Kai kuriose gyvenimo situacijose ne vienas mūsų norėtume nuspausti stebuklingą perjungimo mygtuką ir sukurti jas iš naujo. Naujos pradžios galimybė suteikia vilties tikėti, kad viską galima pakreipti, mūsų manymu, tinkamesne linkme. Tačiau kasdieniame gyvenime gauti šansą pasinaudoti tokiu mygtuku yra neįmanoma. Tačiau kas neįmanoma kasdienybėje, tampa įmanoma mene.

Šį teiginį patvirtina tapytojo, architekto Manto Maziliausko archiskulptūrinė instaliacija "ErnauNĪNSNA/AtsiKŪRIMAS/RestART", sukurta "Kauno tvirtovės parko" organizuotame kultūros paveldo festivalyje "Baterija 2020", kuruota filosofo Egidijaus Bagdono.

Kūrinys atveria kitokią matymo ir mąstymo erdvę Kauno tvirtovės I forto vietoje. "Instaliacija – tai mažasis kosmoso modelis, keli šimtametriai šviesos potėpiai juodojoje skylėje (suprantant ją kaip nežinomą visatos spėjamąją ir kaip Malevičiaus TV ekraną), tai prūsiška ir bendražmogiška Vėjų šventykla", – apibūdina M.Maziliauskas.

Metafora: M.Maziliauskas savo kūrinį vadina „įžeminta Vėjų Saule“ – veikiami oro instaliacijos elementai virpa sujungdami abi stichijas – vėją ir saulę.

Apibrėžimas "mažasis kosmosas" instaliacijai yra labai tinkamas, kadangi "ErnauNĪNSNA/AtsiKŪRIMAS/RestART" užgniaužia kvapą savo dydžiu, primindamas žiūrovui apie jo mažumą, trapumą. Instaliacija kurta net dvi savaites, padedant penkiolikai savanorių. Jos dydis – 6x90 m, konstrukcijai buvo panaudota 250 m vamzdžių, 1,4 km lino ir 200 kv. m balto audinio, kurio judėjimas erdvėje palieka neišdildomą įspūdį.

M.Maziliauskas savo kūrinį vadina "įžeminta Vėjų Saule" ir neatsitiktinai, nes veikiama pradinio elemento – vėjo (oro), ji juda ir virpa, plastiškai atsakydama į jo gūsius. Kūrinys neprisitaiko prie vietos, o ją, metaforiškai kalbant, sujudina, pakeldamas tamsoje tūnojusius istorinius sluoksnius ir paskatindamas permąstyti šią paveldo vietą.

Aistės Plavinskaitės nuotr.

Nesiliaujantis, nuolat kintantis instaliacijos judėjimas, priklausantis nuo ją supančios aplinkos virpesių, yra šviesos, vilties, jėgų atgavimo ženklas, sykiu fizinė instaliacijos forma yra priešinga tvirtumui, stabilumui.

"Man rodos, kūrinio architektonika tampa maloni kitoms buities ir būties atskaitoms! Taip, tai trapu, nepastovu, nevienoda, tai šalia galybės reikšmingų ir monumentalių "egiptietiškų" projektų, tačiau..." – sako kūrėjas, ragindamas sudvejoti stabilumo ir monumentalumo svarba.

Kūrinyje sugretindamas dvi priešybes M.Maziliauskas atskleidžia, paryškina dualumą. Žinome, kad šviesa neegzistuoja be tamsos, gėris – be blogio ir t.t. Priešybės kuria darną, pusiausvyrą tarp instaliaciją veikiančios praeities ir dabarties, kad ateityje būtų daugiau švarių galimybių ir atviro matymo lauko joms pastebėti.

Artėjant prie metų pabaigos, M.Maziliausko padrąsinimas atsiKURTI yra labai reikalingas, juolab kad 2020-ieji buvo kupini iššūkių visam pasauliui. "Galbūt tai visai geras šviesos deglas šiam loginiam ir empiriniam sutemų metui", – vilties nestokoja kūrėjas.