yra vienas svarbiausių autoriaus kūrybos motyvų. Įvairiausiose pasaulio vietose regėti kalnai įsikūnijo drobėse, įprasmindami ryšį tarp dangaus ir žemės.

Vieno atokvėpio kūryba

Personalinėje V.Lingio parodoje, greta paveikslų, eksponuojami ir tapytojo piešiniai. Kompozicijose vyrauja baltos, pilkos, mėlynos spalvų dėmės, kurios dinamiškai juda kūrinių erdvėse, sukurdamos menininko minčių ir jausmų refleksijas. Menininkas sako, kad piešinys yra labai atvira ir savarankiška dailės šaka. "Netapau to, ką piešiu ir nepiešiu to, ką tapau", – prisipažįsta V.Lingys.

Menininko kuriamose piešinių plokštumose vyksta intensyvus veiksmas. Jį kuria linijinės, lengvos ir plastiškos figūros: žmonės ar paukščiai. Greituose, kaip menininkas įvardija vieno atokvėpio, darbuose erdvės ir joje veikiančių figūrų skirtis vizualiai yra aiškesnė nei drobėse, todėl naratyvas žiūrovui yra perskaitomas lengviau.

Ekspoziciją baigia juodomis užuolaidomis atskirta erdvė, kurioje rodomas V.Lingio kurtas animacinis filmas Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko misterijai "Requiem". Lengvi, linijiniai piešiniai kurti kompiuterine grafikos technika. Tapytojas atskleidė, jog iš 21 tūkst. piešinių, kurtų šiai misterijai, buvo atrinkti vos penki, iš kurių sudėliotas animacinio filmo siužetas.

V.Lingio personalinėje parodoje "Šešėlio šviesa" regima šviesioji pasaulio pusė, kurioje liūdesys, sielos gėla, skaudamos patirtys apšviečiamos šviesa – vilties simboliu. Juk gyventi pasaulyje, kuriame visad išaušta nauja diena, maloniau, nei kenčiant sielos skausmus slėptis ir lįsti į dar gilesnę bei tamsesnę ertmę. "Kai liūdna, Johano Sebastiano Bacho klausytis gera, nes jis suteikia viltį", – nusišypso tapytojas.

Kas? V.LINGIO PARODA „ŠEŠĖLIO ŠVIESA“

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki gegužės 1 d.