Pradėjo šešiolikos

Anonsuota, kad šis susitikimas – puiki proga prisiminti Lietuvos teatro auksinį periodą, pasiklausyti gyvų pasakojimų iš užkulisių bei artimiau susipažinti su aktoriaus gyvenimo istorija. Kviesta į „įkvepiantį pokalbį apie kūrybinį kelią, scenos gyvenimą ir nepamirštamas akimirkas iš teatro bei kino pasaulio“.

Susitikime visos vietos greitai buvo užpildytos L. Laucevičiaus talento ir teatro gerbėjų. Salėje pakilo rankos, kai buvo paklausta, ar kas nors yra matę jo spektaklius Panevėžyje, Klaipėdoje.

Vos šešiolikos metų L. Laucevičius buvo priimtas į Juozo Miltinio vadovaujamą Panevėžio dramos teatrą. Po devynerių metų vaidmenis kūrė Klaipėdos dramos teatre, o paskutiniuosius kelerius dešimtmečius, kaip įvardijo teatras, tapo neatsiejama Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės dalimi. Iš viso teatrų scenose – jau 57 metus.

Susidomėjimas: susirinkusieji turėjo nemažai klausimų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Bijojo J. Miltinio

Neslėpė, kad eruditas, talentingas režisierius ir puikus, bet tvirtos rankos pedagogas J. Miltinis kėlė baimę. Daug reikalavo iš aktorių, netgi reikėdavo prašyti leidimo vestuvėms. „Jau buvau išėjęs į Klaipėdą, tad J. Miltinio nereikėjo prašyti nei rankos, nei širdies“, – šyptelėjo L. Laucevičius.

Jis prisiminė, kad stebėdavosi, jog kai kurie aktoriai labai laisvi, pilni pasitikėjimo. „Panevėžyje neturėjau pasitikėjimo savimi. Tik ilgainiui pripratau prie to, kad galima drąsiai kalbėtis. Nepasakyčiau, kad Panevėžyje buvo uždrausta kalbėtis, bet viduje jaučiausi suvaržytas. Kiekvieno aktoriaus mąstymas – savitas. Nuo to priklauso ir vaidmenys“, – dėstė aktorius.

Atkreipė dėmesį, kad režisierius savo kūrybiniais sprendimais gali užgesinti aktorių arba jį iškelti. L. Laucevičiaus teigimu, daug naudos duoda įsiklausymas į režisieriaus pastabas, duodamas kitam aktoriui.

„Šios pastabos išeina iš tos pačios spektaklio medžiagos. Padeda geriau suprasti, kokio bendro rezultato siekia režisierius. Kažko prašo iš tavo kolegos, kažko prašo iš tavęs, kol galų gale viskas susideda į vientisą supratimą apie personažo ir spektaklio mintį. Visi režisieriai, su kuriais yra tekę dirbti, man labai daug davė. Ne tik vaidmenų supratimo, bet ir išprusimo prasme. J. Miltinis reikalavo labai didelio išprusimo ir bendro supratimo ne tik savo profesijoje, bet ir dailėje, muzikoje – visur. Domėjimasis muzika, dailės kūriniais, jų klausymas, matymas labai teigiamai veikia smegenis, o kartu ir teigiamai veikia gebėjimą kurti vaidmenis“, – aiškino L. Laucevičius.

Kiekvieno aktoriaus mąstymas – savitas. Nuo to priklauso ir vaidmenys.

Savęs nevaidina

Pasidalijo įspūdžiais apie naujuosius spektaklius, kuriuose vaidina. Nemažai laiko skyrė pagal Daivos Čepauskaitės pjesę pastatytam Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliui, režisuotam Aleksandro Špilevojaus, kur spalvinga senukų kompanija susirenka į savo jaunystės draugo laidotuves. Šis komiškas spektaklis subūrė daug aukso fondo – vyresnės kartos teatro aktorių.

„Šis spektaklis turėjo, turi ir turės pasisekimą. Girdėjau, kad latviai jo vertimą daro. Tai universali tema, nors įdomi ir jaunesniems, nes jie patys visa to greitai sulauks. Net nespės mirktelėti, kai atsiras tame amžiuje, apie kurį kalba šios pjesės personažai“, – kalbėjo aktorius.

Susitikimo metu žiūrovai turėjo galimybę užduoti klausimų. Vienas teiravosi, kuriame vaidmenyje L. Laucevičius vaidina pats save. „Nė viename, todėl kad apie mane pjesės nėra. Visąlaik turiu vaidinti svetimą tekstą. Tekstą, kuris yra parašytas prieš 100, 50 metų ar dabar. Bet spektakliuose kai kurie sakiniai mane labai jaudina. Dramatiškos situacijos ar net komiškos, bet yra man artimos, tada stengiuosi duoti tų spalvų, kuriu turiu pats, bet imdamas iš medžiagos, kuri parašyta. Ne medžiagą traukiu prie savęs, o stengiuosi į ją įsigilinti ir rasti grūdą, savo vaidmens pagrindinę temą ir visos pjesės pagrindinę temą“, – aiškino L. Laucevičius.

Daug spektaklių, gastrolių ir t. t. Kaip ilsisi, kad atgautų emocines ir fizines jėgas? „Aktoriai, menininkai nei atostogų, nei išeiginių neturi. Pakeiti mintis. Daug duoda knygos, kelionės, kitų kultūrų, žmonių tarpusavio santykių pažinimas“, – teigė L. Laucevičius, pridūręs, kad išėjęs į sceną aktorius tarsi atitrūksta kelioms valandoms nuo savo gyvenimo.