Gabijos Pritkovaitės šiuolaikinio meno parodoje „Adonta ta Melê II“ („Jos vis dar skambančios sakinių galūnės“, gr.) nagrinėjama klasikinė Narcizo ir Echonės istorija – šįkart labiau sutelkiant dėmesį į Echonę. Ši aido nimfa įsimylėjo Narcizą – vaikiną, kuris žavėjosi tik savimi. Echonė buvo nubausta deivės Heros už tai, kad padėjo Dzeusui slėpti neištikimybę ir nuo to laiko galėjo kartoti tik paskutinius kitų žmonių žodžius.

Įėjus į galeriją, ypač šį balandžio mėnesį, kai saulė vis dažniau pasirodo danguje, apima jaukumo ir šilumos jausmas. Prie to prisideda ir erdvę užpildantys didelio formato darbai. Nors parodoje eksponuojama tik vienuolika kūrinių, didelėje salėje tikrai nesijaučia tuštumos – priešingai, kiekvienas darbas turi pakankamai erdvės kvėpuoti ir būti pastebėtas.

Parodos scenografija išlieka tradicinė – kūriniai kabinami ant sienų, tačiau krentantys saulės spinduliai viskam suteikia papildomo žavesio, tarytum sustiprina kiekvieno darbo nuotaiką. Priėję prie kūrinio „Indėnai“ (2025), vyresnio amžiaus kauniečiai gali atpažinti motyvą – Laisvės alėjoje anksčiau dažnai pasirodydavusią indėnų muzikantų grupelę. Šis vaizdinys sužadina kolektyvinius prisiminimus, kurie puikiai dera su pagrindine parodos idėja – prisiminimai tarsi aidas: kartais aiškūs, o kartais išplaukę ir ne visiškai tikri. Jie groja mūsų atmintyje, nors jų kontūrai neretai būna neryškūs.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Mažais žingsniais judėdama link kitų kūrinių, sustoju prie „Kaspijos tigro“ (2024). Dėmesį patraukia ne tik įspūdinga, ganėtinai didelė tigro figūra, bet ir spalvinė gama – švelni, prislopinta pilka, susipynusi su mėlynos ir žalios atspalviais. Ilgiau žvelgiant į paveikslą ima kilti mintys, kad šios spalvos – tarsi gamtos atspindys, natūralios ir pažįstamos. Tačiau kartu jos atrodo įstrigusios kolektyvinėje atmintyje – lyg būtume jas regėję daugybę kartų, bet niekada iki galo nesupratę kur. Po kurio laiko net ir tigras ima atrodyti artimas – tarytum tarp žiūrovo ir jo megztųsi tylus, nematomas ryšys. Ryšys, kuris galbūt niekada neegzistavo, tačiau visada kažkur tyliai glūdėjo, pasislėpęs atminties kloduose.

Ilgiau pabuvus parodoje, jų motyvai ima persilieti vienas į kitą, kurti naujus junginius atmintyje – tokie pažįstami, bet keistai pasikeitę.

Veidrodžiai, apie kuriuos kalba autorė G. Pritkovaitė, atrodo, lyg kviestų patirti dabartį ir visiškai atsipalaiduoti, paskęsti paveiksluose. „Naichi kalos, kalos (koks gražus, gražus) viena pusė, Alos (kažkas kitas) kita pusė“ (2024) veidrodžiai veikia ne kaip daiktai, o kaip tylios laiko kapsulės – jie neatspindi, o sugeria. Juose sustoja judesys, išsitrina pradžia ir pabaiga, o visa lieka pakibę dabartyje, kuri nei juda į priekį, nei žvelgia atgal. Tokia dabartis – lyg šviesos miražas, kuriame nebėra nei patirties svorio, nei istorijos aidų. Atspindys veidrodyje – nebe liudininkas, o klaidžiojantis šešėlis, kuriam nebereikia nei žvilgsnio, nei tapatybės. Jis tampa vaizdo aidu, vizualine tyla, kuri kalba ne tuo, ką rodo, bet tuo, ko nebesugeba atkurti. Kartu šis darbas ir jo pavadinimas asocijuojasi ir su pagrindinės parodos figūros – Echonės – mitu.

Regimanto Zakšensko nuotr.

O jeigu žiūrovas nori pasiklysti – ne tik tapyboje, bet ir gamtos apaugintose, laiko apleistose oranžerijose – verta sustoti prie darbų „55“ (2024) ir „Lengvas oras“ (2024). Šie paveikslai, paskendę žalsvai mėlynoje spalvų tonacijoje, iš lėto pradeda megzti tylų dialogą. Ilgiau pabuvus parodoje, jų motyvai ima lietis vienas į kitą, kurti naujus junginius atmintyje – tokie pažįstami, bet keistai pasikeitę. Po kelių apsilankymų imi galvoti, kad paveikslai atrodo visiškai kitaip nei pirmą kartą. Gal tai matytų vaizdų sankaupa ima veikti savarankiškai, bet atsiranda keistas jausmas – lyg nebegalėtum visiškai pasitikėti savo rega ar atmintimi. Atmintis čia tampa ne dokumentu, o kūrybine jėga – ji maišo fragmentus, keičia kontūrus, sukuria naujus vaizdus ar net pojūčius. Ši kaita nėra trikdis – greičiau kvietimas pamatyti kitaip, kai realybė nėra stabili, o pati tapyba tampa nuolat kintančiu, gyvenančiu organizmu. Žiūrovas šiose erdvėse ne tik klaidžioja, bet ir nuolat iš naujo konstruoja tai, ką mato – tarsi kiekvieną kartą žiūrėtų ir pieštų savąjį paveikslo variantą.

Ji kalba aidu, kuris ne visada grįžta tuo pačiu keliu. Ji kartoja, bet niekada netapatina, kuria tylą, kuri skamba dar ilgai po to, kai išeini iš salės. „Adonta ta melê II“ nesiūlo vieno atsakymo ar aiškios interpretacijos – veikiau kviečia buvimui, kuriame kiekvienas žingsnis, kiekvienas žvilgsnis tampa nauju sakinio fragmentu. Kaip Echonė, priversta kartoti svetimus žodžius, bet vis tiek išreiškianti save tuo trapiu aidu, taip ir žiūrovas šiame parodos pasaulyje tampa tuo, kuris iš tylos kuria naują balsą. Ir galbūt svarbiausia čia – ne tai, ką matai, bet tai, kas lieka, kai jau nematai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kas? G. Pritkovaitės paroda ADONTA TA MELÊ II. Paroda – Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.

Kur? „Drobės galerijoje“ (Drobės g. 62-308, Kaunas).

Kada? veikia iki balandžio 19 d. Lankymo valandos: darbo dienomis nuo 10 iki 17 val., šeštadieniais – nuo 11 iki 16 val.