Mus supantis pasaulis turi savo tvarką, o jį sudarantys daiktai ir reiškiniai – savo vietą. Kartais vietos keičiasi, kartais atsilaisvina. Tačiau neužimta vieta nėra tuščia.

Visa, kas šiame pasaulyje buvo, palieka savo pėdsaką, primenantį, kad likusi laisva vieta turi istoriją, kurią kažkas žinojo, o galbūt dar ir dabar prisimena. Menininkės Julija Pociūtė (Lietuva) ir Tiina Sarapu (Estija) parodoje „Dulkės“, eksponuojamoje galerijoje „Meno parkas“, su žiūrovu kalbasi apie pasaulio atmintyje esančias istorijas, kurias (pri)dengia užmarštis.

Dvejeto simbolis

Vizualinė švara ir koncepcijos išgryninimas neverčia žiūrovo „šokinėti“ nuo vienos minties, būsenos ar jausmo į kitą.

Karinos Paulus (Estija) kuruojama paroda – projekto, kurio pirmoji dalis pristatyta Tartu menininkų namuose, tęsinys. Tarsi antroji dalis, pasipildžiusi keletu naujų eksponatų. Skaičius du, kurio simbolinė reikšmė siejasi su partneryste ir pusiausvyra, parodos kontekste tampa svarbus: ekspozicijoje susiduria dviejų menininkių, atstovaujančių dviem skirtingoms šalims, kūryba.

Instaliacijose, video kūrinyje J. Pociūtė tyrinėja praeities liekanas, kuriose užfiksuota išnykusios gamtos ar kultūros istorija.

„Ji kuria kerinčias kapsules, kuriose saugo istorijas ir materijas. O galbūt tai ateičiai užkonservuoti artefaktai? Instaliacijose menininkė jungia skirtingas medžiagas, kad pabrėžtų santykį tarp svarbiausių egzistencinių klausimų: būties ir nebūties; platoniškų tiesos ir iliuzijos tyrimų“, – rašoma parodos anotacijoje.

T. Sarapu instaliacijoje „Kupetos“ konstruoja uždengtas veidrodžių struktūras, kurios primena archajiškus medinius šieno kupetų stovus. Jie pastaraisiais dešimtmečiais iš tradicinio Estijos kraštovaizdžio sparčiai nyksta. „Dabar tai labiau primena saulės baterijas, kurios šiuo metu laukuose pakeitė šieno kupetas. Menininkės instaliacija „Darbo vietos“, su išgraviruotu stiklu, primena ekranus, padengtus pėdsakais ir pirštų atspaudais, kuriuos visada paliekame, norime to ar ne“, – sakoma anotacijoje.

Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Paroda tarsi turėtų suskilti į dvi dalis, nes J. Pociūtė idėjas išreiškia panaudodama elementus iš natūralios aplinkos, nenutolsta nuo gamtos, bet jos detales instaliuoja jai nesavoje galerijos erdvėje taip, kad atsiradęs neatitikimas tarp kūrinio ir erdvės kurtų savitą estetiką. J. Pociūtės instaliacijos vizualiai tarsi „atplyšta“ nuo galerijos erdvės ir skirtingų formų atplaišos išsibarsto sukurdamos scenografiją žiūrovo (minčių) pasivaikščiojimui.

T. Sarapu kūrinių estetika yra visiškai kitokia. Menininkės instaliacijos primena griežtos, tvarkingos, architektūriškos formos objektus ar konstrukcijas, kurios harmoningai rezonuoja su balto kubo galerijos erdve. Lakoniškos formos ir tvarkingas jų ritmas, monotoniškos monochromatinės spalvos, iš kasdienės aplinkos pasiskolinti daiktai ir formos paskatina žiūrovą nenuklysti į abstrakčius pamąstymus. Instaliacijose svarbus elementas yra veidrodžiai, kuriuose atsispindi ne kita (kitokia) tikrovė, o dabartis – žiūrovo žvilgsnis, mintys, pojūčiai – kuri, paradoksalu, čia pat virsta praeitimi žiūrovui žengiant nuo vieno kūrinio prie kito.

Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Tačiau vizualūs skirtumai, kurie tarsi turėtų ekspoziciją padalyti į dvi dalis, pasitraukia į tolimą planą, užleisdami vietą kūrinius vienus prie kitų priartinančiam menininkių mąstymo būdui.

Nei J. Pociūtės, nei T. Sarapu ekspozicijoje nėra ne vietoje atsiradusio, abejones keliančio ar nereikalingo elemento. Jokios netvarkos. Vizualinė švara ir koncepcijos išgryninimas neverčia žiūrovo „šokinėti“ iš vienos minties, būsenos ar jausmo į kitą. Jis turi erdvės būti ir (at)rasti, kokias istorijas, esančias jo atmintyje, atgaivina eksponuojamos instaliacijos, kurios iš jų apsitraukusios dulkėmis, kurios – fragmentiškos, nes sueižėjo paveiktos užmaršties.

Iš dulkės į dulkę

Žiūrovas, abiejų menininkių kūriniuose, yra, viena vertus, stebėtojas, kita vertus – dalyvis, nes erdvėje vaikštanti jo figūra tiesiogiai atsispindi darbų paviršiuose ar praslenka jais. Todėl žvelgdamas į kūrinius jis pastebi ir save. Galbūt kitokį – atsiskyrusį nuo kasdienybės, buities, šiek tiek vienišesnį, pasilikusį su savo mintimis. Nenoromis tai skatina susimąstyti apie savo paties laikinumą.

Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Šalia vykstantis karas, kuris, atrodė, XXI a. yra neįmanomas, primena skaudžiai suskambančius Biblijos žodžius: „Iš dulkės kilai, dulke pavirsi.“ Šis suvokimas sugrąžina ant žemės ir suteikia prasmės ir svorio kiekvienam žingsniui ja. Yra tik dabartis. Bet ji, kaip ir atspindys menininkių kūriniuose, sava ir artima vieną akimirką, kitą – jau tapusi istorija, gaubiama užmaršties dulkių.