Humoro nestokojantis Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojas Saulius Keturakis dirbtiniam intelektui sukūrė tapatybę, išmokė parašyti novelę, o dabar dar generuoja būsimo romano struktūrą.

Pokalbis su profesoriumi – ne tik apie dirbtinį intelektą, bet ir apie jauno žmogaus skaitymo įgūdžius, mąstymą ir galimus pokyčius.

– Kaip dirbtinis intelektas (DI) lietuvių kalba pradėjo rašyti noveles ir netgi rašo romaną?

– Pats DI nerašo, jeigu rašymą suprastume kaip originalią kūrybą. DI sudaro ryšius tarp duomenų, ir tai yra viskas, ką gali padaryti šiandieninis DI. Metaforiškai galime sakyti, kad DI rašo, t.y. kad statistiškai apibendrina lietuvių literatūros 10 mln. žodžių apimties paruoštą, struktūruotą, kaip specialią duomenų sistemą, tekstyną ir  nusprendžia, kurie iš duomenų pasikartojimų būdingi vienai ar kitai situacijai: kada dažniau lietuvių literatūros herojai grįžta į namus – ryte ar vakare, kokie daiktai dažniausiai pasikartoja. DI statistiškai apibendrina duomenis ir tai, ką mes skaitome, niekuo nesiskiria nuo "Excel" lentelės, tik tiek, kad ši lentelė yra novelės pavidalo.

Nenorėčiau išduoti siužeto ir šaltinių – tai ne tik lietuvių literatūra, bet ir socialinių medijų įrašai. Šiam romanui esu sukonstravęs tam tikrą baigiamojo rezultato struktūrą, kuri turėtų būti užpildyta duomenimis.

– Jei leisite, aš pacituosiu kelias DI ištraukas: "Beno liežuvis buvo vikrus, tarsi 284 kengūrų būrys. Tyliu balsu jis ištarė: "Nekenčiu tavęs, bet noriu degtinės." Jie liūdnai dėbtelėjo vienas į kitą tarsi dvi gedinčios jūrų kiaulytės, kurioms fortepijonų muzika neleido pamiegoti laidotuvėse, o dar tie du garsiai plepėję dėdės." Praktiškai visuose tekstuose iš 10 mln. žodžių yra žodis "degtinė".

– Nenorėčiau aš dabar daryti tokių išvadų, prie galutinio rezultato teko prikišti pirštus. Toks grynas statistinis apibendrinimas atrodė labai nuobodžiai, todėl teko pridėti atsitiktinių žodžių generatoriui, kad galutinis variantas būtų literatūrinė kūryba. Kai kur yra tam tikrų modifikacijų, jos atliktos skaičiuojamuoju būdu specialia programine įranga. Tik tam, kad tai būtų bent kiek panašu į grožinę literatūrą. Tomas Maagis, kaip DI varikliukas, yra plagiatorius. Jis nieko negali sukurti daugiau, nei yra padarę lietuvių rašytojai. Jis juos kopijuoja, apibendrina, bet negali nė žingsnio žengti link ko nors, kas būtų bent vienas originalus sakinys. Kalbant apie T.Maagį, jo istorija atsirado iš nuobodulio dalyvaujant viename ES projekte, kurio metu nusprendžiau pabandyti kažką panašaus, kas rusų, japonų, anglų kalbomis jau padaryta – pabandyti panaudoti literatūros duomenis tam, kad būtų sukurta, apmokyta DI sistema, jog ji sugeneruotų kažką panašaus į novelę. Atsirado trys novelės, pats procesas vyko mano namuose. Naudojau savo "Apple" kompiuterį, jį net teko vėsinti su ledu, nes pradėjo kaisti, ir po maždaug 6 valandų, ačiū Dievui, viskas baigėsi, kompiuteris nesudegė, atsirado trys novelės. Normalus žmogus būtų jas taip ir paskelbęs, bet tą akimirką kažkoks šėtonas mane sugundė imtis žaidimo, man pasidarė smalsu, ar apskritai mes dar turime pojūtį, ar skiriame, kas rašė tekstą – žmogus, rašytojas, kenčiantis, neišsimiegojęs, gal pagiringas, nevalgęs? Ar mašina, kuri nieko nejaučia? Tada sugalvojau T.Maagį – estą su neįmanoma biografija. Jo tėvai Šiaurės Lietuvoje dirba melioracijos srityje, būdamas vaikas jis matė rajoną tarp Mosėdžių, Skuodo, Salantų, visišką Lietuvos užkampį. Užaugęs jis gyveno Pernu mieste ir, prisiminęs tuos metus, ėmė rašyti, ieškoti savosios tapatybės. Absurdiška biografija, buvau tikras, kad skaitytojas akimirksniu supras, jog tai visiška nesąmonė. "Nemuno" redakcija sutiko su mano pasiūlymu leistis į tokią avantiūrą – paskelbti noveles, T.Maagio biografiją ir šiek tiek pažaisti su skaitytojais. Po publikavimo man ėmė perduoti linkėjimus kai kurie Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, net nieko nežinodami, kad aš užsiimu DI projektais ir kad tai mano kūrinys. Sako, matome, kad spausdinote T.Maagį, linkėjimai nuo jo. Po kurio laiko, kai dar buvo galima susirinkti auditorijoje, "Nemuno" autorių redakcijos susitikime su skaitytojais žmogus pakelia ranką ir prašo pašnekėti su T.Maagiu. Pats keisčiausias dalykas, kai man paskambino iš Kauno estų menininkų draugijos ir paprašė T.Maagio kontaktų. Pamažu tas kamuolys, iš pradžių fiktyvios asmenybės, ridenosi toliau, kol pasidarė neramu, nes supratau, kad vieną dieną T.Maagis gali paskambinti į namų duris ir papriekaištauti, jog kopijuoju jo kūrybą, paklausti apie honorarą, sutartis ir pan. Todėl šių metų rugsėjo mėnesį per EBIT vadovų konferenciją pranešėme tiesą.

– Ką ši istorija sako apie mus kaip skaitytojus?

– Kad mes visiškai nebeturime, jei apskritai turėjome, kriterijų, kaip atskirti, kas rašė literatūrinį tekstą. Seniau atlikau tyrimą su Vilniaus universiteto filologijos magistrantais, pateikiau jiems du tekstus: vieną – sugeneruotą DI, kitą – lietuvių autoriaus. Atskirti nebuvo galimybių. Mes nebeturime kriterijų ir mums yra tas pats, kas tekstą rašė, svarbiau – koks tas tekstas, kokia jo kokybė. Yra pakankamai kultūros teoretikų, teigiančių, kad šiandien mašinos yra lygiaverčiai visuomenės nariai. Gal vieną dieną T.Maagis, DI varikliukas, parašys prašymą priimti jį į Lietuvos rašytojų sąjungą.

– Teko girdėti istoriją iš KTU gyvenimo, kai du DI robotai tarpusavyje diskutavo.

– Nepasakyčiau, kad tai buvo rimtas įvykis, labiau pokštas. Šį eksperimentą atliko mano kurso klausantis studentas, užduotis buvo sukurti tinklalaidę, kurioje du žmonės diskutuotų elektroninės komunikacijos temomis. Jis pasitelkė du vadinamuosius pokalbių botus ir leido jiems kalbėtis tarpusavyje. Įdomiausia, kad po maždaug septynių pokalbio minučių vienas iš botų kitą pradėjo kaltinti, kad jis yra robotas, o kitas ėmė gintis, jog tikrai ne. Nustėręs klausiausi, kaip  pykstasi dvi mašinos ir viena kitą pravardžiuoja mašinomis. Tai buvo juokinga iki tol, kol nepradėjome galvoti, kas yra mašina šiandieninėje visuomenėje, kas yra DI sistemos.

– Ko reikia, kad DI pats pradėtų mąstyti? Ar, moksliniu požiūriu, tai įmanoma?

– DI yra metafora, kuri turi savo istoriją. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje, Amerikoje, Dortmundo universitete, per vasaros seminarą paskelbiama, kad DI turinys yra grįstas logika. Jei į kompiuterį surenkame visus algoritmus, mes sukuriame visiškai kaip žmogus mąstantį aparatą. Tačiau greitai pastebėta, kad to paprastojo suvokimo – kaip nupirkti pieno, nueiti į parduotuvę – nepavyksta suformuluoti, nes tai nepaklūsta logikos dėsniams. Dabar – antroji DI karta, ji grįsta idėja, kad žmonės visur palieka duomenis, ir DI tarp žmogaus veiklų ir duomenų gali rasti tam tikrų sąsajų. DI negali sukurti nieko originalaus, nieko, kas jau nebūtų sukurta žmogaus.

– T.Maagis rašo: "Atėjau, nes noriu meilės, – žemu priešišku balsu pasakė Katri, ji stuktelėjo kumščiu į Heino krūtinę 5 814 musių jėga. – Esu prakeikta mylėti tave, Heino Mutannenai." Kengūros, musės, skaičiai...

– Gyvūnai, skaičiai yra iš atsitiktinių frazių generatoriaus. Aš turiu darbinę išklotinę, iš kokių tekstų paimtos atskiros frazės, fragmentai. Visiems gerai žinoma lietuvių kalbos ypatybė – linksniai. Dirbtinio mašininio vertimo sistemos labai sunkiai susitvarko su jais. Tai, ką daro T.Maagis, yra rašymas dviejų trijų žodžių apimties junginiais, juos derinant tarpusavyje.

– Dabar T.Maagis rašo romaną?

– Taip, nenorėčiau išduoti siužeto ir šaltinių – tai ne tik lietuvių literatūra, bet ir socialinių medijų įrašai. Šiam romanui esu sukonstravęs tam tikrą baigiamojo rezultato struktūrą, kuri turėtų būti užpildyta duomenimis. T.Maagis demaskuotas, viskas aišku, kas jis toks. Galbūt kas nors iš Lietuvos leidyklų susidomės tuo tekstu – kol kas yra juodraštiniai variantai, jie skaitosi visai neblogai, manau, gal pavasarį ištraukas galėsime paskelbti kultūros žurnale "Nemunas".

– Novelė – mažesnės apimties kūrinys, tačiau romanas jau kita tema – ir siužetinė linija, kitos specifikos. Ar tai atrodys kaip minčių tam tikras kratinys, ar vis dėlto bus minčių tęstinumas?

– Romanas, pagal žanro apibūdinimą, yra asmenybės kaitos istorija. Aš esu išeivis iš literatūros studijų. Žanro apibūdinimas man yra svarbus, kai sakau romanas – aš bandysiu, kad DI pagal tam tikrą nurodytą išankstinę schemą taip ir sudėliotų pasakojimą. Kaip man tai pavyks, negaliu dar pasakyti. Jei man pavyks gauti romano pavidalą, o ne fragmentų kratinį, tik tada tas tekstas išvys dienos šviesą. Jei ne – T.Maagis kiš šį kūrinį į stalčių.

– Yra DI sukurtų romanų užsienio kalba, gal teko jums skaityti?

– Teko, kai kurie yra net dalyvavę literatūriniuose konkursuose ir laimėję prizinių vietų. Dažniausia DI istorijos neišvengia pasikartojimo. Kai DI bando kurti, rašyti didesnės apimties tekstą – prasideda pasikartojimai, aiški algoritminė struktūrą, kuri skaitytojo neturėtų tenkinti.

– Populiarus pasakymas, kad jauni žmonės knygų neskaito. Koks jūsų požiūris į šią problemą, jeigu tai problema?

– Gali būti, kad jaunesnioji karta gauna informaciją ne iš knygų, rašto, ir tai neturėtų būti dramatizuojama. Literatūra atnaujina mūsų požiūrį į dalykus, kurie mums atrodo automatiškai suprantami. Ji turi nuolat ieškoti, kaip atsinaujinti, kaip iš naujo papasakoti apie mus supančią aplinką, kad mus vėl sudomintų, – tai pagrindinė literatūros funkcija. "Nemune" buvo paskelbta Monikos Būdinaitės pirmoji novelė emoji kalba, emotikonais. Pasaulyje kol kas labai nedaug tokių tekstų. Emoji kalba yra Hermano Melville‘o "Mobis Dikas". Mane nustebino reakcija į čia emoji novelę, nes sureagavo ne Lietuvos skaitytojai ar švietimo ar kultūrinės institucijos, o Norvegijos švietimo, mokslo ir bažnyčios veiklų ministerija. Ši novelė buvo naudojama 2019 m. Norvegijos abitūros egzaminuose kaip naujo tipo literatūrinės komunikacijos tekstas. Pokalbiai internetu, emoji, elektroninės hipertekstualios literatūros pavidalai – tai irgi tam tikra literatūrinio teksto forma. Reikia suvokti, kad, kai šiuolaikinis jaunimas verčiamas skaityti klasikinę literatūrą, iš jo reikalaujama daryti tai, kas jam absoliučiai svetima, archajiška. Kai auditorijose susitinku su studentais – jie labai kūrybiški, smalsūs, entuziastingi, tiesiog jie domisi kitokio tipo literatūra.

– Pokalbio internete formos literatūros kūriniai mobiliajame telefone – ar tai tradicinės literatūros mirtis?

– Literatūra nuolat atsinaujina. Klasikinė literatūra niekur neišnyksta, ji lieka kaip tam tikra pakopa, nuo kurios atsispyręs žmogus gali eiti tolyn. Esu skaitęs, kad Kristijoną Donelaitį rekomenduojama skaityti nuo 30 metų. Ateina laikas, kai žmogus neišvengiamai pradeda domėtis tradicijomis, klasika, aiškinasi savo šaknis.

– Ar reikia šnekėti apie literatūros srities švietimo reformą?

– Nesu vidurinio lavinimo ekspertas ir nesu labai atidžiai susipažinęs su visomis skaitymo programomis, bet iš matomų diskusijų man susidaro įspūdis, kad jei mokykloje mokinys nebus nuo pat mažų dienų apkrautas klasikine literatūra, tai jis niekada prie jos negrįš ir nežinia kuo taps, jo vertybės bus nesuvokiamos. Mokiniui neduodama laisvė rinktis. Aš siūlyčiau mokyklose leisti mokiniams pajusti, kokia yra grožinės literatūros nauda ir kaip tai gali būti įdomu. Literatūra veikia kaip puikiausias realybės stimuliatorius.