„KITAS PASAULIS“: SPEKTAKLIS, LAUŽANTIS MITUS

Baletas – vienas gražiausių, tačiau sykiu ir vienas žiauriausių scenos menų. Negalintis nepavergti iki tobulumo nušlifuotais judesiais, jis kelia išskirtinius reikalavimus juos atliekantiems šokėjams. Panašiai kaip ir muzikos atveju, atsiveriantis tik gilioje vaikystėje, tačiau skirtingai nei muzika, pareikalaujantis besąlygiško atsidavimo: jam paklusti privalo ne tik siela, protas, rankos, bet kiekvienas kūno raumuo.

Intensyvus darbas, nehumaniškas repertuaras be galimybės tinkamai pailsėti, didžiulė konkurencija, asmeninės ambicijos, moterų atveju – noras suderinti darbą ir norą susilaukti vaikų, – visa tai baleto artistų gyvenimą paverčia beprotišku maratonu. Didžiausios įtampos akimirkomis ar patyrus sunkią traumą ne vieną artistą užplūsta mintys apie alternatyvą – gyvenimą be traumų, fizinės įtampos. Tačiau kas gi toji alternatyva, jei baletas yra tavo gyvenimas? Tavo rytas, diena ir vakaras. Tavo mankšta ir maistas. Darbas ir laisvalaikis. Tavo vaikystė ir jaunystė. Tavo senatvė? Ne, baletas nepripažįsta ne tik senatvės, jis nepripažįsta net ir to amžiaus, kurį gyvenantys šiapus baleto pasaulio, vadina brandžiu. Jis pripažįsta tik labai retas išimtis. Tik ypatingi talentai ir tik susikūrę išskirtines sąlygas gali šokti tiek, kiek nori. Iki 65-erių kaip Maja Pliseckaja. Iki 60-ies kaip legendinė Rudolfo Nurijevo partnerė Margot Fonteyn. Ar Frankas Russellas Galley'is, sceną palikęs būdamas 74-erių. Tačiau tai – išimčių išimtys.

Kol kas baletas – beprotiškai konservatyvus, visuotiniams demokratėjimo procesams atsparus menas. Į baltaodžių gulbių pasaulį jau įsileidęs tamsiaodes, kitapus Atlanto pradėjęs laužyti Europoje vis dar labai stiprius standartus, privalomus baleto artistų (pirmiausiai moterų) kūnui, jis labai sunkiai pasiduoda kovai su amžizmu, diskriminacija dėl amžiaus. Tačiau ar tikrai sulaukęs 40-ies, kai kitose profesijose būtum dar nė nepasiekęs karjeros viršūnės, privalai susitaikyti su neišvengiamybe – iš atlikėjo, solisto, virsti choreografu, pedagogu? Ne, sako Baltijos baleto teatro spektaklio „Kitas pasaulis“ kūrėjai.

Baltijos baleto teatro archyvo nuotr.

Baleto šokėjo karjeros trukmė priklauso nuo paties žmogaus, įsitikinęs Igoris Zaripovas, jei jis nori šokti, o kūnas ir jėgos tam pritaria – sustoti būtų beprasmiška.

„Kartą kažkas pasakė apie baleto artisto profesiją – jeigu ryte atsikeli ir tau nieko neskauda, greičiausiai tu jau esi miręs. Manau, šis pasakymas yra labai taiklus. Šokėjo profesiją nuolat lydi tai pakilimai, tai nuopuoliai, todėl reikia daug fizinių ir valios jėgų nepasiduoti“, – sako I. Zaripovas.

Baletas nepripažįsta ne tik senatvės, jis nepripažįsta net ir to amžiaus, kurį gyvenantys šiapus baleto pasaulio, vadina brandžiu.

Kartu su juo spektaklyje „Kitas pasaulis“ šokanti Olga Konošenko – drąsus pavyzdys, laužantis visus su baleto artisto profesija ir amžiumi susijusius mitus. Abu artistai, net ir įžengę į penktą dešimtį, toliau sėkmingai šoka.

Anot O. Konošenko, jei ji būtų atsižvelgusi į visus baleto profesijoje egzistuojančius stereotipus, ji jau seniai būtų privalėjusi baigti karjerą. Tačiau šios profesijos atstovai išsiskiria tuo, kad yra fiziškai ir emociškai labai stiprūs žmonės, todėl jei tik užsispyrimas ir jėgos leidžia, amžius nėra kliūtis šokti baletą.

Laiko išbandymus atlaiko ir „Kitas pasaulis“ bei jame skambanti muzika: 2010 m. sukurtas spektaklis iki šiol yra vienintelis pasaulyje, pastatytas pagal „Depeche Mode“ muziką.

Jo choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė sako, kad su kiekvienais metais spektaklis tampa vis aktualesnis, nes toks pasaulis, koks yra dabar, rodos, jau buvo išpranašautas gerokai anksčiau. Per šio spektaklio gyvavimo metus pasaulyje vyko ir keitėsi daug dalykų.

„Vienu metu, ypač prasidėjus pandemijai, jis puikiai reflektavo tą beprotišką laiką ir pablogėjusius žmonių socialinius santykius. O šiandien, kai vis dažniau naudojame jauninančius filtrus ar dirbtinio intelekto sugeneruotas nuotraukas siekdami paslėpti savo trūkumus ar tikrąjį amžių, spektaklis suteikia dar daugiau peno pamąstymams apie mus pačius ir „kitą pasaulį“, – sako režisierė.

Baltijos baleto teatro archyvo nuotr.

„Depeche Mode“ ir Haruki Murakami romano „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ įkvėptas spektaklis – tai etiudai, kuriuose šokėjai tampa belytėmis mechaninėmis būtybėmis, panirusiomis į mutavusias svajones ir sintetinius pojūčius. Jų personažai įprasmina nepažintus pasąmonės klodus: spektaklis pranašauja ateitį, į kurią nesuvokdama juda didžioji žmonijos dalis. Tai pasaulis, kuriame sunkiai atskirsi vyrą nuo moters – žmonės suvienodėję dėl netikro gyvenimo ir netikrų jausmų spaudimo, įsiskverbusio į sustabarėjusius kūnus ir tapusio sudėtine jų dalimi. Apie realią, tikrą, laisvą, prigimtinę būseną lieka tik svajoti, ką byloja ir vienos iš „Depeche Mode“ dainų tekstas: „Dream on... Dream on...“.

Spektaklis patyrė daug transformacijų, todėl šiandien jis atrodo jau visai kitaip nei premjeros dieną, o šokėjai stipriai užaugo ir patobulėjo kartu su šiuo kūriniu. M. S. Šimulynaitės teigimu, šio kūrinio gyvavimas atskleidžia ir tamsiąją baleto šokėjo profesijos pusę, kurioje gražūs filtrai neegzistuoja, o 38-erių sulaukęs šokėjas jau yra laikomas kone pensininku.

„Realybė tokia, kad mano amžiaus šokėjas yra laikomas senu. Tačiau nenoriu tokia jaustis ir nesijaučiu, nors tiek ilgai šokančių baletą kaip aš yra vienetai. Tikiu, kad svarbiausia yra siekti savo idealų, sunkiai dirbti ir mylėti tai, ką darai. Tik tokiu būdu gali pavykti išlaikyti gerą fizinį pasirengimą, o baleto šokėjo kelias būti ilgas ir nenuspėjamas“, – sako O. Konošenko.

Kas? Spektaklis „Kitas pasaulis“.

Kur? Kauno kultūros centre Girstučio padalinyje.

Kada? lapkričio 14 d. 19 val.