OPEROS SOLISTĖ G. BUKINĖ: PASITIKĖTI PROCESU

Šį rudenį operos solistė Gabrielė Bukinė laimėjo tarptautinį Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų konkursą. Prieš porą metų baigusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademiją (MA), kur šiuo metu dėsto, ji dainuoja Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), kituose Lietuvos ir užsienio teatruose. Nuo šio gruodžio ją girdėsite ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje, kurioje įsikūnys į Violetą Giuseppe’ės Verdi operoje „Traviata“, Zarą „Sarsueloje“ ir Antonią Jacques’o Offenbacho operoje „Hofmano istorijos“. Pokalbis – apie šį konkursą ir apskritai konkursus, studijas ir gyvenimą dainuojant.

– Tryliktajame Klaudios Taev jaunųjų solistų konkurse varžėtės tarp 151 solisto iš 30-ies šalių. Kuo šis konkursas žymus, išskirtinis?

– Šis konkursas yra vienas prestižiškiausių operos pasaulyje. Bene kiekvienas operos pasaulio atstovas žino apie šį konkursą, bando į jį patekti, pereiti atkrintamuosius turus, patekti į finalą.

– Konkurso puslapyje prie jūsų pavardės nurodoma dešimt kūrinių, tačiau atlikote aštuonis. Antrame ture – Alčestos ariją „Divinites du Styx“ iš Christopho Willibaldo Glucko operos „Alčesta“ ir Adrianos Lecouvreur ariją „Ecco: Respiro... Io son l‘umile ancella“ iš Francesco Cilea operos „Adriana Lecouvreur“; trečiame ture – Franzo Schuberto „Ave Maria“ ir Stanislao Gastaldono dainą „Musica Proibita“; ketvirtame – Aidos ariją „Qui Radames Verrà!.. O Patria Mia“ iš G. Verdi operos „Aida“ ir karalienės Bonos madrigalą „Bona – Io piango, Io ardo“ iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“. Konkursą laimėjote atlikdama Violetos ariją „E strano... Sempre libera“ iš G. Verdi operos „La Traviata“ ir Toskos ariją „Vissi d’arte“ iš Giacomo Puccini operos „Toska“. Kuo šis konkursas išskirtinis pasirenkant kūrinius? Kiek galėjote rinktis ir kas čia privaloma? Lietuviškas kūrinys buvo jūsų pasirinkimas?

– Iš viso ir atlikau dešimt kūrinių. Du kūriniai atlikti pirmajame ture, kuris vyko pavasarį. Tai buvo Sitos arija iš Jules’io Massenet operos „Le Roi de Lahore“ ir Čio Čio San arija iš G. Puccini operos „Madam Baterflai“. Kitus aštuonis atlikau rudenį vykusiuose turuose. Vienas trečiojo turo kūrinys – F. Schuberto „Ave Maria“ – privalomas visiems. Kituose turuose nurodomi laikotarpiai – klasicizmas, romantizmas, scena arba arija su rečitatyvu, tačiau kūrinį renkiesi pats. Finalui pateikiamas kūrinių sąrašas. Dainininkas pasirenka keturis kūrinius, iš kurių bus dainuojami du – vienas solisto pasirinkimu, kitą išrinks komisija. Mano pasirinkimas buvo Violetos arija iš G. Verdi operos „Traviata“, likę trys: Čio Čio San arija iš G. Puccini operos „Madam Baterflai“, Undinės arija „Mesicku na nebi hlubokem“ iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ ir Toskos arija „Vissi d’arte“ iš G. Puccini operos „Toska“, kurią komisija ir pasirinko.

– Sąrašas, iš kurio renkamasi, – skamba labai griežtai. Alternatyvų nėra?

– Jei norimo kūrinio nerandi, galima atsivežti orkestruotę, tačiau dažniausiai taip niekas nedaro (šypsosi).

Galimybės: labiau nei laurus G. Bukinė sako branginanti konkurso patirtį, sutiktus žmones, atsivėrusius  kelius. / L. Paškevičiaus nuotr.

– Konkursas vyksta Estijoje, jis pavadintas žymios estų vokalo pedagogės Klaudios Taev (1906–1985) vardu. Kiek konkurse estiškumo? Ar yra privalomi ar rekomenduoti kūriniai?

– Privalomo estiško kūrinio nėra, tačiau skiriamas prizas už geriausiai interpretuotą estų kompozitoriaus kūrinį. Trečiame, kamerinės muzikos, ture šalia F. Schuberto „Ave Maria“ galima rinktis iš pateikto estų kompozitorių kūrinių sąrašo. Antrą vietą laimėjusi prancūzė Marie-Andrée Bouchard-Lesieur atliko Mihkelio Lüdigo „Lapsepõlves“ ir pelnė prizą už geriausiai atliktą estišką dainą. Kitą papildomą prizą – už geriausią F. Schuberto „Ave Maria“ atlikimą pelnė finalininkas iš Suomijos Tomi Punkeri.

– Jūs taip pat finale laimėjote žiūrovų simpatijų prizą, kaip ir lietuvių, ypač kauniečių, pasirinkusi lietuvišką, Giedriaus Kuprevičiaus, kūrinį. Atkreipiau dėmesį į kitų finalininkų repertuarą ir pamačiau, kad ir daugiau dainininkų pristatė savo šalies muziką. Lenkas Adrianas Janusas dainavo Franciszeko Mireckio, Stanisławo Niewiadomskio, Tadeuszo Bairdo kūrinius, suomis T. Punkeri – Einojuhani Rautavaaros kūrinį, armėnas Gagikas Vardanianas pasirinko Komitaso (Sogomono Sogomoniano) ir Nikoghajoso Tigraniano kūrinius, prancūzė M.-A. Bouchard-Lesieur pasirinko vieną prancūzų autoriaus – J. Massenet kūrinį ir tik korėjiečio Junoh Lee repertuare nebuvo atstovavimo savo šaliai ženklų. Kodėl pasirinkote būtent G. Kuprevičių ir būtent karalienės Bonos madrigalą iš jo operos „Karalienė Bona“?

– Ketvirtas turas tiesiog pats prašėsi maestro G. Kuprevičiaus kūrybos – tai turas, kur dvi arijos turi būti itin stiprios, gilios, gana sudėtingos, kad atskleistų solisto galimybes ir atvertų kelią į finalą, o viena iš jų turi būti sukurta po 1935 m. Dažniausiai sudėtinga rasti tinkamą variantą, kai esi įspraustas į laikotarpio rėmus. Tačiau šį kartą tai buvo puiki proga pristatyti G. Kuprevičiaus kūrybą šiame konkurse, kadangi jo kūryba reikalauja didelio vokalinio pasirengimo, kelia iššūkių, gili ir įdomi,  atitinka reikalaujamą laikotarpį. Susidėliojo natūraliai – puikus kompozitorius, puiki, mano balso tipui tinkanti arija, tad kodėl ne?

– Tačiau jūs pati nesate dainavusi šioje operoje, kai ji buvo pastatyta KVMT. Kaip užsimezgė ryšys su šia muzika?

– Kai KVMT buvo pastatyta G. Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“, aš dar buvau labai jauna! Karalienės Bonos partiją dainavo mano dėstytoja profesorė Sabina Martinaitytė, tą ariją dažnai atlikdavo koncertuose. Jos muzika man buvo puikiai žinoma dar net nepradėjus jos mokytis.

M. Aleksos nuotr.

– Ką atvykdamas į konkurso vietą Pernu, Estijoje, žino dainininkas? Jeigu pateks į finalą – dainuos su Pernu simfoniniu orkestru diriguojant konkurso meno vadovui ir dirigentui Erki Pehku. Tačiau iki finalo, atrankiniuose turuose, dainuojama akompanuojant pianistui koncertmeisteriui. Kiek laiko skiriama repeticijoms?

– Kiekvienam turui tos dienos rytą skiriama 20 minučių. Be abejo, galima atsivežti savo koncertmeisterį, nebūtina dainuoti akompanuojant konkurso koncertmeisteriui, tuomet ir repeticijų laiką galimą koreguoti pagal save. Tačiau aš pasirinkau keliauti į šią kelionę su konkurso priskirta koncertmeistere Piia Paemurru. Ir nepasigailėjau. Vieną kitą supratome iš karto ir 20 minučių visiškai užtekdavo, net likdavo (juokiasi).

– Kiek laiko reikia pasiruošti konkursui – pavyzdžiui, šiam, Klaudios Taev?

– Dažniausiai apie konkursus sužinoma likus paskutiniam mėnesiui (juokiasi). Konkrečiai Klaudios Taev konkurso, kurio kiti ir finalinis turas vyksta rudenį, pirmasis turas vyksta pavasarį. Pats E. Pehkas važiuoja į kiekvieno konkursanto šalį. Laukiama, kaip susidėlios datos, perklausa vyks namie ar reikės važiuoti į kitą šalį. Galima atsiųsti įrašą, tačiau jau konkurso puslapyje rašoma, kad tai gali sumenkinti solisto galimybes patekti į kitus turus. Tad ruoštis konkursui – galvoti apie programas, repetuoti – pradėjau dar žiemą.

– Pirmame ture buvo 151, finale – šeši dalyviai. Kaip dalyvių skaičius kinta pereinant iš turo į turą?

– Antrame ture jau dalyvavo tik 36 dalyviai, buvo vertinamas sceninis jausmas ir įvaizdis; trečiame – 26, vertinamas muzikinis skonis ir intelektas; ketvirtame ture, pusfinalyje, kuriame buvo vertinami meniniai sugebėjimai, dalyvavo jau tik šešiolika dalyvių.

M. Aleksos nuotr.

– Klaudios Taev konkursas įvardijamas kaip jaunųjų dainininkų konkursas, griežtai nurodomas dainininkų amžius. Ką dainininko amžius lemia? Kodėl reikia taip griežtai išskirti metus?

– Šių metų dalyvės moterys turėjo būti gimusios po 1992 m. rugsėjo 16 d., vyrai – po 1989 m. rugsėjo 16 d. Kiek yra tekę diskutuoti su kitais dalyviais, manoma, kad 30 metų dainininkas jau turėtų būti daug pasiekęs karjeroje ir būtų nesąžininga konkuruoti su jaunesniais. Kitą vertus, konkursuose dažnai laikomasi nuostatos, kad šiais laikais, jeigu virš 30-ies dar visiškai nieko nesi pasiekęs ir reikia važiuoti į konkursus – irgi nelabai gerai (šypsosi). Tikriausiai dėl šių priežasčių ir laikomasi amžiaus ribų.

Kai KVMT buvo pastatyta G. Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“, aš dar buvau labai jauna!

– Nuo kada galima dalyvauti konkursuose?

– Nuo tada, kai jautiesi pasirengęs. Jaunas, bet nepatyręs, dar neįvaldęs savo instrumento, natūraliai iškris iš konkurso. Tačiau gali būti labai jaunas ir labai talentingas, niekada negali žinoti. Todėl dažniausiai nenurodoma, koks turi būti pradinis amžius.

– Nuo dainavimo studijų pradžios jau dalyvavote daugybėje konkursų. Kas labiausiai įsiminė?

– Be abejo, šis! (Šypsosi.) Dar labai įsimintinas buvo konkursas Kazachstane, į kurį važiavau studijuodama antrame VDU MA kurse. Labai stebėjausi patekusi į finalą. Būtent jame aš pirmą kartą gyvenime padainavau su orkestru. Dauguma dainininkų tai patiria palankesnėje aplinkoje, pavyzdžiui operos studijoje, o aš – stambiame tarptautiniame konkurse ir dainuodama dideles arijas.

Buvo begalės konkursų – ir didesnių, ir mažesnių, daug pirmųjų vietų ir „Grand Prix“, tačiau laimėjimas laiko perspektyvoje lieka faktu. Labiausiai prisimename patirtį, sutiktus žmones, ką tas konkursas davė, kokių kelių atvėrė, ką pats apie save supratai. Kad ir dabar – dėl visų įspūdžių pirmiausią prisiminiau tą kartą Kasachstane, kuriame ne laimėjau, o tik patekau į finalą.

Balsas: G. Bukinė koncerte „100 minučių operos“. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Tad kokių kelių atvėrė Klaudia Taev konkursas, kokių žmonių sutikote, ką sužinojote apie save?

– Vėl susitikau su daug jau pažįstamų artistų – operos dainininkai auga kartomis. Pasimačiau su žmonėmis, su kuriais buvau susitikusi operos studijoje Varšuvoje. Užmezgiau daug naujų pažinčių su tokiais pat jaunais kolegomis, daug kalbėjomės apie šiandienes operų tendencijas. Labiausiai šis konkursas suteikė žinojimą, kad einu teisingu keliu – mano dainavimas, mano supratimas apie dainavimą eina teisinga linkme. Dalyvavimas, laimėjimas konkurse pažėrė naujų pasiūlymų, koncertų – vis dar gaunu pasiūlymų, žinučių, kvietimų kur nors dainuoti. Labai dėl to džiaugiuosi.

– Tad laimėjimas konkurse iš esmės yra gyvenimo etapo įvertinimas? O kam tuomet reikalingi konkursai? Juk yra solistų, kurie, baigę studijas, ramiai visą gyvenimą dirba teatre?

– Būtent, taip pažymiu kažkokį gyvenimo etapą. Gavusi apdovanojimą pasidžiaugiu, priimu jį kaip patvirtinimą, kad einu teisingu keliu, kaip ženklą iš aukščiau. Gyvenime būna sunkių momentų, nusivili savimi, galvoji, kad gali daugiau, spaudi save ir tuomet tas apdovanojimas, įvertinimas nuramina, suteikia ūpo toliau nuosekliai tobulėti ir mokytis. Mano dalyvavimo konkursuose pagrindinė priežastis – kartkartėmis pasilyginti tarptautiniu lygiu. Gyvai, o ne iš įrašų, kurie dažnai iki galo neperteikia tikrovės, pasiklausyti, kokios tendencijos, kaip kiti jauni žmonės dainuoja, kur aš esu. Gal reikia pasitempti, gal kažką keisti, o gal kaip tik pasidžiaugti, kad einu teisingu keliu. Pasisemti idėjų, neapsiriboti vien Lietuva – kad neužsiklausytume vieni kitų. Be abejo, kiekvieno kelias yra unikalus ir skirtingas. Konkursai iš tiesų skirti ne kiekvienam – vis dėlto ten važiuojama konkuruoti ir tai kainuoja daug nervų.

– Finale varžėtės su dainininkais iš Prancūzijos, Lenkijos, Korėjos, Suomijos ir Armėnijos. 36 į antrą turą perėję dainininkai buvo iš Armėnijos, Australijos, Čekijos, Estijos, Kinijos, Korėjos, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Prancūzijos, Rumunijos, Ukrainos ir Vengrijos. 30 dalyvių iš keturiolikos šalių ir net trys iš Lietuvos: jūs, Joris Rubinovas (antras turas) ir Aistė Benkauskaitė (trečias turas). Ar galima sakyti, kad Lietuvos vokalinė mokykla pasauliniu atžvilgiu yra labai gera? Ar daugiau lemia asmeniniai dainininko sugebėjimai?

– Manau tai abiejų dalykų sintezė. Kiekvienas esame skirtingas, skirtingai priimame informaciją. Pagrindus man įdiegė mano mokytoja profesorė S. Martinaitytė, bet buvo ir begalės visokių meistriškumo kursų užsienyje su savo srities profesionalais, tokiais kaip Johnas Fisheris (USA), Genadijus Kabka (Ukraina), Josefas Wallnigas (Austrija), Bogdanas Makalas (Lenkija), Carmen Santoro (Italija) ir kt. Stažavausi Varšuvoje, Lenkijos nacionaliniame operos teatre, kur sėmiausi žinių iš Eytano Pesseno, Izabellos Klosinskos, Matthiaso Rexrotho, Francesco Bottigliero (Italija) ir kt. Šiuo metu konsultuojuosi pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Manau, kad šiais laikais, kai galime lengvai pasiekti dainavimo mokytojus užsienyje, griežtos ribos tarp dainavimo mokyklų nebėra. Tačiau pagrindinė nekintanti siekiamybė, tarsi koks aukso standartas, išlieka ta pati – gražus, laisvas dainavimas, balso valdymas, kantilena, balsinė dinamika, platus diapazonas.

Amplua: operoje „Turkas Italijoje“ solistė atliko Fiorilos vaidmenį. / D. Rimeikos nuotr.

– Kodėl rinkotės studijas būtent VDU MA?

– Norėjau mokytis pas S. Martinaitytę, tad net nesvarsčiau kito pasirinkimo. Esu kilusi iš mažo Šeduvos miestelio, operos pasaulis man atrodė labai tolimas, nepasiekiamas. Norėjau tapti operos soliste, bet žinojau tik žymiausius operos solistus, nežinojau, koks operos solisto gyvenimas, nieko nežinojau. Į mūsų mokyklą su koncertu atvažiavo Liudas Mikalauskas ir aš, tuomet dar jauna mergina, padainavau kartu su juo. Sužinojusi, kad jis studijavo pas S. Martinaitytę, panorau ir aš. Pradėjau domėtis, sužinojau, kad ji viena garsiausių solisčių Lietuvoje, kad dėsto Kaune. Po metų ar pusantrų sužinojusi, kad ji atvyks į Šiaulius su savo studentais, nuvažiavau ten, bet truputį nusivyliau, nes ten nebuvo pačios profesorės. Tačiau, pasiklausiusi jos studentų, galutinai apsisprendžiau studijuoti pas ją. Tad rinkausi asmenį, ne instituciją ar miestą.

– Kokia ji dėstytoja?

– Visokia (juokiasi). Kai reikia – griežta, man asmeniškai – labai taikli. Prieš pradedant studijas pas ją, dėl tam tikrų priežasčių teko apsilankyti pas kitus dėstytojus akademijoje, tačiau ji man aiškiausiai išdėstė informaciją. Ne dėl to, kad kiti dėstytojai blogi, o dėl to, kad aš jų nesupratau. Nesvarbu, kad galbūt jie siekė to paties rezultato, galbūt sakė panašius dalykus, tačiau tikriausiai aiškino kitaip, kita kalba, kuri kitam studentui galbūt puikiai tiko. Išties labai svarbu, kokia kalba kalba tavo dėstytojas, ar ji atitinka tavąją. Čia panašiai kaip populiarioje knygoje „Penkios meilės kalbos“. Čia taip galima būtų parašyti apie dainavimo kalbas (juokiasi). Svarbiausia atrasti ryšį su dėstytoju – kai dėstytojas kalba tau suprantama kalba, lengviau pasiekti rezultatą.

Buvo begalės konkursų – ir didesnių, ir mažesnių, daug pirmųjų vietų ir „Grand Prix“, tačiau laimėjimas laiko perspektyvoje lieka faktu.

– Jūs pati VDU MA dirbate tiek su lietuviais, tiek užsienio studentais. Kokių užsienio šalių studentai renkasi vokalo studijas Kaune?

– VDU MA vokalą studijuoja daug studentų iš Kinijos – yra ir labai gabių, ir tokių, su kuriais reikia daug dirbti. Daug studentų iš Ukrainos.

– Dirbate KVMT ir dėstote VDU MA. Kas buvo pirmiau? Debiutas teatre ar dėstymas?

– Mane įdarbino teatre, kai 2020 m. ruošiau Violetos vaidmenį naujame Anželikos Cholinos režisuotame G. Verdi operos „Traviata“ pastatyme. Tačiau prasidėjo pandemija ir spektaklį teko atidėti kitiems metams. Tuomet pavasarį pradėjau ruošti vaidmenį G. Rossini operoje „Turkas Italijoje“, kurio premjera įvyko rudenį. Tą patį rudenį įsidarbinau VDU MA. Taigi pirmiausia įsidarbinau akademijoje, paskui įvyko mano teatrinis debiutas – Fiorilos vaidmuo operoje „Turkas Italijoje“ ir tada – operos „Traviata“ premjera. Nors iš tikrųjų viskas vyko atvirkščiai ir darbas ruošiant Violetos vaidmenį operoje „Traviata“ prasidėjo anksčiausiai. Žodžiu, painu (juokiasi).

– Iki pradėdama dirbti Kaune, stažavotės Varšuvoje operos studijoje.

– Varšuvoje stažavau mokydamasi VDU MA ketvirtame kurse. Ten važiavau mokytis, ruošti partijų. Itin didelis dėmesys buvo skiriamas technikai tobulinti ir tinkamam repertuarui pasirinkti.

– Kokia įprasta jūsų, operos solistės, diena?

– Jeigu vakare spektaklis ir nėra paskaitų su studentais – rytas laisvas. Miegu, valgau, sportuoju ir apie ketvirtą atvažiuoju ruoštis – rengtis, grimuotis, prasidainuoti. Sunkiausias – spektaklio statymo laikotarpis, tuomet intensyvios repeticijos vyksta ryte ir vakare, o tarp jų – darbas su studentais. Toks laikotarpis reikalauja didelės fizinės ir psichologinės ištvermės.

– KVMT ir kitur esate parengusi Fiorilos vaidmenį G. Rossini operoje „Turkas Italijoje“, Violetos – G. Verdi operoje „Traviata“, Laisvės – Kipro Mašanausko roko operoje „1972“, Annos – G. Verdi operoje „Nabukas“, Jolantos – Piotro Čaikovskio operoje „Jolanta“, Margaritos – Charles’io Gounod operoje „Faustas“, Aloizijos Veber – M. Kunze’ės ir S. Levay miuzikle „Mozart!“, Paminos Mozart – operoje „Užburtoji fleita“ ir kt. Ar turite svajonių vaidmenų?

– Nustojau svajoti apie vaidmenis, kai supratau, kad taip save apriboju, užbrėžiu ratą. Tikiu, kad gauname tai, ko prašome. O jeigu, norėdama ko nors konkretaus, prarasiu labai šaunių galimybių? Man taip yra buvę! Su projektu „Opera Accelerator“ turėjome Franzo Schrekerio ankstyvosios operos „Flammen“ pastatymą. Aš apie tokią operą net nežinojau. Sutikusi imtis vaidmens supratau, kad, ko gero, ši opera būtų viena iš svajonių sąrašo. Stengiuosi, kad kiekvienas vaidmuo, kiekviena opera taptų mano svajonių opera.

– Pabaigoje – keli trumpi klausimai apie operos solisto kasdienybę. Ar yra dalykų, kurių reikia atsisakyti tapus dainininku?

– Na, mes negyvename daugeliui įprasto gyvenimo, neturime laisvų savaitgalių, negalime daug laiko skirti šeimai ar draugams. Reikia pačiam įsivertinti. Aš gyventi be dainavimo nebegalėčiau.

D. Rimeikos nuotr.

– Kas spektaklio dieną svarbiausia?

– Stengiuosi gerai išsimiegoti – miegas svarbiausia balsui. Stengiuosi nevalgyti aštriai ar sunkaus maisto. Iš pagarbos partneriui nevalgau svogūnų (juokiasi).

– Alkoholis prieš spektaklį?

– Jokiu būdu! Gal ir veikia pozityviai, tačiau nuo alkoholio prarandamas proto aštrumas, orientacija, atsipalaiduoja raumenys, vadinasi, ir balso aparatas. O spektaklio metu svarbi švari sąmonė ir balso kontrolė!

– Rūkymas?

– Bosams net rekomenduojama (juokiasi). Žinoma, juokauju.

– Sportas spektaklio dieną?

– Sportas spektaklio dieną man pakelia tonusą. Jeigu kalbėtume apie tai, ką verta daryti spektaklio dieną, rekomenduočiau išsimiegoti ir pasimankštinti. Meditacija ir pasivaikščiojimas lauke taip pat padeda nusiraminti. Juk kūną veikiantis stresas prieš spektaklį neretai pajuntamas jau ryte.

– Ir po viso to žiūrovai scenoje mato gražiai dainuojančius gražius žmones.

– Tai ir ačiū Dievui! To ir siekiame.

– Ko palinkėtumėte jaunam kolegai, kuris nori studijuoti solinį dainavimą ir tapti solistu?

– Paklausti savęs, ar tikrai to nori. Jeigu atsakymas – tikrai taip, tuomet be jokių dairymųsi eiti tuo keliu. Pasitikėti procesu, o ne tos dienos rezultatu. Niekada nebūna, kad darbas kur nors neatvestų. Darbas, kiekviena patirtis, kuri šiandien gal atrodo skaudi: ar dėstytojo kritika, ar nepasisekimas, ateityje išeis į naudą.