„Fortūna visad slepiasi, visur jos ieškojau“, pavadinimą perskaitai šiek tiek neteisingai. Pasižiūri į vardą – Ruth Beraha. Supranti, kad norėtum susipažinti su autore, bet truputį bijai, nes ji turėtų būti iš tų žmonių, kurie sako teisybę.
R. Beraha darbai įvertinti tarptautiniuose meno renginiuose, tokiuose kaip Milano trienalė, eksponuojami Romos, Milano, Bolonijos, Venecijos ir kitų Europos šalių šiuolaikinio meno centruose. Už savo veiklą R. Beraha gavo Matteo Visconti di Modrone (2025), Conai prizus (2023), Niujorko premiją (2020) ir kitų prestižinių apdovanojimų.
Su menininkės darbais susipažinę ir sporto gerbėjai – 2023-iaisiais R. Berahos sukurtą statulėlę „Tifone“ – graikų mitologijos ir automobilio mechanikos konceptualų lydinį – rankose spaudė „Formulės-1“ Italijos didžiojo prizo laimėtojai.
„Jei kūrinys vertingas, jis kalba net ir atsitiktiniam praeiviui“, – sako menininkė R. Beraha, 15-ojoje Kauno bienalėje dalyvaujanti italų ir lietuvių menininkų parodoje „Aidai tarp miškų ir kalnų“, kurią galima pamatyti galerijoje „Meno parkas“ ir Kauno miesto muziejuje.
– Papasakokite apie savo darbus Kauno bienalėje. Kokių aidų joje išgirstame?
– Mane pakvietė dalyvauti su dviem kūriniais, kuriuos eksponavau 2023 m. Val Gardenos bienalėje. Pirmasis – „Fortūna visad slepiasi, visur jos ieškojau“ – tai keraminių skulptūrų serija, vaizduojanti įvairių paukščių pulką, įstrigusį sienoje. Paukščiai atrodo esantys dviprasmiškoje padėtyje: neįmanoma pasakyti, ar jie žiūri į kitą pusę už sienos, pereina į kitą dimensiją, ar tiesiog į ją atsitrenkė. Antrasis kūrinys – tai garso instaliacija „Il Cielo è dei Violenti“ („Dangus priklauso žiauriesiems“), kurioje malonus paukščių čiulbėjimas palaipsniui stiprėja ir intensyvėja, keldamas vis daugiau nerimo, kol virsta košmaru ir grįžta į pradžią.
Manau, abu kūriniai puikiai atspindi pagrindinę šių metų bienalės temą – „Gyvenimas po gyvenimo“, susijusią su netikrumo ir neapibrėžtumo jausmu, kai tarsi sukiesi ratu be perstojo ir tuo pačiu metu esi pakibęs, negali paliesti žemės.
– Esate tarpdisciplininė menininkė, tarp Jūsų darbų – skulptūra, šviesos ir garso instaliacija, kitos medijos. Kaip nusprendžiate, kokią medžiagą ar išraiškos priemonę rinktis, kai siekiate įgyvendinti idėją?
– Pastaruoju metu daugiausia dirbau su keramika ir garsu, nors neturiu jokio specialaus išsilavinimo nei vienoje, nei kitoje srityje – studijavau tapybą. Mano CV kupinas nesuderinamų dalykų, tačiau kuo toliau, tuo labiau man artimesnė tampa skulptūra. Iš principo dirbu su vaizdais: kai man ateina mintis, aš ją matau, tada randu efektyviausią būdą jai įgyvendinti. Kita vertus, garso instaliacijų kūryba susijusi su mano noru priešgyniauti, polinkiu į ikonoklazmą. Ši mano pusė mano, kad kartais geriau nebaigti paveikslo, palikti jį atvirą.
– Esate sakiusi, kad menas gimsta iš būtinybės – menininkas sprendžia jam ar jai rūpimą klausimą. Kaip tuomet su užsakomaisiais kūriniais?
– Manau, užsakomieji kūriniai – svarbus išbandymas menininkui: bendraudamas su užsakovu, gali sužinoti ką nors apie save, savo darbą ir kokių vidinių konfliktų jis kelia. Noriu pasakyti, kad netikiu dirbtinai sukonstruotais kūriniais: jei priimi užsakymą, tai todėl, kad manai, jog gali tą užduotį pritaikyti savo asmeniniams poreikiams ir išreikšti tai, kas tau iš tikrųjų rūpi.
– 2023-iaisiais „Pirelli“ užsakymu kūrėte „Formulės 1“ trofėjų – statulėlę, kuri įteikiama laimėtojui. Papasakokite šiek tiek apie šią patirtį.
– Pirmiausia turiu prisipažinti, kad esu aistringa sporto ir varžybų gerbėja, todėl, gavusi galimybę sukurti sporto trofėjų, buvau nepaprastai laiminga. Nemažai tyrinėju sportą kaip žmoniškumo treniruočių areną. Pradžioje buvo sudėtinga dėl įvairių apribojimų ir patvirtinimo procesų, prie kurių nebuvau pripratusi, tačiau vėliau viskas vyko sklandžiai. Tai buvo nepamirštama patirtis, suteikusi man galimybę pažinti sporto pasaulį iš taip arti, kaip niekada nebūčiau įsivaizdavusi.
– Tokių sėkmingų sporto ir meno, apskritai verslo ir meno bendradarbiavimo pavyzdžių ne tiek ir daug, bent jau Lietuvoje.
– Bendravimas su užsakovu yra įdomi patirtis menininkui, nes jis gali tave daug ko išmokyti apie tavo darbą – leidžia pažvelgti į jį iš visiškai kito požiūrio taško. Dažnai užsakovas turi idėją, kurią nori įgyvendinti, ir ji ne visada atitinka tai, ką menininkas yra pasirengęs duoti.
Iš šio susidūrimo-konflikto gali atsirasti daug iššūkių ir sudėtingų kūrinių.
– Nemažai Jūsų kūrinių vadinasi tiesiog autoportretais. Ar visada menas susijęs su tokiu apsinuoginimu – iki savo esmės?
– Apskritai visada maniau, kad tai, kas išeina iš manęs, tam tikra prasme yra autoportretas. Suprantu, kad šis teiginys gali skambėti banaliai, bet taip yra. Pavyzdžiui, dailininkai, kurie visada tapo tik vieną veidą – savo paties. Kalbu apie tapybą, nes tai – man artimiausias išraiškos būdas, nors šiandien beveik nebetapau. Be to, nebepiešiu savo veido, nes ilgainiui išmokau daugiau dėmesio skirti koncepcijai, idėjai.
Laikui bėgant tarsi nustojau vartoti terminą „autoportretas“, bet vis dar esu įsitikinusi, kad toks didelis atotrūkis tarp to, ką žmogus objektyviai mato, ir kūrinio pavadinimo dar labiau sustiprina to momento intymumą, ir tai veda prie sukūrimo momento. Pavyzdžiui, „Run Home“ (autoportretas) yra serija stiklinių beisbolo lazdų: lazdos iš karto asocijuojasi su jėga ir smurtu, tačiau medžiaga, iš kurios jos pagamintos, daro jas trapias ir subtilias.
– Kalbate apie smurtą. Beje, Jūsų kūryba dažnai apibūdinama kaip tyrinėjanti „blogį, keistumą, nežinomybę“, kitaip tariant, šiek tiek trikdanti. Ką apie tai manote?
– Manau, jei menas netrikdo, jis nereikalingas. Kokia prasmė?
– Iš kur semiatės kūrybinių idėjų?
– Iš kasdienio gyvenimo – gyvenu plačiai atvertomis akimis ir ausimis.
– Kokio pasiruošimo reikia einantiems į šiuolaikinio meno parodą?
– Manau, jokio pasiruošimo nereikia: jei kūrinys vertingas, jis gali kalbėti bet kam, net atsitiktiniam praeiviui.
Kas? 15-osios Kauno bienalės lydinti paroda „Aidai tarp miškų ir kalnų“.
Kur? galerijoje „Meno parkas“ ir Kauno miesto muziejaus padalinyje Kauno rotušėje.
Kada? veikia iki lapkričio 9 d.
(be temos)