Kovo 16-ąją sukanka 100 metų, kai gimė vienas Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjų režisierius Stasys Ratkevičius (1917–2010).

Nuo skalpelio iki lėlės

S.Ratkevičius likimo buvo apdovanotas įvairiais gabumais, tad kelias link teatro buvo vingiuotas ir kupinas įvairių išbandymų. Nuo pat mažų dienų jis jautė didelę aistrą muzikai, grojo smuiku, vargonais, fortepijonu. Tačiau vėliau susidomėjo medicina ir savo ateitį nusprendė susieti su šia sritimi, įstodamas į sanitarijos puskarininkių mokyklą. Niekaip negalėdamas pamiršti muzikos, medicinos mokslus iškeitė į Valstybinę konservatoriją, pradėjo dainuoti Filharmonijos chore.

Muzika kūrėją atvedė į teatrą. Jis pradėjo lankyti Vilniaus dramos studiją, vėliau vaidino Klaipėdos, Telšių, Marijampolės dramos teatruose. Teatre sutiko kūrybos ir gyvenimo palydovę – Valeriją Gruodytę, su kuria įgyvendino savo didįjį projektą – įkūrė lėlių teatrą.

Apie S.Ratkevičiaus gyvenimą būtų daug ką įdomaus papasakoti, apie tai rašytas ne vienas straipsnis. Tačiau šiame tekste dėmesį norėtųsi sutelkti ne į kūrėjo biografijos faktus, bet į jo, kaip lėlininko, portretą, kurį galima būtų nupiešti pasitelkus atsiminimus iš rankraščių, pavadintų "Visos mano dienos". Kokiais gi esminiais principais jis rėmėsi dirbdamas su lėlėmis ir jas valdančiais aktoriais? Kas apskritai jam buvo svarbiausia lėlių teatro mene?

Kliaudamasis nuojauta jis siekė Kauno lėlių teatrą paversti savitu, išskirtiniu, nepanašiu į jokį kitą, esantį svetur.

Vedlys – intuicija

Kūrėjas prisiminimuose prisipažįsta, kad kuriant lėlių teatrą stokota patirties, tad jo darbe svarbią vietą užėmė intuicija. Būtent ja S.Ratkevičius pasikliaudavo bandydamas perprasti lėlių, kurios nuolat kito kartu su laikotarpiu, naujas galimybes ir nuo jų techninių parametrų stipriai priklausomą aktorių vaidybą. Kliaudamasis nuojauta jis siekė Kauno lėlių teatrą paversti savitu, išskirtiniu, nepanašiu į jokį kitą, esantį svetur. Į pasaulyje tuo metu egzistavusias teatrines madas ir aklą sekimą jomis jis žvelgė kritiškai.

"Per netrumpą laiką, kol dirbau Lėlių teatre, patyriau visko, taip pat ir klaidų, kurias dariau pats ir mačiau darant kitus. Tik vienos ydos neturėjau ir galiu tuo ramia sąžine pasigirti: niekados nesistengiau kartoti ar – neduok, Dieve! – kopijuoti to, kas jau matyta. O mačiau nemažai. Ir labai gerų spektaklių, ir vidutinių, ir visai blogų. Nestačiau tų pjesių, kurių pastatymai labai patiko."

Kūrėjas niekada nesigailėjo ėjęs šiuo nelengvu keliu, kai viską norėjo atrasti ir išrasti pats. Jis džiaugėsi, kad intuicija jį nuvedė būtent tokiu keliu": "Kaip tik dėl to ir galiu ištarti: reikėjo daryti taip, būtent taip, o ne kitaip. Dėkoju Dievui už intuiciją – didelę Žmogui suteiktą dovaną. Juk mano kankynių pradžia niekam nebuvo nei kankinanti, nei skausminga. Viskas vyko nejučiomis, "graibantis" po savo smegeninę, niekur nieko ir iš nieko nesiskolinant, neprievartaujant savo pagalbininkų, nes dirbome drauge. Ieškodami. Kurdami."

Žinoti lėlės galimybės

1958 m. gegužės 18 d. Marijampolėje (tuomečiame Kapsuke) režisierius S. Ratkevičius pristatė pirmąją lėlių teatro vaikams premjerą – "Stebuklingasis Aladino žibintas" (po dvejų metų teatrą jo įkūrėjai perkėlė į Kauną). Joje vaidino trupė, kurios pagrindą sudarė Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklos Teatro skyriaus auklėtiniai.

Po šios premjeros Stasys ir Valerija Ratkevičiai suprato, kad jiems sekasi perprasti lėlių teatro meno ypatumus, ir tai paskatino juos imtis naujų kūrybinių iššūkių. Kurdamas pirmąsias lėles S. Ratkevičius stengėsi išlaisvinti aktoriaus kūrybines galias. Siekė, kad lėlės paliktų erdvės improvizacijai, kad scenoje nebūtų skubos ir sąmyšio, kad viskas vyktų ramiai ir harmoningai.

"Nors anksčiau nieko panašaus nebuvau daręs, mano bandymų privalumas buvo tas, kad meistraudamas sužinodavau, ką lėlė turėtų gebėti. Siekiau, kad valdymo priemonės būtų kuo paprastesnės, kad konstrukcija išlaisvintų aktorių nuo natūralaus, žmogiško judesio kopijavimo ir leistų improvizuoti, visai negalvojant, kaip jis tai daro. O dar svarbu, kad žinodamas lėlės galimybes, galėjau iš aktorių išreikalauti, ko norėjau pats", – sakė lėlininkas.

Vienmintis dailininkas

Brandžiausi S.Ratkevičiaus darbai sukurti drauge su lėlių teatro reformatoriumi, režisieriumi ir dailininku Vitalijumi Mazūru. Svarbiausi jų – "Zuikių mokykla" (1968 m.), "Eglė žalčių karalienė" (1968 m.), "Spindulėlis" (1971 m.), "Velnių malūnas" (1974 m.), "Mane saulytė šaukė" (1981 m.). Šiuose darbuose atsiskleidžia dar vienas S.Ratkevičiaus darbo principų, svarbių jo lėlių teatro koncepcijoje – tai bendraminčio dailininko svarba.

Tai jis jau supratęs po pirmojo spektaklio "Stebuklingasis Aladino žibintas", kai kartu dirbti buvo pakviestas Tbilisio lėlių teatro dailininkas Iraklis Mdivanis, lietuvius supažindinęs su lėlių gamybos specifika. S.Ratkevičius sėkmingai dirbo ne vienus metus tiek su lietuviais, tiek iš užsienio į Kauną atvykusiais dailininkais, artimais savo pasaulėžiūra. Tačiau vieną svarbiausių vietų jo kūrybinėje biografijoje užima sceninė draugystė su formai didesnį dėmesį skyrusiu V.Mazūru. Šiems spektakliams būdinga paprastumo, sentimentalumo ir išminties jungtis.

"Ką darė V.Mazūras, nebuvo kokia nors ypatinga revoliucija. Tačiau dirbdamas įprastu ritmu, be jokių skausmingų "operacijų" prisitaikiau prie dailininko mąstymo, pereidamas nuo imitacinės natūralistinės plastikos prie drąsesnių apibendrinimų net ir režisūroje, nes galų gale atėjo laikas tai daryti. Šis kelias jau glūdėjo pasąmonėje, mačiau ir kas pasaulyje vyksta, tačiau turėjau pribręsti pats, o ir kolektyvą subrandinti. Keistis, tačiau išlikti savimi, o kartu turėti vilties susirasti bendramintį! V.Mazūro ryškus, aštrus braižas, nutolęs nuo tradicinio, ne visuomet palankiai sutinkamas, tačiau minties gilumas jo kūryboje esti visada", – prisiminimuose atviravo S.Ratkevičius.

Sunku kaip dramos teatre

Dirbdamas su aktoriais, S.Ratkevičius dėjo lygybės ženklą tarp vaidmens kūrimo lėlių ir dramos teatruose. Vadovavosi ir realistinio dramos teatro atstovo Konstantino Stanislavskio vaidmens kūrimo metodu, kuriame svarbiausia – įsijausti į kuriamą personažą, su juo susitapatinti.

Anot lėlininko, lėlių teatro aktorius turėtų atitikti visus reikalavimus, būtinus ir dramos teatro aktoriui. Be to, jis privalo dar ir valdyti lėlę, turėti režisieriaus jauseną bei iš dalies būti ir dailininku. "Jei bent vieno šių elementų trūksta – už širmos nepasislėpsi. Nemokšiškumo neišpirks nei balso keitimas, nei beprasmis, nors ir labai dinamiškas, lėlės blaškymas."

Beviltiškos pastangos įtikti vaikui primityviomis priemonėmis, siekiant netikėtumo, atsiranda tuomet, kai aktoriui trūksta meistriškumo.

Tačiau svarbiausia (o ir sudėtingiausia) tai, kad lėlių teatre aktorius turi savąjį personažą atskleisti per jo rankose esantį instrumentą – lėlę. Jis turi puikiai suvokti ne tik personažo vidinį pasaulį, bet ir žinoti, kaip tą būseną išreikšti plastine forma, kaip kad baleto šokėjai scenoje kalba judesių kalba. Iš pradžių teatro trupei ne visada pavykdavę tai meistriškai įgyvendinti. Tačiau bėgant laikui pats S.Ratkevičius stebėdavęsis sparčiais teigiamais darbo rezultatais. O kūrybinę sėkmę lydėjo suvokimas, kad scenoje pasirodęs aktorius vaiko akyse netaps netikėtumu, nes jį kasdien supa žmonės, o lėlės judrumas visada jam sukelia nuostabą, kadangi vaikas suvokia, kad jo rankose lėlė niekados taip nesielgtų.

"Aktoriui, scenoje matomam kartu su lėle, gali kilti noras tūpčioti prieš vaiką, pataikaujant jo amžiaus ypatumams. Beviltiškos pastangos įtikti vaikui primityviomis priemonėmis, siekiant netikėtumo, atsiranda tuomet, kai aktoriui trūksta meistriškumo", – teigė lėlininkas.

Ką darau, kai sakau?

S.Ratkevičius kritikos negailėdavo ir kalbėdamas apie lėlių teatro kūrėjų tikslus. Kartu su teatro trupe jis dalyvavo daugelyje festivalių, simpoziumų ir konferencijų užsienio šalyse. Kūrėjas yra minėjęs, kad ten daugiausia buvo orientuojamasi į lėlių teatro specifiką, o jam buvo be galo svarbi ir lėlių teatro funkcija, kuri pastarųjų susitikimų metu būdavo neretai užmirštama. Statydamas spektaklį režisierius nuolat sau kėlė klausimą, ko jis vaiką gali pamokyti.

"Vaikams reikia ne tik pasakaičių. Pažvelkime, kas vyksta aplinkui. Kodėl vaikai žudomi, skriaudžiami? Reikia rasti kalbos pobūdį ir tokiems klausimams. Reikia, kad vaikai suvoktų, jog tie, kurie dabar žiauriai elgiasi su nelaimingų kraštų vaikais, privalės atsakyti ne tik pagal viešosios dorovės kodeksą, bet ir prieš savo pačių moralinį teismą. Ar galima manyti, kad vaikai šito nesupras? Supras! Tik reikia į juos kreiptis atitinkama kalba. Hansas Christianas Andersenas ir broliai Grimmai išgarsėjo ne romanais. Ne veltui sakoma, kad lėlių teatras ieško to, kas vaikiška kiekviename žmoguje", – edukacine teatro funkcija nuoširdžiai tikėjo režisierius.

Savo statytus spektaklius S.Ratkevičius analizuodavo itin kruopščiai, stengdamasis nuspėti, koks galėjęs būti kitas sprendimas, kuris padėtų pasiekti didesnę vertę dialoge su vaiku. Jis laikėsi senųjų Prancūzijos lėlininkų priesako, kad tai, kas daroma, yra svarbiau už tai, kas kalbama. Pasak jo, perteikiant žodį per lėlę, priemonių reikšmė prilygsta pačiam literatūros reiškiniui. Be veiksmo lėlė ir jos žodis būtų negyvi. Tačiau palydint žodį veiksmu, reikia ne vien žinoti, kaip tai daroma, bet ir aktoriui nuolat mąstyti apie tai, ką jis daro, kai kalba.

Tai tik dalis S.Ratkevičiaus prisiminimų, atskleidžiančių jo lėlių teatro viziją, kuri Kauno valstybiniame lėlių teatre yra puoselėjama iki šiol, prisitaikant jau prie šio laikmečio naujovių. Daugiau kūrėjo atsiminimų (nuo vaikystės iki brandos amžiaus) bei įdomių įžvalgų ne tik teatro klausimais ketinama publikuoti ateinančiais metais atsiminimų knygoje "Stasys Ratkevičius. Visos mano dienos".

Jubiliejų minint

Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjo, režisieriaus S.Ratkevičiaus 100-osioms gimimo metinės bus paminėtos įvairiais renginiais.

Kovo 14 d. 14 val. Petrašiūnų kapinių memoriale aplankomi Valerijos ir Stasio Ratkevičių kapai. 15.30 val. Kauno valstybinio lėlių teatro mažojoje salėje – filmo apie teatro įkūrėją "Mėlyniesiems katilėliams aidint" peržiūra.

Kovo 16 d. 14.40 val. per LRT Kultūros kanalą bus rodomas filmas apie S.Ratkevičių "Mėlyniesiems katilėliams aidint" (rež. Enrika Striogaitė).

Kovo 16 d. 15 val. Šv.Gertrūdos bažnyčioje – pamaldos už teatro įkūrėjų šeimą. 15.45 val. prie memorialinės lentos Laisvės al. 98 padedama gėlių.

Kovo 16 d. 16 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre, V. ir S.Ratkevičių muziejuje rengiama S.Ratkevičiaus atminimo pagerbimo ir prisiminimų popietė.