Ji – solistė Kristina Siurbytė, kurios sodrus mecosopranas jau beveik tris dešimtmečius skamba Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) miuzikluose, operose ir operetėse. Kovo 17-ąją 50-metį pasitikusi K. Siurbytė sulaukė žiniasklaidos dėmesio – interviu teko dalyti vieną po kito. Vienintelė Kristinos sąlyga susitikus dar vieno pokalbio – neklausti tradicinių klausimų apie mėgstamiausius vaidmenis, juokingus nutikimus scenoje ir pan. Tad pažadu, kad kalbėsimės bendražmogiškomis temomis: apie gyvenimą, brandą, ieškojimus ir atradimus.
– 50 nueitų gyvenimo kilometrų – išties netrumpas kelias. Sakykite, kuo šiuo metu gyvenate?
– Pasiruošimu premjerai – kovo pabaigoje žiūrovams pristatome Franso Leharo operetę „Linksmoji našlė“. Dar? Rytoj – jubiliejinis spektaklis – Franko Wildhorno miuziklas „Grafas Montekristas“. Ten paskutinį kartą vaidinsiu Mersedesą. Ypatingas vaidmuo, apie kurį vos pagalvojus kūnu perbėga virpulys. Patinka jo muzika, siužetas, kurio centre – amžinos meilės tema. Galiu drąsiai sakyti, kad Mersedesa – mėgstamiausias vaidmuo iš visų, kuriuos teatre esu sukūrusi.
– Ką vadinsite „Linksmojoje našlėje“?
– Olgą, tai mažytis vaidmuo. Nesakau, kad maži vaidmenys man nesvarbūs. Jie irgi turi savo žavesio. Bandau pasakyti, kad pamažu pereinu į kitą kategoriją. Matydama, kaip sunkiai tai darė mano pirmtakės – kalbu apie nuėjimą nuo scenos – ėmiau tam ruoštis gerokai iš anksto, bet paskui supratau dar vieną dalyką. Jį puikiai atspindi Marijos iš miuziklo „Muzikos garsai“ žodžiai: kai Dievas uždaro duris, atveria langus. Todėl ir aš, atsidariusi visus langus, bandau laukti pavasarinio vėjo.
Šviesulys: gyvenime gerų dalykų yra daugiau nei blogų, o gebėjimas juos pastebėti priklauso nuo žmogaus mokėjimo išlikti šviesoje – tiki K. Siurbytė. / V. Kazlauskaitės-Visockienės nuotr.
– Vaikystėje laikas eina kur kas lėčiau. Suaugę sakome, kad jis lekia, o kiekviena diena – dovana. Ar nepamirštate padėkoti už dovanas?
– Kasdien dėkoju. Tačiau ne dėl to, kad dabar tai madinga. Ir anksčiau save pagaudavau tai darant. Kadangi gyvenu Žaliakalnyje, į teatrą einu pėsčiomis, tai dažnai save pagaunu dėkojant: už tai, kad šviečia saulė, už gyvenimą, dangų, žolę, medžius, paukščius, nemirtingą sielą – už viską! Tačiau tai manyje vyksta labai natūraliai ir kartais net atrodo, kad plyš krūtinė iš to dėkingumo.
Esu dėkinga Dievui ir tėvams už savo gyvenimą, tetai – kad mane augino, vedė į teatrą ir buvo savotiška Merė Popins. Esu dėkinga kiekvienam per gyvenimą sutiktam žmogui, ir nebūtinai tam, kuris man atnešė pilnas saujas gerumo. Tiems kitiems irgi esu dėkinga. Už ką? Kad buvo puikūs mano mokytojai. Tada gal atrodė priešingai – protu lyg supratai, bet vidumi nesuvokei. Užtai dabar į viską žiūriu gerokai ramiau ir tai man kur kas labiau patinka.
– Kai mūsų močiutės, seneliai sakydavo, kad viduje jaučiasi aštuoniolikos, atrodydavo keista. Kiek metų jaučia jūsų siela?
– Tikrai… Tada atrodė, o Dieve, ką jie čia šneka! Dabar jau suprantu, nes ir pati vidumi jaučiuosi vos ne šešiolikos. Nesvarbu, kad kūnas bręsta, keičiasi, bet siela išlieka jauna. Jauną ją turbūt išlaiko tas nemirtingumas?
– Nė vienas nežinome, kas mūsų laukia po dar vieno metų, dienos, akimirkos posūkio. Iš čia kyla dar viena pamoka – išmokti gyventi čia ir dabar. Ar mokate?
– Tai savyje jaučiu nuo pat vaikystės. Todėl kai apie „čia ir dabar“ skaitydavau protingose knygose, tai neatrodė kas nors naujo. Lyg toji programėlė į mane jau būtų instaliuota labai seniai, nuo pat gimimo.
– Dažnai tik sulaukęs brandos žmogus išmoksta pasakyti „ne“ dalykams, kurie jam nemieli, kurie neturtina jo vidaus, kurie reikalingi kam nors kitam…
– Taip buvo ir man. Aišku, jei reikia – darau, bet jei turiu pasirinkimą, dabar visada žiūriu, o ką man, kaip žmogui, tai duos, – kalbu ne apie materialiąją pusę. Kartais, būna, apsiimi ką nors padaryti, o paskui pyksti ant savęs, nes jautiesi tarsi sau kenkiantis.
Ar jau išmokau pasakyti „ne“? Gal. Nors tas „taip“ kartais dar vis išsprūsta kaip koks nors meilės ir pripažinimo ilgesys. Nes, kai atsisakai, pats sau atrodai tarsi blogas. Todėl kartais mes atsisakome savęs vien dėl to, kad mus mylėtų ir pripažintų. Kad atrodytume geresni, nei esame.
Pastebėjau, kad jei nuoširdžiai visa tai padarau, net ir tai, ko nenoriu, žodžiu, jei gražiai su savimi susitariu, tuomet viskas gerai. Tačiau daryti vien tam, kad kam nors įtikčiau?.. To stengiuosi nebepraktikuoti.
– Kad patirtumėte absoliučią pilnatvę, jums nereikia jokių ypatingų įvykių?
– Ir taip, ir ne. Mes, artistai, esame kūrėjai. Tarkim, aš su kolegomis kuriu ne tik vaidmenis teatre, bet ir teatralizuotas muzikos programas už jo ribų. Todėl nuostabus jausmas, kai kūrybos grūdas, tavyje pasėtas, sudygsta ir galiausiai atneša vaisių. Turime parengę keletą teatralizuotų programų: „Barokiniai paveikslėliai“, „Vardan sosto“, „Laumių pasakojimai“. Malonu jas kurti, smagu su kolegomis koncertuoti, bet ne mažiau gera sulaukti ir atsiliepimų – netgi nelabai teigiamų. Iš jų matyti, ar žmonės mus suprato, ar buvo verta to sumanymo imtis.
Prisimenu, kaip pernai, pasibaigus „Barokiniams paveikslėliams“, prie mūsų priėjo muzikos mokytoja, gyvenanti Šveicarijoje, ir pasidalijo, kokios mintys ją aplankė koncerto metu. Buvo įdomu išgirsti tokių prasmių, kurių mes nė patys neįžvelgėme. Todėl ir šitokios akimirkos man suteikia begalinę satisfakciją!
Virsmas: „Mėgstu psichologiškai stiprias asmenybes“, – prisipažįsta K. Siurbytė, kuriai Mersedesa miuzikle „Grafas Montekristas“ – ypač svarbus vaidmuo. Per porą valandų išgyvenama ištisa charakterio kaitos amplitudė – nuo naivios, įsimylėjusios septyniolikmetės iki brandžios moters. / M. Aleksos nuotr.
– Kur gerbėjai artimiausiu metu galėtų jus dar išvysti, jei ne KVMT scenoje?
– Vasarą VDU Botanikos sode laukia tradicinis renginys „Kvapų naktis“, kuriame dalyvausime turbūt jau dešimtus metus. Šįsyk bus nauja – „Uogų“ – tema. Tokie pasirodymai vėliau virsta mano jau minėtais teatralizuotais koncertais, keliaujančiais po visą Lietuvą.
Kai teatre prasidės vasaros atostogos, kaip visada, keliausime su kolegomis po Lietuvos dvarus ar šiaip gražias vietas, kuriose galima koncertuoti.
– Esate minėjusi, kad laisvą dieną mėgstate besti pirštu į Lietuvos žemėlapį ir patyrinėti vis naujas mūsų šalies vietas. Ar šis šaunus įprotis vis dar valdo? Galbūt jau apvažiavote visą Lietuvą ir nebėra ką atrasti?
– Dar ne, tikrai yra vietų, kurias vis atrandame. Pavyzdžiui, pernai vasarą su draugu ilsėjomės Molėtuose, apvažiavome visas apylinkes, išbandėme visus ežerus ir grįždami namo užsukome į Videniškių vienuolyną. Buvome maloniai nustebinti, todėl šįmet, artėjant Grabnyčioms, pamatę, kad ten bus aukojamos šv. Mišios ir kad galėsime nusipirkti tikrų vaškinių žvakių, tiesiu taikymu nulėkėme. Sukorėme nemažą kelią, bet likome labai patenkinti: maža bažnytėlė, gražios šv. Mišios ir žmonės kažkokie kitokie nei mieste… Buvo taip gera, kad pasižadėjome čia atvykti dar ne kartą – patirti to giluminio gerumo.
– Šiandieniame gyvenime labai daug triukšmo, skubėjimo, kuris apsuka galvą ir kreipia dėmesį ne į žmogaus vidų, bet į išorę. Jaučiate tai?
– Pernai žiemą man lūžo koja. Kai jau atguliau ilgam, tai pamačiau, kaip iš tiesų gyvenu. Juk, būdavo, į namus įbėgi tik permiegoti, o ryte vėl leki į darbus. Turėdama daugiau laiko pasikeičiau lovos čiužinį, pasidariau bute remontą – atradau kreidinius dažus, persidažiau sienas, spinteles. Žodžiu, manyje užgimė dar kitokie kūrybiniai sprendimai. Kartais, kai gyvenimas tave sustabdo, ant jo labai pyksti, bet galiausiai supranti, kad to reikėjo.
– Pajutote turinti dažytojos gyslelę? Gal dar kokių netikėtų savybių atradote?
– Per kovidą, kai nebuvo kas veikti, atradau meilę augalams. Neseniai per feisbuką pamačiau mano situaciją atitinkantį memą su prierašu: „Briliantus ir jachtas reikia pirkti jaunystėje, nes vėliau pinigai išeina sėkloms.“ (Kvatojasi.)
Kai apie „čia ir dabar“ skaitydavau protingose knygose, tai neatrodė kas nors naujo. Lyg toji programėlė į mane jau būtų instaliuota labai seniai, nuo pat gimimo.
Nors gyvenu bute, bet šalia namo yra žemės. Kol neužklupo kovidas, ten buvo tiesiog pievelė, o prasidėjus karantinams ėmiausi prie namų kelti žemės ūkį. Net pačiai buvo keista, nes vaikystėje, paauglystėje sodo darbų labai nemėgau.
Kokia aš sodininkė? Turbūt tokia, kuriai patinka įvairovė. Turiu net Mozės krūmą iš Biblijos pasisodinusi, rožių įvairiausių. Dabar laukiu nesulaukiu, kada ims žydėti teatro kolegės duotos rožinės žibutės.
Nešioju tuos savo augalėlius iš vienos vietos į kitą, ieškau tobuliausio kampelio, kad augtų, žydėtų. Labai įdomu laukti, o kas gi bus: prigis ar neprigis, kaip jausis naujoje vietoje ir pan. Štai pernai visus teatro kolegas, kurie norėjo, apdalijau šluotelinėmis hortenzijomis, kurių pavyko pačiai pasidauginti.
Manau, kad esu toks žmogus, kuris negali ilgai tą patį daryti, – man reikia visokių naujovių.
– Nepaisant šio jūsų teiginio, esate ganėtinai pastovi. Juk su KVMT draugaujate daugybę metų. Čia pradėjote operos solistės karjerą, sukūrėte įsimintinų vaidmenų, už kuriuos buvote ne kartą įvertinta, esate galybės garbingų apdovanojimų savininkė.
– Jei gerai suskaičiavau, greitai bus 30 metų, kaip draugauju su šiuo teatru. 1993 m. įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Sabinos Martinaitytės solinio dainavimo klasę. Būdama trečiame kurse, ėmiau kurti pirmuosius vaidmenis. Tarp jų – ir Madam Pompadur iš operetės „Madam Pompadur“, Grafienė Cėdlau iš „Vienos kraujo“, Madlena iš „Baliaus Savojoje“, Amneris iš miuziklo „Aida“, Mersedesa iš „Grafo Montekristo“ ir kt. Dėl pastovumo? Sutinku. Darbas tas pats, užtat vaidmenys skirtingi, ir ta įvairovė mane be galo žavi.
– Čia labai knieti paklausti šabloniško klausimo: koks vaidmuo per visus tuos metus buvo pats mėgstamiausias?
– Be abejonės, tai Mersedesa, kurią vaidinsiu per jubiliejinį „Grafą Montekristą“ kovo 23-iąją. Tą moterį su visa palete jausmų, emocijų, proto kažkada įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Jos įvairiaplanėje, spalvingoje asmenybėje susipynė viskas: moteriškumas, meilė, išdavystė, kilniadvasiškumas. Ji nėra tik teigiamas ar neigiamas personažas. Mersedesa, kaip ir aš, jūs, kiekvienas iš mūsų, – kupina ir gėrio, ir blogio, kurie, priklausomai nuo situacijos, ima viršų. Ji – aplinkybių auka. Mylinti, kenčianti. Ji nelaiminga, todėl tik dar mielesnė ir mylimesnė.
– Neretai girdime, kad moterys, peržengusios 50-mečio slenkstį, išdrįsta kardinaliai keisti savo gyvenimus: išvykti gyventi svetur, kibti į naujas studijas, realizuoti neįgyvendintas jaunystės svajones. Gal ir jūs slapčia apie tai pamąstote?
– Pagalvoju, bet emigruoti tikrai nesiruošiu. Savo teatrą aš labai myliu, kaip ir savo šalį, savo gimtąjį miestą Kauną. Tačiau būti teatre žadu tiek, kiek tai man bus įdomu. Jei pajusiu, kad jau reikia išeiti, išeisiu. Tačiau gal apie tai dar ankstoka kalbėti? Dar turiu vaidmenų, kurie man įdomūs, kurie mane laiko teatre, intriguoja. Tikrai dar turiu ką pasakyti žiūrovams.
– Gal turite ir savo gyvenimo moto – žodžius, kurie skambėtų ausyse prieš imantis kokio nors veiksmo?
– Konkrečių žodžių neturiu, bet, ilgai klajojusi po ezoterikos pasaulį, šiuo metu atsakymų bandau ieškoti krikščionybėje, tad, aišku, ausyse skamba Dešimt Dievo įsakymų. Ne visada pavyksta jų laikytis. Esu tik žmogus. Kartais visa savo esybe suvokiu, kad darau ne taip, kaip derėtų, bet sustoti negaliu, o kartais priešingai – įstengiu pagauti tas garbanotas mintis pačioje jų kūdikystėje ir neleidžiu joms užaugti į veiksmą. Juk kol minties yra tik maža sėklelė ir iš jos dar nesusiformavęs blogas įprotis, ją pagauti, išrauti yra kur kas lengviau.
Jei leidžiu blogai minčiai save užvaldyti – vadinasi, tą vieną mūšį su savimi jau pralaimėjau. Mūšį, bet ne karą! Pagaunu save, kad dažnai leidžiu sau papurkštauti. Juokais net vadinu save Lietuvos itale. Atrodo, tam, kad būtų gerai, man reikia išsiburbuliuoti. Pamažu mokausi tramdyti savo emocijas.
Atsakomybė: Madlenos vaidmenį operetėje „Balius Savojoje“ K. Siurbytė kūrė su dideliu malonumu. „Man tai buvo didžiulė dovana“, – sako solistė, visuomet besistengianti pamėgti personažą ir suvaidinti kuo profesionaliau. / M. Aleksos nuotr.
– Kai burbuliuojate, ar jau pagaunate save sakant vyresnių žmonių labai mėgstamą frazę: „O mano laikais tai…“
– Taip, ir dėl to labai iš savęs juokiuosi. Kol kas ją vartoju tik iš linksmumo, bet labai tikiuosi, kad neateis ta diena, kai šią frazę naudosiu iš piktumo.
– Teatro artistų darbo grafikas – labai chaotiškas: repeticijos rytais, spektakliai vakarais. Grįžus prieš vidurnaktį po kokio nors svarbaus įsikūnijimo dar reikia laiko nusiimti karūną ir grįžti į save. Ar tai neatsiliepia sveikatai?
– Žinote, aš nuo vaikystės buvau labai sergantis vaikas. Todėl sakyčiau, kad būtent dabar esu sveikesnė – tfu tfu tfu – negu bet kada. Manyčiau, kad sveikata didele dalimi yra susijusi su mūsų mintimis. Kartais, galvodami apie save, mes taip pasileidžiame nuo kalnelio, taip save prigąsdiname, kad ojojoj. Aš stengiuosi įsiklausyti į savo kūną, stebėti jį, o jei matau, kad jis tikrai streikuoja, kreipiuosi į savo gydytoją.
Dar prisipažinsiu, kad labai nemėgstu skubėti. Prieš spektaklį stengiuosi ateiti kuo anksčiau – geriau jau tegul lieka laiko, pabimbinėsiu, tik kad nereikėtų verstis per galvą. Rutinos irgi nemėgstu. Kai ilgą laiką kas nors kartojasi, ne juokais imu bambėti. Nenoriu būti įsprausta į rėmus: noriu turėti savo grafiką. Todėl, kaip jūs sakote, tas chaotiškas teatro tvarkaraštis man net labai patinka.
– Įdomu, kaip, ryte atsikėlusi, matote vandens stiklinę: puspilnę ar pustuštę?
– Klausiate, kas labiau esu: optimistė ar pesimistė? Sakyčiau, gal labiau sangvinikė-melancholikė. Vis dėlto gera nuotaika mane dažniau lydi nei bloga. Tačiau būna ir jos. Tikrai nesu vieno plano personažas. Manyje telpa daug visko: ir didelio džiaugsmo, ir didelio pykčio ar liūdesio.
Papasakosiu situaciją, o jūs jau spręskite, kas aš tokia. Praėjusių metų sausis. –12 °C. Keliauju per Ąžuolyną namo ir gėriuosi: sniego pusnys, šaltukas, mintyse jau dėlioju įrašą į feisbuką, kaip aš mėgstu žiemą. Netikėtai eidama per gražiai nuvalytą pėsčiųjų perėją paslystu. Nugriūvu labai mandrai, saugodama galvą, ir juokiuosi pati iš savęs, kad dabar voliojuosi kaip girtuoklė. Laimei, pro šalį važiuoja policijos ekipažas. Man iškviečia greitąją. Per valandą mano koja – jau gipse ir trigubas jos lūžis apsieina be operacijos, nes šalia lemiamu momentu atsiduria mano angelas sargas policijos pareigūno pavidalu. Žodžiu, viskas baigiasi laimingai ir aš, grįžusi namo su gipsu, netgi parašau žadėtą įrašą apie gražią žiemą. Jums spręsti, kas aš tokia: pesimistė ar optimistė.
– Dažnai žmonės turi svajonių sąrašą, ką dar norėtų padaryti: šokti su parašiutu, išmokti tapyti, nuvykti į svajonių šalį ir pan. Ar turite tokį norų sąsiuvinį jūs?
– Ne. Nors, prasidėjus karui Ukrainoje, panorau išmokti šaudyti. Neprisiruošiau, bet štai nusičiupo mane TV laida „Pirmi kartai“ ir klausia, ko norėčiau išmokti. Pasirinkau šaudymą, ir kaip man gerai sekėsi! Kartais nereikia nė tų svajonių sąsiuvinių – nereikia savęs dėl nieko spausti: tik atsipalaiduoti ir laukti. Netrukdyti Dievui kurti tavo gyvenimo ir leisti Jam pačiam parinkti tau geriausius dalykus.
Naujausi komentarai