Kiekvieno menininko darbuose pasaulio vaizdinys kinta – vienais laikotarpiais jis išsiplečia į universalius apmąstymus, kitais – susitelkia į individualią, asmeninę patirtį, smulkiausias detales. XIII tarptautiniame tapybos plenere „Pelėdų kalno paslaptys“, vykusiame liepos 20–28 d., šeši kūrėjai iš Lietuvos, Suomijos ir Izraelio savo žvilgsnius nukreipė į paslaptingą Pelėdų kalną, kupiną praeities istorijų, nuošalų ir sergimą dangų siekiančių medžių dvasių.

Dedikacija M. K. Čiurlioniui

Pelėdų kalno (dar žinomo kaip Ąžuolų kalnas) istorija ir unikalumas neatsiejami nuo Kauno meno mokyklos, veikusios 1922–1940 m. „Tiesą sakant, Lietuvoje ir nebuvo jokios kitos tautinės dailės mokyklos, kuri taip stipriai spinduliuotų savo kūrybinę energetiką [...]“, – teigė akademikas, kultūrologas, filosofas prof. dr. Antanas Andrijauskas 2007 m. 4-ame žurnalo „Naujoji Romuva“ numeryje publikuotame straipsnyje „Kauno meno mokykla ir trys XX a. tautinės tapybos mokyklos tapsmo gairės: Vienožinskis, Samuolis, Gudaitis“.

Tačiau plenero dalyviai inspiracijų ieškojo ne tik buvusios Kauno meno mokyklos erdvėse ir mokyklą supusiose Žaliakalnio apylinkėse. Kūrėjai atsigręžė į kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybę ir kūrybą – XIII tarptautinis tapybos pleneras „Pelėdų kalno paslaptys“ dedikuotas menininko 150-ųjų gimimo metinių jubiliejui.

Olga Yerushalmi-Sorokin (Izraelis). / Organizatorių nuotr.

Išeiti iš kasdienybės

Priartėti prie mūsų tautos genijaus – M. K. Čiurlionio – menininkai siekė skirtingai: vieni tapė įkvėpti kompozitoriaus muzikinių kūrinių, kitiems kūrybinės idėjos kilo apsilankius Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojamoje parodoje „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“, dar kiti iš naujo atrado kompozitorių ir dailininką būtent dėl to, kad priėmė kvietimą sudalyvauti plenere.

Pasak jo kuratoriaus, tapytojo, Kauno kolegijos lektoriaus Arvydo Martinaičio, plenero formatas suteikia dailininkams laisvę: supančioje aplinkoje ieškoti motyvų, šviesos ir šešėlių žaismės, tapyti iš natūros arba kurti išskleidžiant individualios istorijos, patirčių, atminties audinį ir eksperimentuojant kūrybos procese.

„Dalyvavimas plenere – tai išėjimas iš įprastos kasdienybės į intensyvų kūrybos laiką, buvimas jame“, – sako kuratorius. Plenero dalyviai patvirtina, kad visą savo laiką skirti tik kūrybai, atliepiant gilų vidinį poreikį, jiems buvo didelė dovana.

Ne mažesne dovana tapo ir tai, kad kiekvienas turėjo atskiras kūrybines dirbtuves – erdvias Menų akademijos piešimo ir tapybos auditorijas, kuriose Kauno meno mokyklos laikotarpiu dirbo Petras Kalpokas, Stasys Ušinskas, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti žymūs Lietuvos kūrėjai.

Pagrindo kūrybai kiekvienas plenero dalyvis ieškojo skirtingai.

„Meno žmonėms ši vieta yra labai įdomi, tarsi grąžinanti į praeitį. Įdomu ją patirti naktį, kai aplink buvusios Kauno meno mokyklos rūmus skraido šikšnosparniai. Vieta savitai atsiskleidžia ankstų rytą, kai nuo Benediktinių kalno iš lėto kyla rūkas, ar blausioje ankstyvo ryto šviesoje kontūrus įgauna storakamieniai medžiai ir tolumoje pasimato geltonas J. Zikaro namų-muziejaus pastatas“, – vaizdžiai pasakoja A. Martinaitis.

Ieškojimų kelias

Pasak tapytojo Dariaus Rakausko, vieta įkvėpė, tačiau jis kūrė vedamas pačios tapybos. „Nuo savęs nepabėgsi. Jei norisi, kad paveikslas turėtų asmenišką prisilietimą, reikia vadovautis tuo, ką menininko prigimtis diktuoja, o inspiracijos, atrastos vietoje, yra tarsi pagrindas“, – teigia dailininkas.

Pagrindo kūrybai kiekvienas plenero dalyvis ieškojo skirtingai. Kristina Gudonytė-Dūdienė pradžioje tapė mažus eskizus, kaip pati sakė, išsilaisvinimui ir siekdama suaktyvinti tapybos audinį, taip pat pradėjo kurti „paveikslų knygą“. „Norėjau laisvės, klajoti dažais tapomomis linijomis po atvirą popieriaus lapo plokštumą“, – sako ji ir priduria, kad interpretuoti M. K. Čiurlionį buvo nelengva, nepaisant to, kad žavisi kūrėju nuo vaikystės.

Priešingai nei jos kolegos, grafikė iš Suomijos Tellervo Viitaniem visiškai pasinėrė į piešimą – mediją, kuri yra arčiausiai širdies. Motyvų kūrybai ji atrado ypatingose vietose – ne vieną kartą lankėsi Kauno bažnyčiose. „Į bažnyčias ėjau ne nuodėmių išpažinti, o dvasią pajusti“, – sako T. Viitaniem. Menininkė prisipažino, kad aštuonias dienas kūrusi plenere ir jo metu apsilankiusi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje kompozitorių ir dailininką atrado iš naujo. „Supratau, kiek su M. K. Čiurlioniu turime sąsajų – aš taip pat esu muzikantė, rašau, piešiu, kuriu grafiką“, – įspūdžiu dalijasi grafikė.

Dailininkė iš Izraelio Olga Yerushalmi-Sorokin, ne tik kurianti, bet žiniomis ir patirtimi besidalinanti su menu besidominčiais ir vedanti kūrybinius užsiėmimus, plenero metu atskleidė itin jautrų žvilgsnį į Pelėdų kalną supančią gamtą – menininkė subtiliai perteikė ne tik tai, ką mato akys, bet ir vidines būsenas, jausmus, mintis.

Tekstilininko ir tapytojo Martyno Gedimino drobės išsiskyrė vidinės laisvės proveržiu daugiasluoksnėje tapyboje, kurioje menininkas naudoja skirtingas, efektingas technikas, išgaudamas įvairius paviršius, faktūras. „Dažnai, stovėdamas priešais drobę, nežinau, kas įvyks. Šis nežinojimas veda mane į priekį“, – teigia M. Gediminas. Plenero kuratorius, tapytojas A. Martinaitis pasidalijo patirtimi, kad šiame plenere patyrė daug atradimų. „Buvo netgi taip, kad dengiu drobę spalva, lyg ir nieko ypatingo, bet staiga – gimsta kūrinys. Kūryba pati žino, kada jai ateiti. Menui reikia atsiduoti. Taip, kaip Don Kichotas – be kompromiso“, – akcentuoja tapytojas.

Martynas Gediminas (Lietuva). / Organizatorių nuotr.

Žvilgsnis į kitus metus

A. Martinaitis atskleidžia, kad XIV tarptautinis tapybos pleneras „Pelėdų kalno paslaptys“ bus skirtas Kauno meno mokyklos įkūrėjui, tapytojui, dailėtyrininkui Justinui Vienožinskiui (1886–1960), kurį prof. dr. A. Andrijauskas apibūdina kaip vieną iškiliausių počiurlioniško tarpsnio mūsų dailės figūrų, kurio 140-osios gimimo metinės bus minimos 2026 m.

„[...] po M. K. Čiurlionio J. Vienožinskis nacionalinės dailės ištakose savo daugiasluoksne kūrėjo, organizacine, kritiko, pedagogo veikla buvo svarbiausia to meto mūsų dailės gyvenimo asmenybė, kuri ne tik nuo jaunystės buvo kultūriškai angažuota tarnauti tėvynei, tačiau kaip niekas kitas iš amžininkų aiškiai suvokė atgimusios valstybės uždavinius dailės gyvenimo srityje“, – straipsnyje „Kauno meno mokykla ir trys XX a. tautinės tapybos mokyklos tapsmo gairės: Vienožinskis, Samuolis, Gudaitis“ teigė prof. dr. A. Andrijauskas.

Plenero dalyviai

Tellervo Viitaniem (Suomija), Olga Yerushalmi-Sorokin (Izraelis), Darius Rakauskas (Lietuva), Martynas Gediminas (Lietuva), Kristina Gudonytė-Dūdienė (Lietuva), Arvydas Martinaitis (Lietuva).

Plenero kuratorius – Arvydas Martinaitis, plenero organizatorius – Kauno kolegija.