O gal kaip tik priešingai – tiek ilgai nekvestionavome savo ryšių su išorine ir vidine aplinka, kad atėjo metas tai pagaliau padaryti?

Emilijos Zak kuruotoje grupinėje parodoje „Kismas: Santykiai“, surengtoje Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“, šį reiškinį visuomenei pristato ir savo kūryboje analizuoja jaunųjų menininkų grupė. Vieni atsigręžia į santykį su savimi, kitais, kiti tyrinėja savo ryšius su aplinka, kurią neseniai pradėjo atidžiau pastebėti.

Vos įėjusi į galeriją ir pasukusi galvą pamačiau elektrinės spalvos tinklelį, naudojamą uždengti griuvančius pastatus. „Negi galeriją vėl remontuoja?“, – sekundei susimąsčiau. Priėjusi arčiau ir atsivertusi savo menininkų žemėlapį, supratau, kad tai – Viktorijos Balkutės instaliacija „Tinkloraišis“. Nors iš aprašymo sunku suprasti, ką vaizduoja šis kūrinys, sugalvojau savo teoriją: tokie pastatus apgaubiantys tinklai yra tarsi pleistrai, uždėti laikinam būviui su mintimi, kad savaime viskas sugis ir susitvarkys.

V. Balkutės nuotr.

Vis dėlto, architektūra ir pastatai nėra gyvas organizmas – jiems reikia žmogaus prisilietimo ir pagalbos klestėti, priminti istorijas ir paliktus džiaugsmus ar negandas. Ši instaliacija galėtų būti ir socialinė žinutė visuomenei apie apleistus, niekam nereikalingais tapusius pastatus, menančius šimtmečių istorijas.

Įtariu, kad vaikystėje prisižiūrėjau baisių serialų, tad negaliu į žiurkes žiūrėti taip, tarsi jos būtų mieli, nekalti gyvūnėliai. Tačiau jos yra gyvas miesto organizmas – nors ir ne toks dažnas kaip kituose pasaulio miestuose. Ilonos Baniuševič kelių minučių videokūrinys „Žiurkės“ pristato mus supančias būtybes. Šios stoties rajono gyventojos, pasak autorės, yra laikomos tam tikro srauto dalyvėmis – nematomomis, bet kartais vis dėlto sutinkamomis. Tik, artėjant stoties rekonstrukcijai, šio mikrorajono atstovės turės persikelti kitur.

Vieni stebi organizmus – judančius, kvėpuojančius, kartais nemalonius. Kiti stebi save ir oro sąlygas, it meteorologai fiksuoja orų duomenis. E. Zak kūrinyje „Pavėjui“ galime išsitraukti savo telefonus, įsijungti kalendorius arba nuotraukų galerijas ir prisiminti praėjusių dienų oro sąlygas. Šešiolikos dienų stebėjimo kalendoriuje autorė mąsto apie savo kasdienę patirtį einant vėjo kryptimi, atkreipia dėmesį į aplinką, o kitoje lapo pusėje žiūrovas gauna detalią informaciją – kokia buvo diena, kokia kryptimi tądien pūtė vėjas. Šį darbą priskirčiau tiek išoriniam, tiek vidiniam kismui. Išorinis – dėl oro sąlygų, vidinis – dėl savęs: juk mes nusprendžiame, kada atsiribojame nuo tam tikrų dalykų, kad pastebėtume nematomus.

V. Balkutės nuotr.

Prisipažinsiu: nesu žaidimų mėgėja ir įtariu, kad niekada nesuprasiu jų patrauklumo. Vis dėlto, Margaritos Valionytės interaktyvi instaliacija-kompiuterinis žaidimas „Kada tas kitas kartas bus – nežinia“ (2021 m., 2025 m. perdaryta) patraukė mano dėmesį, užtrukau prie jo ilgiausiai. Autorė lyg archeologė žaidime siekia apžvelgti iš Donecko srities kilusios šeimos istoriją, per interaktyvumą atkurti prarastą ryšį. Užsidėjus ausines, pasigirsta pokalbis. Sekdama pelę, keliauju per sukurtą namo repliką, matau visus kambarius, nuotraukas, laiškus, leidžiuosi į kiemą, sutinku pačią šeimą. Man šis kūrinys tapo vienas paveikiausių iš visų parodoje esančių – įtraukus, interaktyvus, leidžiantis pačiam papulti į autorės erdvę, susipažinti su artefaktais ir prisiliesti prie kūrėjo šeimos istorijos. Tačiau jis išlieka tolimas, technologinis, neapčiuopiamas – kaip ir buvę ar esami santykiai su šeima Ukrainoje.

Išėjusi iš parodos dar kartą bandžiau įvardyti, kokia yra jos pagrindinė tema. Ekspozicija tarsi tyrinėja du sluoksnius: išorinį kismą – aplinkos pokyčius, dinamiką, vizualinius ir garsinius impulsus – ir vidinį kismą – santykius, emocinį bagažą, žmogiškus ryšius. Paroda svarsto apie nuolatinį judėjimą ir kaitą kaip šiuolaikybės neišvengiamybę, tačiau ši tema jau tampa nebeaktuali: technologijų bumas, laikytas naujove XX a. devintajame dešimtmetyje, šiandien tęsiasi daugiau nei tris dešimtmečius ir seniai nebėra aktualumo viršūnė. Tokie motyvai, regis, vis dar įkvepia kūrėjus, tačiau žiūrovų jie dažniausiai nebeveikia – nebestebina, nebeprovokuoja. Parodos klausimai lieka pakibęs ore, neatsakyti, nes teminis laukas pernelyg platus ir per mažai konkretizuotas. Kyla poreikis svarstyti plačiau: ką mes apskritai galime reflektuoti apie karą ar istorinius lūžius, jei juos patiriame tik per ekranus, medijų filtrus ar nuotolinius pasakojimus iš senelių?

V. Balkutės nuotr.

Kas? Paroda „Kismas: Santykiai“.

Kur? VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“ (Muitinės g. 2).

Kada? Veikia iki lapkričio 28 d.