PRAEITIES UŽUOMINOS DABARTIES MONOLITUOSE

Nuolatinė mūsų laiko kaita skatina šiuolaikinius menininkus atsigręžti į praeitį: analizuoti būtojo laiko atkarpas ir jose ieškoti dabarties refleksijų. Šia dvasia sukurti ir jaunosios kartos skulptoriaus Luko Šiupšinsko darbai, pristatyti eksperimentinių projektų erdvėje "Kabinetas" veikusioje parodoje  "CON:create".

Medžiaginiai kodai

Autorius skulptūros ir fotografijos medijomis įveikė laiko distanciją ir grįžo atgal į praeitį – surinkti prisiminimus atkuriančių artefaktų ir esamojo laiko kontekste perkurti jų naratyvus.

Dėmuo, jungiantis visus ekspozicijoje pristatomus kūrinius, – vaikystė, praleista lakstant tarp monolitinės miegamųjų rajonų architektūros, stebint uždarą bendruomenę, nugirstant kasdienybės aktualijas. Pasirinkęs betoną pagrindine kūrybos vizualizavimo medžiaga, L.Šiupšinskas ironiškai perteikė daugiabučių rajonų specifiškumą.

"Betonas jaunosios kartos sąmonėje atkuria kolektyvinius vaizdinius, kuriuos miegamųjų rajonuose užaugusi karta bando išartikuliuoti, išpasakoti. Kaip seniau liaudies meistrai dirbdavo su tomis medžiagomis, kurios jiems būdavo po ranka, lygiai taip pat dabar mano kartos menininkai pasinaudoja armatūra, betono monolitais, nes tai jiems lengvai pasiekiama ir artima medžiaga. Esame laimingi, nes turime ir miegamųjų rajonų, ir žaliųjų plotų, ir sutvarkytų viešųjų erdvių, todėl į betoną žvelgiame kritiškai, objektyviai", – sako autorius.

Tarp masyvių, tūrinių betoninių skulptūrų, kurios jungiamos su degintu medžiu, geležimi, plastiku, išsiskyrė vienintelis bronzinis autoriaus darbas pavadinimu "Kiškis".

"Bronzinę skulptūrą traktuoju kaip jungtį, kuriai pavaldi visa parodos architektūra. Ji – duoklė tradicijoms, skulptoriaus amatui", – prisipažįsta menininkas.

Ekspozicijoje taip pat išsiskiria kūriniai iš aliuminio: reljefas, skirtas "Mažajam princui‘, skulptūra "Vienaragis" ir kt. L.Šiupšinskas pasakoja, aliuminį pasirinkęs dėl to, kad pajuto jo jautrius spalvinius sąskambius su betonu. Nepaisant to, kad skulptūroje aliuminis nėra dažnai naudojamas kūriniams realizuoti, autoriaus darbai personalinėje parodoje leidžia publikai pastebėti šios medžiagos universalumą prisitaikyti prie įvairialypės ekspozicijos.

Fotografiniai rebusai

Ne tik skirtinga medžiagine raiška autorius ieško prasminių ryšių tarp kolektyvinių prisiminimų ir individualios patirties. L.Šiupšinsko tyrimų laukas, kurio išeities taškas – Šilainių mikrorajonas, prasiplėtė ne tik iki Vilijampolės, Raudondvario, tačiau nepaisydamas atstumų – aprėpė Kiprą, JAV. Dėl plačios parodos geografijos, greta skulptūrų eksponuojami fotografijų diptikai ir triptikai.

"Keliaudamas pajuntu, kad man kažko trūksta – nei steko, nei pjūklo šalia nėra, todėl į rankas paimu fotoaparatą ir fiksuoju akiratyje atsirandančias impresijas, – apie fotografijos prisijaukinimą pasakoja autorius.

"Geografinių vietovių nuotraukose sąmoningai nesieju – tai labiau vizualinių ieškojimų padarinys. Man patinka fiksuoti, kaupti medžiagą, nežinant galutinio rezultato. Žiūriu į vaizdų dėlionę, kaip į tam tikrą alfabetą ir dėlioju vizualinius rebusus, kurie papildo skulptūrą", – pratęsia L.Šiupšinskas.

Žvelgdama į fotografijas, pasklidusias visoje erdvėje, tiesioginių sąsajų tarp jų publika neatras. Kiekviena nuotraukų grupė turi atskirą pasakojimą, į kurį užuominą menininkas pasako pavadinime. "Svarbu, kad į mano parodą atėjusi publika susidarytų savo nuomonę apie darbus. Ne mažiau svarbu, kad kūriniai sukeltų emocijas, kurios neturi sutapti su manosiomis, tuomet pavadinimas taps atsakymu, sudarytu iš raktinių žodžių, padedančių išspręsti kūrinio rebusą", – paaiškina skulptorius.

Numanomos istorijos

Naratyvas koduojamas ir L.Šiupšinsko skulptūrose. "Kuriu abstrakčią skulptūrinę plastiką, kuri leidžia publikai nuspėti siužetą, tačiau neatskleidžia pagrindinės pasakojimo linijos. Darbas privalo turėti pasakojimą, antraip negalėčiau jo išbaigti, nesuvokdamas, apie ką jis, tačiau publikos ir mano istorijų prie  darbų variantai neprivalo būti tapatūs", – atvirauja autorius.

Iš parodos konteksto menininkas išskiria tris skulptūras, sujungtas pavadinimu "Šilainių primaveros", – sukūrus šiuos darbus parodos rengimas įgavo pagreitį. "Prisimenu namuose turėtą storo stiklo dekoruotą krištolinę vazą. Lygiai taip pat ryškiai pamenu, kaip su draugais lakstydavome po Šilainių rajoną atrasdami įvairiausias vietas. Giliausiai į mano sąmonę įstrigo statybvietės, kurių šiame rajone netrūko: pastebėdavau iš žemės išlindusias armatūras, laidus, vamzdžius. Savo kūrinyje šiuos du skirtingus prisiminimus perdengiau vienas kitu ir sukūriau žydinčias "primaveras", kurias dedikuoju Šilainiams", – nuotaikiai pasakoja menininkas.

To paties mikrorajono veidas reflektuoja ir kitoje autoriaus skulptūroje – "Vatnikas". "Kiekvienas daugiabutis turi piktą močiutę, besibarantį dieduką ar girtuokliaujantį kaimyną, dienų dienas leidžiantį kieme, ieškant klausytojų, kuriems galėtų atpasakoti savo legendines jaunystės dienas. Skulptūra nėra realaus žmogaus prototipas. Tai charakteringų bruožų mišinys, kurie yra būdingi mano pasirinktam psichologiniam žmogaus tipažui", – vaizdingu pasakojimu savo kūrinį apipina menininkas.

Masyviausias parodos eksponatas "Slabotkė" – skulptoriaus ilgo tyrimo, prasidėjusio dar studijuojant magistrantūroje, rezultatas. "Vilijampolė – vienas seniausių Kauno rajonų, kuris buvo nuniokotas ir beveik visiškai sudegintas, tačiau medinės, suklypusios architektūros likučių vis dar esama. Žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad šis rajonas taip ir nebuvo atstatytas. Kūrinys perteikia mano metaforą, kad Vilijampolė yra tarsi sudegęs medienos gabaliukas, apipiltas betonu", – mintimis dalijasi kūrėjas.

Bendrai ekspozicijos nuotaikai pakelti ir atitraukti publikos akis nuo įsivyravusios pilkumos, L.Šiupšinskas ant "Kabineto" grindų numetė ryškiai rožinę "Kramtoškę". "Norėjau kūrinio, į kurį pasižiūrėjus būtų saldu. Jokio sudėtingo ar painaus pasakojimo nevysčiau. Sukūriau tūrinį darbą, kuris sukelia kikenimą", – šypsosi autorius.

Autobiografiška L.Šiupšinsko paroda nevaržo publikos faktų nenuginčijamumu, nepaisant jų monumentalios išorės. Autorius parodą įvardija kūrybiniais tirščiais, kurie nusėda mintyse mąstant apie kasdienybę, o kiekvienas parodą spėjęs aplankyti žiūrovas yra laisvas juose įžvelgti jo pasaulį atspindintį vaizdą.