PER PARODĄ DAILININKAS N. ARBIT BLATAS SUGRĮŽO Į GIMTUOSIUS NAMUS

M.Žilinsko galerijoje veikia pasaulinį pripažinimą pelniusio litvako dailininko Neemijos Arbit Blato paroda "Arbit Blatas (1908–1999): nuo Kauno iki Niujorko". Pasak jos kuratorės Kristinos Civinskienės, šios parodos atidarymas Kaune yra tarsi sugrįžimas į namus – būtent Kaune menininkas gimė ir pradėjo savo kūrybinį kelią, čia gyveno jo tėvai, o galerijos prieigose – čia pat, Nepriklausomybės aikštėje – jis buvo atidaręs ir pirmąją privačią dailės galeriją Kaune.

Asmenybės šviesa

Parodoje eksponuojami svarbiausi dailininko kūriniai iš daugiau nei 380 darbų kolekcijos, kurią 2011-aisiais dailininko našlė operos solistė Regina Resnik-Blatas ir jo posūnis Michaelas Philipas Davisas padovanojo Lietuvos Dailės muziejui. Darbai atrinkti pagal svarbiausius menininko pamėgtus kūrybos žanrus, tad parodoje gausu portretų, peizažų, atsispindi ir jo meilė scenos menui bei skulptūrai.

Atskira vieta skirta ir dailininko šeimą asmeniškai palietusiam holokaustui, tačiau dauguma kitų kūrinių parodoje – ryškūs ir spalvingi, slepiantys dailininko patirtus išgyvenimus.

Parodos kuratorė sako siekusi atskleisti dailininką iš pozityviosios, šviesiosios pusės. "Arbit Blato darbų esmė yra ne parodyti, kaip gerai ir tiksliai jis mokėjo tapyti. Matyti, kad jis nebuvo ypač tikslus ir geras piešėjas. Tačiau jis savo mintis perdavė spalva, ekspresyvumu ir emocija, kurie ir atsispindi jo kūriniuose", – vieno ryškiausių litvakų menininkų kūrybą apibūdina pašnekovė.

Kristina Civinskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Ryškūs, spalvingi, emociškai įtaigūs dailininko paveikslai byloja ir apie gyvą dailininko temperamentą. Anot kuratorės, dailininkas esą pritraukdavęs žmones savo asmenybe: "Jis užburdavo žmones savo charizma, bendravimu, savo paties asmeniu. Jį pažinoję žmonės apie jį atsiliepia kaip apie malonų, šiltą žmogų. O ne apie visus menininkus galima būtų tai pasakyti."

Dailininkas kosmopolitas

Parodos pavadinimas "Nuo Kauno iki Niujorko" – nuoroda į kosmopolitišką Arbit Blato gyvenimą, kuris jau nuo mažumės buvo priverstas keliauti į užsienį.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Blatų šeimai teko bėgti į karto nepaliestą Ukrainą, kur prieglobstį rado Poltavoje. Ten būsimasis dailininkas septynerius metus praleido vaikų namuose, kur visą laiką mokėsi piešti. Jis tęsė savo mėgstamus dailės mokslus ir po karo šeimai nusprendus sugrįžti atgal į Kauną, kur toliau tobulinosi pas žymius to meto dailininkus Jokūbą Mesenbliumą ir Justiną Vienožinskį.

Matyti, kad jis nebuvo ypač tikslus ir geras piešėjas. Tačiau jis savo mintis perdavė spalva, ekspresyvumu ir emocija, kurie ir atsispindi jo kūriniuose.

Po dviejų metų Vokietijoje studijuodamas Berlyno dailės akademijoje, į Paryžių dailininkas iškeliavo 1926 m., kur praleido šešerius metus besimokydamas tapybos garsiose dailės mokyklose: Andre Lhoto akademijoje, vėliau Didžiosios Lūšnos ir Juliano akademijose. Ten atsiskleidė ir jo ekspresyvi tapymo maniera bei subtilus spalvų pasirinkimas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dailininkas su pirmąja žmona Sylvia Satenstein ir dukra Dorotėja emigravo į JAV. Įsikūręs Niujorke jis ir toliau aktyviai kūrė, ten 1971 m. susipažino ir su operos soliste R.Resnik, kiek vėliau tapusia jo antrąja žmona. Daug laiko praleido Venecijoje, būtent ten pagaliau savo kūriniuose palietė ir holokausto temą. 1980 m. Venecijos gete buvo atidengtas ir menininko sukurtas žymusis trijų bronzinių bareljefų paminklas holokausto aukoms atminti.

Didžiavosi lietuviška kilme

Pasak parodos kuratorės K.Civinskienės, visi miestai, kuriuose dailininkas gyveno ir kūrė, jo gyvenime buvo svarbūs. Tačiau, net ir išvykęs į užsienį, dailininkas niekada nepamiršo Lietuvos. "Save jis laikė lietuviu, kalbėjo lietuviškai, dainuodavo, cituodavo rašytoją ir poetą Juozą Tysliavą. Nepaisant to, kad jis buvo kosmopolitinis dailininkas, savo šaknimis visad laikė Lietuvą", – teigia pašnekovė.

Kuratorė pažymi, kad ypač svarbus jam buvo ir Kaunas. Čia gyveno jo tėvai, kurių, jau gyvendamas užsienyje, jis iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dažnai grįždavo aplankyti. K.Donelaičio gatvėje jo tėvas turėjo muzikos instrumentų parduotuvę, o pats Arbit Blatas 1932 m. Nepriklausomybės aikštėje įsteigė ir pirmąją privačią dailės galeriją Kaune, kurioje eksponuodavo ne tik savo, tačiau ir kitų lietuvių ar žydų menininkų darbus.

Surinkęs skirtingas įtakas

Menininko kosmopolitiškas gyvenimas bei spalvinga jo asmenybė lėmė ir gausybę pažinčių su įvairiais menininkais, teatro ir muzikos elitu, kuriuos jis įamžino ir savo darbuose. Tarp gausybės žymių pavardžių, siejamų su Arbit Blato kūriniais yra ir legendinis prancūzų mimas Marcelis Marceau, kuris įamžintas ir skulptūrose, operos solistai Luciano Pavarotti, Placido Domingo, dailininkai Pablo Picasso, Maurice Utrillo, Henri Matisse, Markas Chagallas ir kiti žymūs XX a. laikotarpio menininkai.

Būtent pažintys ir draugystės su įvairiais dailininkais padėjo susiformuoti ir savitam Arbit Blato tapybos stiliui. "Matome, kad jo darbuose yra visko – gana daug realizmo, tačiau jis perdengtas ir impresionizmu, ir ekspresionizmu, galima atrasti ir fovizmo", – pasakojo kuratorė K.Civinskienė.

Anot jos, menininkas yra surinkęs daug skirtingų įtakų, nors pats įtaką kitiems darė turbūt labiau kaip žmogus nei kaip dailininkas. Su juo esą buvo malonu bendrauti, jis stengėsi padėti kitiems dailininkams įsitvirtinti meno pasaulyje, uždirbti iš savo kūrinių.

Mėgo teatrą

Didelė dailininko aistra teatrui parodoje atsispindi ne tik per įvairių teatralų ir operos solistų portretų gausą, tačiau ir per ir joje eksponuojamus scenografinius eskizus, kitus tapybos darbus, iliustruojančius scenas iš operos pastatymų.

Save jis laikė lietuviu, kalbėjo lietuviškai, dainuodavo, cituodavo rašytoją ir poetą Juozą Tysliavą. Nepaisant to, kad jis buvo kosmopolitinis dailininkas, savo šaknimis visada laikė Lietuvą.

Ypatingą reikšmę dailininkui turėjo Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto "Opera už tris skatikus", kur aktoriai įkūnija ne nuosaikius personažus, o visuomenės paribiuose gyvenusius žmones – girtuoklius, vagis ir prostitutes. Parodoje eksponuojami ir trys šios tematikos kūriniai, nutapyti ant durų rėmų, turinčių įdomią sukūrimo istoriją: esą Arbit Blatas, pamatęs Venecijos kanalu plaukiančias senas duris, davė vaikams 50 lirų, kad jas ištrauktų. Jam taip patikusi ši mintis, kad jis sukūręs daugiau tokių darbų.

Pasak parodos kuratorės K.Civinskienės, tai, koks buvo durų rėmas – lengvesnis ar sunkesnis, sąlygojo ir tai, kas darbuose buvo vaizduojama.

Vaizdavo tai, ką matė

Anot K.Civinskienės, būtent Arbit Blato gyvenamosios vietos, jį supanti aplinka ir žmonės buvo pagrindiniai jo įkvėpimo šaltiniai. "Jis vaizdavo tai, ką matė. Portretai – jo kolegų, jo žemiečių. Peizažai – tai, ką jis mato pro langą", – sako ekspertė.

Pašnekovė svarsto, kad galbūt būtent dėl to ir yra tiek daug naktinių miestų peizažų, kurie eksponuojami ir parodoje: "Dailininkai išties retai tapo naktį. O kadangi Arbit Blatas ten gyveno, tai galėjo sau leisti naktį tapyti, nes niekas jo nevarė lauk. Tad ir darbai atrodo lyg nutapyti plenere."

Dailininkas domėjosi ir teatru, tad pasikviesdavo nutapyti ir artistus. Būtent taip susipažino ir su savo antrąja žmona, kurios portretų, nutapytų ir jai įkūnijant sceninius personažus, ir buitinėje aplinkoje – pavyzdžiui, geriant arbatą – galima atrasti ir šiuo metu veikiančioje parodoje.

Ties mirties slenksčiu

Dailininko gyvenimas pažymėtas ir holokausto ženklu. Antrojo pasaulinio karo metais jo motina žuvo Štuthofo koncentracijos stovykloje, o tėvas, nors ir išgyveno Dachau koncentracijos stovykloje, liko palaužtos sveikatos, todėl laisve džiaugėsi neilgai.

Tai neabejotinai turėjo stipriai paveikti dailininką, turėjusį stiprų ryšį su visokeriopai jį palaikiusiais tėvais. Kaip svarsto kuratorė K.Civinskienė, tikriausiai būtent Arbit Blato ryšys su šeima, šilti ir žmogiški tarpusavio santykiai lėmė, kodėl visad tapęs pozityvumo ir spalvų kupinus darbus, holokausto temą dailininkas išdrįso paliesti tik praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį.

Parodoje šios tematikos kūriniams paskirta atskira siena, kurią pašnekovė simboliškai vadina "Raudų siena". Grafiški, juodai balti, tušu išlieti darbai kontrastuoja su spalvingais ir ryškiais Venecijos peizažais. Tai, anot jos, ir buvo jos tikslas- – parodyti ne tik gražiąją, bet ir tragiškąją Venecijos puses.

Pasak K.Civinskienės, Arbit Blatas – įrodymas, kaip, nepaisant skaudžių išgyvenimų reikia gyventi toliau, paliekant praeitį už savęs ir stengtis išlikti pozityviam. "Aš labai norėčiau, kad į parodą atėję žmonės pajaustų tą pozityvumą ir grožį, sklindantį iš jo darbų, nepaisant to, kad gyvenime visko nutinka", – viliasi pašnekovė.

Kas: Paroda ARBIT BLATAS (1908–1999): NUO KAUNO IKI NIUJORKO.

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada: Veiks iki Liepos 28 d.