Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas | Diena.lt

ŠIŲ DIENŲ ŽMOGUI – ANTIKOS IŠMINČIŲ PERSPĖJIMAS

Nacionaliniame Kauno dramos teatre ruošiamasi pirmai šių metų premjerai – jauno režisieriaus Povilo Makausko spektakliui "Trojietės". "Niekas nepasikeitė", – lygindamas senuosius mitus ir dabartį sako P.Makauskas.

Pagal žymiausio antikos dramaturgo Euripido tragedijas "Ifigenija Aulidėje" ir "Trojietės" statomame spektaklyje režisierius tyrinėja karo aukos tematiką ir pacifizmo idėją šių dienų politiniame kontekste. Apie tai, kuo antikos išmintis sudomino jauną kūrėją ir kodėl ją svarbu prisiminti – pokalbis su režisieriumi.

– Netikėta, kad jaunas teatro režisierius imasi antikos tekstų. Kuo jus žavi ši epocha?

– Man labai įdomu yra tai, kaip antikiniai mitai vaizduoja paskutines sekundes iki karo ir po jo. Todėl spektaklio pagrindą ir sudaro tragedijos "Ifigenija Aulidėje" ir "Trojietės". Būtent jose šiuolaikiškiausiai ir man pačiam įdomiausiai yra apčiuoptas karo tragiškumas ir beprasmiškumas. "Trojietės" – tai Euripido reakcija į tuo metu graikų vykdytą karą, tekste slypi taikos ir atjautos žinutė. Trojos karas, kaip mitinis pasakojimas, pasitarnavo dramaturgo humanistiniam tikslui scenoje vaizduojant aukų istorijas apvalyti visuomenėje esantį neapykantos ir žiaurumo perteklių.

Negaliu slėpti, kad smalsumą antikai dar studijų metais sukurstė mano mokytojas režisierius Gintaras Varnas. Negaliu pamiršti jo žodžių: "Dabar mes studijuosime laikotarpį, ant kurio stovi visa šiandienos civilizacija." Ši mintis man yra labai svarbi, nes tai buvo laikas, kai buvo sugeneruotos pagrindinės idėjos, mokslo, meno, teatro, architektūros, astronomijos, fizikos, sukurtos pagrindinės dramaturgijos taisyklės, jos forma ir t.t. Tai buvo laikas, kai teatras rėmėsi mitiniais pasakojimais. Kai dievai buvo tam tikros gamtos paslapčių metaforos, o žmogus buvo šių galių įkaitas.

– Kuo antikinė dramaturgija jums atrodo aktuali šiandien?

– Skaitant antikinę dramaturgiją pajunti, kad ir šiandien niekas nepasikeitė. Lengviau pastebi šiandienos žmogaus neapykantą gamtai, jo žiaurumą. Šie tekstai yra tarsi mūsų bendros europinės tapatybės lopšys. Man labai įdomu tyrinėti, kaip jie skamba šiandien, kai daugybėje Europos šalių plinta nacionalizmo idėja. Šiandienė situacija yra tragedijoje vykstančios situacijos atšvaitas.

Euripido tekstuose randu labai daug išminties. Jie išsiskiria iš kitų antikos dramaturgų kūrinių tuo, kad yra beveik psichologinės dramos.

Antika įdomi savo išmintimi. Man sunku suprasti, kaip tos idėjos tuomet buvo sugeneruotos ir dar toks jų kiekis. Euripido tekstuose randu labai daug išminties. Jie išsiskiria iš kitų antikos dramaturgų kūrinių tuo, kad yra beveik psichologinės dramos. Tarsi diskutuodamas su Euripidu į spektaklio audinį įpinu tematiškai artimus XX ir XXI a. kontekstus. Naudoju ir Margaretos Atwood "Penelopiada" ir Svetlanos Aleksijevič "Karo veidas nemoteriškas" tekstų fragmentus.

Šios medžiagos pagalba spektaklyje ieškome pilnos šiuolaikiškos žmogaus būties. Penelopė mūsų pasakojime yra naratorė. Įdomu tai, kad M.Atwood knygoje ji jau yra mirusi, visi jos kūniški pojūčiai yra išnykę, yra likusi tik atmintis. Bet mūsų spektaklyje ji nepasakoja savo istorijos, o tik tas istorijas, su kuriomis ji tapatinasi. Ji nori papasakoti savo įvykių versiją, taip M.Atwood feministiškai diskutuoja su "Iliada". O trojiečių virsmas į S.Aleksijevič užrašytus išgyvenusių karą moterų monologus, mano manymu, yra itin organiškas Euripido idėjos pratęsimas.

– Euripido tragedijose labai svarbus yra dievų valios aspektas. Kaip jūs į tai žvelgiate?

– Manau, kad Euripidas labai pralenkia savo amžininkus, nes jis kvestionuoja dievus. Veikėjai klausia: "O Dzeusai, aš nežinau kas tu, ar gamtos jėga ar mąstymas žmonių?" Tokia egzistencialistinė abejonė yra labai šiuolaikiška. Jis keikia ir likimą, ir dievus, bet juos tarsi įrodo, atvaizduodamas scenoje. Tuo tarpu spektaklyje yra svarbi dievų apraiška ne kaip forma, o kaip jų išsakyta mintis.

Dievai mūsų interpretacijoje pasireiškia įvairiai, net kaip tam tikras košmaras. Aš juos suprantu ir kaip labai gilų kolektyvinės pasąmonės sluoksnį ir jame pasislėpusią išmintį. Euripido tragedijose antikos dievai gamtos stichijų pavidalu keršija žmogui už brutalius jo poelgius. Išsyk tai Euripido žinutė apie dvasingumą, pagarbą gamtai ir žmogui. Dievai išbando žmogų, o jį išbandę nubaudžia. Kitaip tariant, dievai leidžia žmogui susinaikinti. Manau, kad šiandien turėtume apie tai susimąstyti. Ši tema įdomi, būtų galima kalbėti apie daug ką, kad ir apie tai, kad šiandien vandenynuose formuojasi plastiko salos ir tai sunku sustabdyti, žmogaus protas negali įveikti šio proceso. Manau, šis pavyzdys padeda suprasti, kodėl dievai leidžia žmogui susinaikinti. Žaviuosi Atėne, ji elgiasi teisingai.

Analizuodamas dramaturginę medžiagą pastebėjau dar vieną įdomią temą – dievų poelgiai yra gana vaikiški. Jie trokšdami gero kartais padaro baisių ir nedovanotinų dalykų. Mąstydamas apie antikos dievus matau tokį vaizdinį – vaikas, penkerių metų berniukas, kuris kalba devyniasdešimtmečio balsu. Antikos dievų vaizduotė nesuvaržyta, tai vaikai, iš kažkur į šį pasaulį atsinešę neišsemiamą kūrybos ir galios šaltinį.

Manau, kad sėkmė ir nesėkmė yra likimo duotybės, tik likimą būtų galima prilyginti gyvenimo knygai, kurią mes visi rašome. Galima stengtis rašyti gražiau, bet mes niekada negalime žinoti, kuriame puslapyje baigiasi skyrius, kol neperskaitėme visos knygos. Spektaklyje veikėjų santykis su likimu ir dievų valia daug kuo priklauso nuo to, kaip į tai yra žiūrima, nuo individualaus požiūrio.

– Antikoje teatras turėjo stiprią galią, jis siekė apvalyti, sutaurinti žiūrovą. Kokią jūs galią teatrui suteikiate?

– Man teatras labai įdomus tuo, kad jis turi galią spręsti žmogaus gyvenimą. Sudėtinga atsakyti, kodėl žmogus keturias ar šešias valandas žiūri į tamsą ir, susitapatinęs su kito žmogaus gyvenimo istorija, pakeičia save. Manau, kad teatro idėja savyje slepia paslaptingą žmogaus transformacijos mechanizmą. Jis mus moko, leidžia nepasirinkti klaidingų sprendimų. Tikiu, kad Euripidas troško sustabdyti karą, jis leido patirti aukos išgyvenimą. Jonas Mekas yra pasakęs, kad menininkas po savęs turi palikti subtilesnį pasaulį. Man yra artima ši mintis.

XXI a. teatras įdomus tuo, kad jis vis dar tyrinėja žmogų, kai visa aplink panyra į tokius medialius debesis, pilnus kintančių įvaizdžių, savęs tobulinimo mašinų. Tuo man ir įdomi antika, kad tai yra teatro mechanizmo provaizdis. Ir dramaturgija nėra savitikslė, ji ne tik tam tikras žmogaus egzistencijos atspindys, bet kartu skirta ir visuomenei. Dramaturgija ir teatras antikos laikais buvo demokratijos procesų dalis. Šiandien mes galime uždaryti režisierių į kalėjimą, o antikoje – ne. Galima sakyti, kad Euripidas rašė politines dramas.

– Euripido tragedija "Trojietės" nėra tokia populiari, lyginant su kitais jo kūriniais. Kaip manote, kodėl?

– Daug teatrologų kartoja, kad "Trojietės" yra netobula ir dramaturgiškai nepakankama tragedija, bet šis požiūris po XX a. baisiųjų įvykių keičiasi. Karo tragedijoje įžvelgiame portretinės konstrukcijos paveikumo galimybes. Karo temą ir įvykį  atskleidžia aukos analizė. Euripido tragedijos konstrukcija yra labai įdomi, ji savyje slepia mintį, kad karas yra ne viena tragedija ir ne faktas, o daugybė žmogiškų tragedijų ir autorius stengiasi jas visas kiek įmanoma labiau atskleisti. Galbūt todėl teatrologams ir atrodo, kad tai nepakankama dramaturgija, bet aš matau tik privalumus. Spektaklis – tai žmogiškųjų tragedijų tinklas arba jų aidas.

Dramaturgija ir teatras antikoje buvo demokratijos procesų dalis. Šiandien mes galime uždaryti režisierių į kalėjimą, o antikoje – ne.

Antikines tragedijas mes interpretuojame kaip psichologines dramas. Gerai įsiskaičius į Euripido tekstus galima pajusti ir suprasti, kad kai kurios dramaturgijos dalys tarnavo būtent to meto sceninės išraiškos principams. Tarkim, savo jausmų atpasakojimas vaidinant su kaukėmis. Mes su aktoriais tas kaukes nuimame.

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į spektaklį? Ko tikitės iš žiūrovų?

– Išties rekomenduoju pamėgti antikinius mitus. O atvykstant į spektaklį kviečiu nusiteikti jausti ir mąstyti, neturėti išankstinių nuostatų.

Veidai ir vardai

Jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su spektakliu "Yolo" (2014 m.), kalbančiu apie nenutrūkstančią karo istoriją. 2016 m. teatro gerbėjai turėjo progą pamatyti P.Makausko pastatytą spektaklį vaikams "Laimingasis princas" pagal Oscaro Wilde'o to paties pavadinimo pasaką, o 2017 m. Valstybinio jaunimo teatro scenoje pristatytas trečiasis režisieriaus darbas "Apsėdimas" pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną. Taip pat 2017 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre buvo rodomas spektaklis "Disconnection" (liet. atjungimas). Praėjusiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisierius pristatė spektaklį "Pelikanas" pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo dramą.

P.Makauskas yra ne tik debiutinio Nacionaliniame Kauno dramos teatre spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius, bet ir scenografijos bendraautoris. Scenovaizdį ir kostiumus kuria Dominyka Kačonaitė, kompozitorė – Gabija Gaigalaitė. Vaizdo projekcijų autorė – Oliwia Szanajca-Kossakowska, vaizdo operatorius – Ridas Beržauskas. Vaidina Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė, Vaidas Maršalka, Fausta Semionovaitė, Gytis Laskovas, Greta Dirmauskaitė, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Premjera – sausio 18, 19, 25 d.

GALERIJA

  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
  • Šių dienų žmogui – antikos išminčių perspėjimas
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS