PIRMOJOJE PARODOJE – BUNDANČIO GYVENIMO VIRPESIAI

"Parko galerijoje" eksponuodama savo pirmąją personalinę tapybos parodą Kristina Lisauskė pažymi savo gyvenimo "Istorijos pradžią".

Uždariusi duris

Paprastai parodos pavadinimai gimsta iš sukurtų darbų, juose dominuojančių būsenų ar minčių, noro teigti, džiaugtis, stebėtis arba atvirkščiai – neigti, ironizuoti, pasidalyti liūdesiu ar net skausmu. Tačiau šįkart pavadinimas kilo iš paties gyvenimo, tai jis padiktavo "Istorijos pradžią", o gal ryžtą ar savotišką žinutę visatai: vienas duris uždarau ir pradedu savo istoriją iš naujo.

K.Lisauskė ir iki šio etapo gyveno gražiai ir prasmingai, baigė medicinos studijas, dirbo pagal specialybę, regis, nieko labai netrūko. Tik nedidelė tuštuma širdyje, talpinanti kūrybinio išsipildymo džiaugsmą vis plėtėsi ir gilėjo. Vis dėlto reikia turėti didžiulės drąsos uždaryti duris, už kurių – darbas, pažįstama aplinka, nuolatinės pajamos. Kur kas dažniau svajonės, pomėgiai, kūrybiniai siekiai paliekami gyvenimo periferijoje arba visai užgniaužiami.

K.Lisauskė taip nepasielgė, todėl nieko nuostabaus, kad jos nuoširdi šypsena, atviras žvilgsnis, džiaugimasis gyvenimu užkrečia ir šildo. Visa tai pereina ir į jos šviesius, ypatingos švaros tapybos darbus.

Išėjusi į viešumą

Sunku būtų nutylėti K.Lisauskės kitą veiklą – sukurto prekės ženklo "Gėda pelėda" rankines – ne tik prašmatnias ir dailias, bet ir paženklintas meniniu skoniu, juolab kad sukurti gerą daiktą (taikomojo pobūdžio kūrinį) reikia taip pat ir talento, ir išmanymo.

"Daugelis klausia, kodėl pavadinimas "Gėda pelėda", kai kuriuos jis net kažkiek šokiruoja, – nuoširdžiai šypsosi K.Lisauskė, – bet man norėjosi, kad jis būtų būtinai lietuviškas, paprastas ir lengvai įsimenamas, taip ir atskriejo dar vaikystėje gerai žinoma frazė "gėda pelėda". Iš pradžių ji nuskamba kiek keistai ar net gluminančiai, bet paskui, pastebėjau, kažkaip greitai su ja apsiprantama, netgi tampa miela."

Taigi šalia dizainerės (ja tapo pasukusi nauju keliu) kūrybos K.Lisauskė, galima sakyti, grįžo į tapybą, nes piešia nuo vaikystės, tik anksčiau tai buvo nedrąsūs, net slepiami žingsniai, o dabar – ryžtingas išėjimas į viešumą. Ir ką? Pilna parodos atidarymo metu galerija, perkami jos darbai tik dar labiau sustiprino menininkės pasitikėjimą ir tikėjimą, kad eina teisingu keliu. Jame ji jaučiasi laiminga, patiria kūrybinio išsipildymo džiaugsmą, ir net savo tapybos darbais, dažnai pripildytais ženklų bei savotiškų runų, stengiasi perduoti žiūrovui tą drąsą, viltį, pagaliau – būtiną riziką, kuri, klausant savo širdies, visada atsiperka su kaupu.

Labiausiai man patinka paros metas prieš auštant. Tuomet viskas neryšku, neaišku, apgaubta miglos, kurioje galima pamatyti visai kitus dalykus.

Priešaušrio spalvos

"Istorijos pradžioje" į akis krinta gana tolygi spalvų paletė: dominuoja baltos, pilkos spalvos ir įvairialypiai jų atspalviai, o kur ne kur tarsi suspindusios kitos spalvos tik dar labiau pabrėžia paveiksluose vyraujantį baltai pilkšvą ar pilkšvai baltą metafizinį ūką, miglą, prietemą arba priešaušrį.

"Labiausiai man patinka paros metas prieš auštant, – atskleidžia spalvinį savo paveikslų kodą dailininkė. – Tuomet viskas yra neryšku, neaišku, apgaubta miglos, kurioje galima pamatyti visai kitus dalykus."

K.Lisauskės kūriniuose ir vyrauja priešaušrio spalvos, nuotaika, patiriama bundančios dienos paslaptis bei magija, kai realybė tarsi praranda savo kontūrus ir įgyja naujas formas bei prasmes.

Jais menininkė kalba apie ženklus, būsenas, neapčiuopiamus dalykus, kurie ypač suaštrėja, o gal išryškėja prieš žemei nubundant. Tame perėjimo į ryškumo, aiškumo, dienos realybę momente gimsta nuojautos, įžvalgos, suvokiamos paslaptys ir ženklai, kuriuos išaušusi diena apšviečia jau per ryškiai, kad juos pamatytume bei suprastume. Todėl ir ypatingas šis paros laikas bei jo riba, kai jau nebe naktis ir dar ne rytas, o pagautas ir perkeltas ant drobės, jis primena, atgręžia į metafizines patirtis, platesnius išgyvenimų horizontus.