OPEROS SOLISTAS V. CHRISTAUSKAS PENSIJOJE ARIJŲ NEDAINUOJA

Su buvusiu Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) bosu Vitoldu Christausku susitinkame prie teatro. Gegužės pabaigoje 80-ąjį gimtadienį švęsiantis operos solistas išduoda paslaptį, kad ta proga jis dar sykį pasirodys Fredericko Loewe’ės miuzikle „Mano puikioji ledi“ ir bent trumpam taps charizmatiškuoju girtuokliu Dulitlu.

Muzikalumą paveldėjo

Pravėrę teatro duris, einame į 113 numeriu pažymėtą grimo kambarį, kuriuo kadaise V. Chirstauskas dalijosi su kolegomis. Ant durų puikuojasi jau kitų artistų pavardės. Nuo 2000-ųjų maestro nebedirba teatre, bet ramiai praeiti pro jį negali – užplūsta prisiminimai.

Girtuoklis Dulitlas – vienas iš  jo įkūnytų komiškų vaidmenų, kurių per ilgus darbo teatre metus turėjo įvairių. Paklaustas, ar gyvenime irgi kartais mėgsta išlenkti taurelę, vyras juokiasi, kad metai jau ne tie. „Kai buvo tie, visko pasitaikydavo. Dievas mato – negali meluoti“, – cituoja savo personažo žodžius.

V. Christauskas gimė Kėdainiuose. Nuo penkerių tėveliai jį mokė skambinti pianinu. Gabus buvo vaikas. Jau penktoje klasėje akompanavo mokyklos chorui, vėliau – per Kėdainių dainų šventes.

Vitoldas prisipažįsta, kad pianinu mėgsta pagroti ir dabar. Muzikalumo geną, sako, paveldėjęs iš mamytės ir tėvelio, kurie savo laiku dainavo jaunalietuvių ir bažnyčios choruose.

„Tėvas buvo bosas, mama – sopranas, o mane atidavė mokytis prie klepo“, – šmaikštauja operos solistas, dainuoti iš tiesų pradėjęs gana vėlai – tik tarnaudamas armijoje.

Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Iš kareivio – į muzikantus

Baigęs vidurinę Vitoldas įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos Kompozicijos fakultetą. „Ėjo gūdūs 1978-ieji… Važiavome su kitais studentais per Vėlines į Rasų kapines, o naktį praleidome saugume. Paskui tyliai mus visus po vieną iš tos muzikos mokyklos išmetė“, – atlaidžiai šypsosi jis.

Neišvengė Vitoldas ir tarnybos sovietų armijoje. Tarnavo trejus metus Maskvoje, net įgijo karinę pučiamųjų orkestro muzikanto specialybę. Paklaustas, ar žinotų, kaip užtaisyti šautuvą, juokiasi ir pasakoja dar vieną linksmą savo gyvenimo istoriją, kaip iš kareivio tapo pianistu, dainininku ir sportininku.

„Tuo metu gulėjau ligoninėje: buvau peršalęs. Pamenu, ateina pas mane pulko viršila ir klausia, ar negalėčiau pagroti pianinu drauge su jų dikselendu po priesaikos davimo. Sutikau. Išgirdo, kaip aš groju, kapelmeisteris, kurį slapta Mocartu vadinome, ir išsiuntė tiesiai į karinį orkestrą. Taip ir baigėsi mano karinė tarnyba dorai nė neprasidėjusi“, – juokiasi V. Christauskas.

Gabus buvo ne tik muzikai, bet ir sportui: savo dalinio komandoje žaidė stalo tenisą, ne vienas pirmenybes laimėjo. „Taip ir blaškiausi tarp sporto kuopos ir orkestro. Visai įdomūs metai buvo“, – prisipažįsta jis.

Į konservatoriją – be egzaminų

Paklaustas, kodėl savo gražų balsą atrado tik kariuomenėje, Vitoldas gūžteli pečiais: „Iki tol nereikėjo dainuoti – turėjau tik groti, o ten jiems prireikė atlikėjo, tai ir uždainavau“, – šmaikštauja jis.

Uždainavęs vyras net pats nustebo, kokį lobį savyje nešiojasi, todėl grįžęs iš armijos namo sugalvojo stoti mokytis dainavimo. Viena bėda, kad stojamieji egzaminai į Vilniaus konservatoriją jau buvo pasibaigę. Tuomet Vitoldas kreipėsi į buvusį savo muzikos mokytoją Joną Viržonį, kuris parašė Petrui Olekai rekomendacinį laišką. Juo nešinas vaikinas nuvyko į sostinę ir buvo priimtas į Zenono Paulausko dainavimo klasę.

„Kai buvau trečiame kurse, atėjo pas mane tuometė KVMT režisierė ir meno vadovė Vlada Mikštaitė ir sako: „Ruoškis. Rytoj traukiniu į Kauną važiuosi.“ Taip ir pradėjau dirbti Kauno muzikiniame teatre. Be jokios perklausos direktorius Vladas Varčikas į darbą priėmė“, – savo karjeros pradžią KVMT prisimena operos solistas.

Ar negaila, kad konservatorijos nebaigė, diplomo negavo? Pašnekovas atsako klausimu į klausimą: „Ar Enrico Caruso mokslus baigė? Ar Kipras Petrauskas ar Fiodoras Šaliapinas, sakykite, baigė?“ Anot jo, tik vienintelis talentas apibrėžia žmogaus gebėjimus. Vitoldas netiki posakiu, kad atlikėjo sėkmę sudaro 90 proc. darbo. „Jei Dievas davė, tai davė, – sako jis. – Jei ne, nieko nepadarysi.“

Muzikantas ir šokėja

Kadangi į 113-ąjį grimo kambarį jau renkasi vakarinio spektaklio artistai, pokalbį perkeliame į legendinę Laisvės alėjos spurginę. Draugiją mums palaiko ir Vitoldo žmona Danutė.

„Ne artistė, net ne menininkė, – prisistato. – Užtai visai nebloga liaudies šokių šokėja. Kėdainiuose, kai dar mokykloje mokėmės, aš šokau, o jis grojo“, – pasakoja D. Christauskienė, o Vitoldas, gudriai mirktelėjęs, priduria, kad žmona pagal jo muziką šoko visada.

Drauge: suėjo į porą dvi priešingybės – tiksliukė ir menininkas, tačiau tai nesutrukdė D. ir V. Chirstauskams nugyventi gražų gyvenimą – jau ir auksines vestuves atšventė./ R. Rožinskienės nuotr.

Jau nuo mokyklos laikų į akį jam buvo kritusi, tačiau lemtingas jaunuolių susitikimas įvyko tik abiem atsidūrus Kaune.

„Susitikome kaip dabar – Laisvės alėjoje. Ten, pradėjęs dirbti teatre, gyvenau. Netoli legendinės Kauno kavinės „Orbita“, kur kartais padainuodavau naktinėje programoje, – aiškina V. Christauskas. – Danutė tuo metu studijavo aspirantūroje. Ji chemikė. Žodžiu, suėjome į porą dvi priešingybės – menininkas ir tiksliukė.“

Prieš porą metų jie atšventė auksines vestuves. Prisipažįsta, kad bendro gyvenimo pradžia nelengva buvo. „Ir Vitoldo komandiruotės į kitų šalių teatrus, ir sūnus mažiukas. Dabar spektakliai prasideda nuo 18 val., o anais laikais prasidėdavo vėlai, nuo 19.30 val., o baigdavosi prieš pat vidurnaktį, – prisimena Danutė. – Laisvų dienų vyras irgi mažai turėjo: pirmadienį ir dar pusę antradienio. Tekdavo daugiau vienai suktis.“

Karūnos neužsidėjo

Danutė pamena, kad bendradarbės juokais jai pavydėdavo. Sakydavo: „Kaip tau gerai: tavo vyras – tai kunigaikštis, tai grafas, tai dar kažkas…“ „Tuomet aš joms atšaudavau: „Visa bėda, kad aš pati nei grafienė, nei kunigaikštienė…“

Paklausta, ar buvo laikas, kai Vitoldas sirgo žvaigždžių liga, purto galvą. Sako, kad grįžęs namo vyras karūną ir visus scenos titulus padėdavo į spintą.

Ar sūnus Darius irgi dainuoja? Pasirodo, jis teisininkas. „Anūkė Viktorija irgi teisininkė, o anūkas Tomas – krepšininkas. Jei jau Kaune gimė, kuo daugiau jam būti?!“ – žodžio kišenėje neieško Vitoldas ir linksmai priduria, kad tokio dvimetrinio milžino niekas turbūt į sceną nepriimtų.

„Nors galėtų dainuoti: balsą turi. Įsivaizduokite: senelis – bosas, sūnus – bosas, anūkas – ir tas bosas“, – didžiuodamasis dėsto jis. Ar negaila, kad neseka senelio pėdomis, nedainuoja? Anot Vitoldo, nėra čia ko gailėti. Jei bus lemta, likimas pats tuo pasirūpins.

Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Aistringas žvejys

Būdamas 57-erių, V. Christauskas atsisveikino su teatru. „Nulipau nuo scenos, kai dar buvau aukštumoje. Sutaupiau sveikatos, ir tiek“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalba jis.

Nulipau nuo scenos, kai dar buvau aukštumoje. Sutaupiau sveikatos, ir tiek.

Paklaustas, kaip leidžia dienas pensijoje, vyras atsisuka į žmoną ir retoriškai klausia, ką jiedu abu veikia per dienas. „Mano vyras – aistringas žvejys. Šitas jo hobis dar blogesnis nei darbas, kai iki vidurnakčio dainuodavo teatre“, – šmaikštų pokalbio toną  išlaiko ir žmona.

Tačiau Vitoldas prieštarauja: aiškina, kad žvejodamas jis sportuoja, mat niekada nesėdi vienoje vietoje: „Pasiimu spiningą ir žingsniuoju po kelis kilometrus per dambas tai į vieną, tai į kitą Kauno marių pusę.“

Džiaugiasi, kad dar niekada gyvenime nėra pirkęs nei grybų, nei žuvies. Žuvies – nes nemėgsta. Tiesiog ištraukia kokią lydekaitę ir paleidžia arba atiduoda savo sesei, kuri netoli Kačerginės turi sodą. Kol anūkai dar buvo maži, dažnai ir jie ten su Danute vykdavo.

Atmintis kuo puikiausia

Gegužės 24 d. buvęs KVMT operos solistas švęs savo 80-metį. Ar jaučia metų naštą? Nė trupučio. Sako, kad dabar jo savijauta kaip šešiolikos, o po minutėlės rimtai priduria: „Nė vieno sveiko tokių metų žmogaus nėra. Tačiau atmintis dar gera: iki šiol draugų ir pažįstamų telefonų neužsirašinėju – visus mintinai žinau.“

Paklaustas, kokie vaidmenys per beveik tris dešimtmečius, praleistus teatro scenoje, įsiminė labiausiai, pašnekovas artistiškai susiima už galvos: „Viešpatie! Jų būta apie 100 – kaip dabar visus atsiminti?!“

Kiek pagalvojęs mini Krivio rolę Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“, Don Bazilio – Gioacchino Antonio Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, Leporelą Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Don Žuanas“.

Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

„Nuo pat „Don Žuano“ pastatymo pradžios buvau vienintelis Leporelas be jokio dublerio. Minskas, Kišiniovas, Tbilisis, Sankt Peterburgas – visų šių miestų scenose teko jį vaidinti“, – prisimena V. Christauskas.

Jam gaila, kad šių dienų teatre mažai belikę klasikos. Be klasikos, anot maestro, teatras nebėra toks, koks buvo anksčiau: „Visi dainuoja su mikrofonais, o mūsų laikais jokių mikrofonų, jokio scenos įgarsinimo nebuvo: visi operos solistai dainavo tik balsu. Garso užteko: juk teatre puiki akustika!“

Paprašytas prisiminti kokią nors komišką situaciją iš darbo teatre laikų, pašnekovas mini Johanno Strausso operetę „Šikšnosparnis“. Tą vakarą jis spektaklyje nevaidino, jau ruošėsi eiti namo, kai staiga į grimo kambarį įlėkęs režisierius paprašė pagalbos.

„Pasirodo, vienas aktorius neatvyko į darbą, tad man teko jį pavaduoti. Kaip šiandien pamenu: scenoje buvęs kolega labai nustebo ir išpūtęs akis visai ne pagal scenarijų garsiai paklausė: „Palauk, o tu čia ką darai?!“ Atsakiau jam, kad esu jo padėjėjas, o jis man labai rimtu balsu: „Neprisimenu…“ – pasakoja neišdylančią iš atminties istoriją.

Ilgisi nuoširdumo

Paklaustas, ko ilgisi iš tų laikų, kai dar dirbo teatre, maestro reikšmingai susižvalgo su žmona. „Neturtingai žmonės tais laikais gyveno, bet koks tvirtas kolektyvas buvo. Jei kokia premjera, po jos susirinkdavome į grimo kambarėlį su žmonomis, šeimomis (aktoriai, techninis personalas – nesvarbu), budėtojas pasiimdavo armoniką, užrakindavo teatro duris ir iki ryto dainuodavome, šokdavome, kalbėdavomės“, – su nostalgija prisimena jis.

Anot Vitoldo, dar smagiau būdavo, kai teatras vykdavo į gastroles po Lietuvą. Tarkime, koks nors operos solistas atsineša iš namų į autobusą plovo puodą, pagalvėmis jį apkloja, kad neatšaltų, o vakare, jau po spektaklio, visi vaišinasi.

„Bendrystė tuomet tarp žmonių buvo, – atsidūsta jis. – Artimesni santykiai nei dabar. Ne tik teatre, bet ir apskritai. Dabar  kiekvienas savo reikalais užsiėmęs.“

Kolegos nepamiršta

Paklaustas, ar trankiai švęs savo 80-metį, V. Chirstauskas aiškina, kad iš pradžių sukvies giminėlę į kavinę, o paryčiais važiuos į Kačerginę žvejoti.

Kokios dovanos norėtų jubiliejaus proga? Mažumėlę sutrinka. Sako, kad dar nespėjo apie tai pagalvoti. „Norėčiau, kad visa šeima būtų laiminga. Anūkai, sūnus, seserys, žmona – tegul visi būna sveiki ir laimingi“, – pasidalija troškimu V. Chirstauskas.

Į klausimą, ar pats yra šeimos žmogus, tik linksmai tarsteli: „Kaip čia pasakius...“ Paskui valiūkiškai žiūri į žmoną ir klausia: „Gal nuo kokių 65-erių ir galėčiau save taip vadinti?“

V. Christauskas džiaugiasi, kad teatre jo nepamiršta, vis pakviečia į premjeras, pasidomi, kaip jam sekasi. Šiuo metu maestro svajoja pamatyti miuziklą „Elizabeth“, apie kurį yra daug gražių žodžių girdėjęs.

Šmaikštauja, kad išėjęs į pensiją dainuoja tik per giminės balius, mat tiek jo, tiek ir Danutės artimieji labai dainingi žmonės. „Per šventes be šokių, dainų niekada neapsieiname, – vyrui antrina Danutė. – Vitoldas tuomet ne arijas dainuoja, o mėgstamas lietuviškas dainas. „Kur bakužė samanota“ – jo mylimiausia.“

Apie dainų konkursus, kuriuos dažnai rodo mūsų televizijos, Vitoldas turi savo nuomonę. Vadina juos komercija. Pats žiūri tik džiazo ir klasikinės muzikos kanalą „Mezzo“. Dar – sporto laidas. Štai ir dabar, sako, turįs atsisveikinti, nes už pusvalandžio – anūko krepšinio varžybos. Šventas reikalas.