SAKRALAUS MENO PARODOJE KVIEČIA PRIARTĖTI PRIE AMŽINOS ŠVIESOS ŠALTINIO

Kasmet vis anksčiau prasidedant didžiųjų žiemos švenčių laukimo ir pasiruošimo laikotarpiui, užuovėją nuo komercinio šventinio bruzdesio ir susikaupimą galima atrasti sakralaus meno parodose.

Kauno arkivyskupijos muziejuje (KAM) veikianti ekspozicija "Naujasis santykis: religinė tema XX–XXI a. Lietuvos dailėje" ne tik suteikia galimybę atrasti tapytojo, grafiko Juliaus Čepėno, dailininko Augustino Savicko, skulptoriaus Juozo Zikaro, litvako Makso Bando, ar šiuolaikinių menininkų: Vilmanto Marcinkevičiaus, Vaidoto Žuko, Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio bei kitų dailininkų religinės tematikos darbus, bet ir susimąstyti apie tai, kaip kiekvienas parodoje eksponuojamas kūrinys žiūrovą priartina prie Amžinos šviesos šaltinio.

Apie šią ypatingą parodą kalbame su KAM direktoriumi Dariumi Žukausku.

D. Žukauskas / Vilmanto Raupelio nuotr.

– KAM ekspozicijų erdvėje esate surengę ne vieną religinės tematikos parodą. Kuo ypatinga yra ši ekspozicija?

– Erdvę, kurioje eksponuojama ši paroda, atidarėme 2017 m. ir iki šio laiko akcentavome rinkinio, skirto senajam religiniam menui, kurį turi sukaupęs Kauno arkivyskupijos muziejus, parodą visuomenei. Ji yra kitokio formato, nes surengta bendradarbiaujant su Lietuvos išeivijos dailės fondu ir "Parko galerija".

– Ar kūrinius parodai rinkotės atsižvelgdami į jaukią, nedidelę ekspozicijų erdvę? Ar dėmesį sutelkėte į menininkus, kurių darbus norėjosi eksponuoti?

– Šioje erdvėje negalėjome eksponuoti didelio formato kūrinių, todėl pasirinkome mažesnius, kameriškesnius darbus. Šios parodos pagrindą sudaro Lietuvos išeivijos dailės fondo kūriniai, todėl didelis dėmesys yra skiriamas išeivijos menininkų kūrybai.

– Paroda apjungia dviejų laikotarpių – XX ir XXI a. – menininkų kūrybą. Ar XX a. atstovaujančių dailininkų religinės tematikos kūriniai skiriasi nuo XXI a. kūrėjų šios temos interpretacijų?

– Paroda gana fragmentiška. Dauguma eksponuojamų darbų yra iš XX a. Lyginant XX ir XXI a. dailininkų kūrinius, galime atidžiau pažvelgti į Liudviką Natalevičių, kurio parodoje eksponuojami darbai yra sukurti 2013-aisiais. Skirtumas tarp jo ir XX a. dailininkų darbų yra ryškus – praėjusio amžiaus menininkų kūriniuose vyrauja ekspresyvus vaizdavimo stilius, o L.Natalevičiaus tapybinė kalba yra švelnesnė, linkusi į abstrakciją. Tačiau skirtis tarp XX ir XXI a. menininkų kūrinių gali būti įvardijama sąlyginai, nes parodoje atskleidžiamas fragmentiškas žvilgsnis.

– Kokie ikonografiniai motyvai vyrauja kūriniuose? Kaip menininkai juos atskleidžia, interpretuoja?

– Sakraliajame mene dažniausiai yra vaizduojamas Nukryžiuotojo atvaizdas, o išeivijos dailininkai ypač mėgo, gręžėsi į liaudies menininkų kūrybą, todėl jų kūriniuose pasikartoja Rūpintojėlio figūra, kuri yra ne tik tikėjimo simbolis, bet XX a. ji tapo ir lietuvybės simboliu. Nukryžiuotojo atvaizdų parodoje taip pat gausu, tačiau jie labiau nei religinė, yra individualią dailininko kančią išreiškiančios figūros. XX a. dailininkai kuria naują santykį su religiniais simboliais. Jei tradiciniam religiniam menui yra būdingi tam tikri nusistovėję kanonai, tai XX a. dailėje menininkai jau nebėra prie jų prisirišę ir juos interpretuoja savitai.

– Nesilaikydami sakraliajam menui būdingų kanonų, menininkai atskleidžia savitas interpretacijas. Ar dėl to, jog kūriniuose tradicija susiniveliuoja su asmeninėmis menininkų patirtimis, kūriniai nepraranda dalies savo įtaigumo?

– Vieni standartai yra taikomi bažnytiniam menui, kuris turėtų apeliuoti į universalumą ir tradiciškumą, jei ne savo forma, tai tradicine kompozicija ar atributų, kurie būtų suprantami tikintiesiems ir įkvėptų juos dvasiniam patyrimui, panaudojimu, ir kiti standartai yra taikomi menininkams, kurie nekuria bažnytinio meno, o ieško asmeninio santykio su tikėjimu. Todėl ir parodą pavadinome "Naujasis santykis: religinė tema XX–XXI a. Lietuvos dailėje", nes būtent XX a. išryškėja autentiškas menininko santykis su religine tema, kalbantis ne apie universalią tiesą, o apie individualų menininko santykį. Jei žvelgtume į šiuos kūrinius taikydami bažnytinio meno standartus, žinoma, jie keltų diskusijas. Bet ši, muziejaus, erdvė yra skirta pokalbiui, dialogui apie kūrybą, apie tai, į kur žiūrovą veda kiekvienas paveikslas, grafikos darbas ar skulptūra, kalbėdami apie autorių, o gal – apie mus pačius?

– Jūsų nuomone, kuris parodos kūrinys išsiskiria labiausiai?

– Tarp eksponuojamų tapybos ir grafikos darbų, išsiskiria vienintelis reljefas, sukurtas skulptoriaus Juozo Zikaro. Jis ypatingas savo švelnumu, kurį perteikia ir moderniu žvilgsniu. Kūrinyje vaizduojama moteris vilki to laikmečio mados tendencijas atitinkančią suknelę, avi batelius, ant kaklo segi vėrinį, ji laiko ant rankų kūdikį ir tik jiems virš galvų esančios aureolės nurodo žiūrovui, jog tai Dievo motina su kūdikėliu Jėzumi. J.Zikaras savitai ir moderniai interpretuoja archajišką Dievo motinos temą.

– Šiuolaikinis žmogus galbūt ne itin dažnai savo kasdienybėje susimąsto apie tikėjimą, Dievą, stengdamasis kurti ir išlaikyti autentišką santykį su juo.

– Paroda, skirta religinei dailei, savo tema skatina gvildenti tikėjimo, savojo santykio su Dievu klausimą. Žinoma, galima atsitraukti nuo religinės tematikos ir į šiuos kūrinius žvelgti formaliai, analizuojant jų raiškos stilistiką, kompozicijas, koloritą. Tačiau kiekvienam parodos lankytojui yra paliekamas atviras kelias, žvelgiant į kūrinius pamąstyti apie gelmę, kuri slypi už kiekvieno iš jų.