Kaip radosi šiuo metu VDU meno galerijoje „101“ eksponuojamas darbų ciklas? Koks A. Šeštoko kūrybos procesas ir santykis su žmogumi? Apie tai – pokalbis su menininku.
– Smalsu, kaip gimė fotografijų ciklo „Portretas Nr. 21“ idėja.
– Fotografijos praktika mane lydi nuo paauglystės. Jau tuomet svajodavau ką nors nuveikti su didele dumpline kamera. Išbandžiau krūvas visokiausių objektyvų ir eksperimentavau įvairiais ryškalais, ilgėdamasis plastiško, subtilaus vaizdo. Vėliau gyvenimas įtraukė į žurnalistinį darbą Klaipėdos dienraščiuose. Paskui teko darbuotis nuosavoje studijoje. Tačiau mane traukė laisvas saviraiškos būdas, o ne komercinė, užsakomoji fotografija. Laisvalaikiu fotografavau su 4x5 dumpline kamera, tačiau ilgainiui pajutau, kad man kažko trūksta, kad fotografija gali būti iškalbingesnė. Ypač tai pastebėjau portretuose, kurie buvo plokšti ir vienodi. Kartą draugas pasiūlė išbandyti šlapio kolodijaus technologiją. Ir prasidėjo...
– Pavadinimas „Portretas Nr. 21“ palieka daug interpretacijų – kuri Jums artimiausia?
– Keletą metų su šiuo XIX a. išradimu fotografavau įvairius žmones. Buvo be galo įdomu ir nauja. Vėliau, kai jau atsirado serijos pradžia, reikėjo kaip nors ją įvardyti. Žiūrėdamas į ambrotipus, mąsčiau apie jų daugiaplaniškumą, neapibrėžtumą. Netikėtai iškilo „Portretas Nr. 21“ pavadinimas, kuris gerai atspindėjo „stiprių“, keistokų (aliuzija į XIX a. sukurtą Antono Čechovo apsakymą „Palata Nr. 6“) fotografijų ant stiklo jausmą. Ambrotipuose galėjai pajausti, kaip susipina įvairūs laikmečiai – XIX ir XXI a. Paruošiau paraišką stipendijai Klaipėdos savivaldybei – ji buvo patvirtinta.
– Jūsų darbuose naudojama gana reta technika – šlapiojo kolodijaus metodas, kai nuotrauka išgaunama ant stiklo plokštės. Kodėl pasirinkote būtent šią techniką?
– Tokį klausimą teko išgirsti ne vieną sykį. Žmonėms smalsu, kodėl pasirinkau tokį sudėtingą būdą. Vienas mano kolega pasakė: „O kam tiek vargti?“ Tačiau, pamačius visą fotografavimo performansą, klausimų nebekyla.
– Kaip atrodo pats fotografavimo procesas – nuo pradžios iki galutinio rezultato?
– Na, veiksmas – tikrai kerintis. Fotografija gimsta tarsi iš nieko. Dailininkas Andrius Miežis stebėdamasis tarė: „Toks jausmas, kad ant šluotos į Mėnulį skristum.“ Ant paprastos stiklo plokštelės užlieji kolodijaus sirupo ir įmerki į sidabro nitrato tirpalą. Po trijų minučių ištrauki sidabro halogenidu padengtą pieniškai gelsvos spalvos plokštelę ir dar šlapią dedi į kasetę. Fotografuoji, ryškini, skalauji vandenyje, fiksuoji. Įdomiausia dalis – laipsniškas pozityvaus sidabrinio vaizdo atsiradimas. Tai tikra magija. Abejingų dar nebuvo.
– Ar būna, kad rezultatas visai kitoks, nei tikėjotės? Kiek šiame procese yra kontrolės, o kiek netikėtumo?
– Kadangi šlapiojo kolodijaus šviesai jautri emulsija šviesos spektrą mato kitaip nei žmogus, nuspėti, kaip susiklostys atvaizdo piešinys, beveik neįmanoma. Tenka fotografuoti aklai arba vidumi, pasikliaujant nuojauta. Tačiau tai tikrai veža. Tikra improvizacinė kūryba.
– Kaip žmonės reaguoja, kai pamato save tokiu formatu?
– Labai įdomi žmonių, kurie buvo fotografuojami, reakcija į rezultatą. Viena mergaitė pasakė, kad ši fotografija paverčia mus indėnais. Moksleiviai, edukacijos metu žiūrėdami fotografijoje į save, matė savo tėvus ar senelius jaunystėje. Teatro aktoriai sakė, kad ji tiesiog perskrodžia kiaurai.
– Ką ši technika suteikia portretui, ko negali suteikti šiuolaikinė fotografija?
– Ambrotipų (ar ferotipų) vaizdo charakteris – originalus ir nepakartojamas. Tai vieninteliai originalai, nedauginami. Tai savarankiški daiktai, kurių struktūra su niekuo nepalyginama. Dažnai žmonės, pamatę fotografiją, pamato netikėtą savo pusę. Kartais atrandama aristokratiška protėvių dvasia, o kartais – nepatogi mintis, nelaiku pagauta. Čia nubyra socialumo kaukės, ir tai ne visiems patinka. To momento jau nepakartosi, negalėsi retušuoti, nepataisysi. Man labiausiai patinka procesai, kai žmonės kuria patys save, nebijo drąsiai eksperimentuoti. Jų portretai būna patys įdomiausi.
– Ko tikitės iš žiūrovo, kuris ateina į šią parodą?
– Žiūrovams, ateinantiems į portretų ambrotipuose parodą, linkiu atrasti tikrą žmogaus grožį su visais jo netobulumais. Dar norėčiau, kad visi artefaktai (taškai, dėmės, „skylės“, nuvarvėjimai, dulkės) būtų vertinami kaip estetiniai elementai, kaip atsvara šiuolaikiniam kompiuterizuotam sterilumui.
– Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti parodą „Portretas Nr. 21“, koks jis būtų?
– Sykį priėjęs Gintautas Trimakas man pasakė: „Fotografuodamas kitus, iš tikrųjų tu fotografuoji pats save.“ Gal tai ir būtų atsakymas? Vienas psichoterapeutas vis kartoja: „Žmogus yra paslaptis.“ Aš kartais svajoju, kad štai, praeis keli tūkstantmečiai, ir kas nors ras užkastas mano plokšteles su dabartinių žmonių veidais... tarsi fosilijas.
Autorius dėkoja visiems dalyvavusiems fotosesijose už drąsą ir pasitikėjimą viešinant atvaizdus.
Kas? A. Šeštoko kūrinių paroda „Portretas Nr. 21“.
Kur? VDU meno galerijoje „101“ (Muitinės g. 7).
Kada? Veikia iki gegužės 15 d.
Naujausi komentarai