Ar šiandien jaunimas gali suvokti Antrojo pasaulinio karo siaubus? Kokie jie atrodo jaunuolių akimis? Į šiuos klausimus bandys atsakyti netradicinis spektaklis "Jaunimas kalba apie karą".

Jame režisierė Saulė Sakalauskaitė su penkiomis 14–18 metų paauglėmis perteiks karą išgyvenusių kauniečių patirtis. "Norėjosi parodyti, kad ši tema jaunuoliams tikrai rūpi. Nors karo jie patys nepatyrė, jautriai reaguoja į liudininkų pasakojimus", – apie trečiojo Istorijų festivalio renginį kalbėjo S.Sakalauskaitė.

– Jūsų vykdomo projekto esmė – jauni žmonės susitinka su Antrojo pasaulinio karo liudininkais ir klausosi jų istorijų. Galiausiai žiūrovams pristatomas gimęs teatro kūrinys. Su kokiais liudininkais susitiko jaunuolės? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

– Mums pasisekė, nes turėjome susitikimus su dviem labai skirtingomis pašnekovėmis. Pirmoji jų – žydų tautybės kaunietė Bella Shirin. Ji yra pokario vaikas, tad Bellos prisiminimai apie karą atkeliavo iš jos tėvų. Įdomu tai, kad šios moters atsiminimai yra labai šviesūs, ji mums pasakojo apie jos tėvams karo metu padėjusius žmones ir kitus įvykusius stebuklus. Antroji pašnekovė – Kauno žydų bendruomenės narė Fruma Kučinskienė. Ši moteris pati išgyveno karą, tad papasakojo apie savo patirtis gete, pabėgimą iš jo, šeimos netektis. Šie pasakojimai buvo kur kas skaudesni, jautresni. Tad merginos turėjo progą pabendrauti su dviem skirtingų patirčių pašnekovėmis. Bellos pasakojime buvo daug šiltų spalvų – matosi, kad tėvai jai norėjo suteikti gražius vaikystės prisiminimus, parodyti, kad ne viskas tame laikotarpyje buvo juoda. Būta ir labai gerų, padėti norinčių žmonių.

Fruma yra labai stipriai paliesta karo įvykių, jie vis dar gyvena jos mintyse. Todėl pasakodama skausmingas istorijas apie savo brolį ar tėvus, ji sunkiai valdė emocijas. Tad merginos labai aiškiai pamatė, kokių randų karas palieka žmonėse. Vėliau su paauglėmis diskutavome apie kilusias mintis ir jausmus. Visos prisipažino, kad joms labai sunku suvokti, kad visi šie baisumai iš tikrųjų vyko. Žinoma, jos apie tai mokėsi mokykloje, yra mačiusios filmų karo tematika, skaičiusios knygų. Tačiau kartu atrodo, kad visa tai tiesiog negalėjo vykti čia, Kaune. O juk vis dar yra gyvų liudininkų, kurie apie anuomet vykusius kraupius įvykius gali papasakoti iš pirmų lūpų.

Pokalbis su liudininkėmis merginas taip pat įkvėpė, parodė, kad net pačiose blogiausiose situacijose būna šviesių akimirkų, viskas nėra tik juoda. Kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą, mes kartais pamirštame paminėti, kad buvo žmonių, kurie nepabūgo pavojų ir stengėsi padėti. Jie slėpė persekiojamus žydus, priešinosi sistemai. Nors ir pateko į getą, Fruma liko gyva, nes jai padėjo daug žmonių. Situacijoje, kai viskas aplink griūva, toks nepažįstamų žmonių gerumas tampa tikru stebuklu.

– Ką paauglėms šiandien reiškia karas? Galbūt jų atmintyje dar gyvi senelių pasakojimai? Gal karas joms asocijuojasi su šiuo metu vykstančiu Sirijos karu ar karo veiksmais Ukrainoje?

– Šiame projekte dalyvaujančios paauglės domisi Antrojo pasaulinio karo įvykiais, jos turi nemažai žinių apie šį laikotarpį. Visos prisipažino bijančios karo, nors ir nėra jo patyrusios. Diskutuodamos tarpusavyje, anuometę situaciją palyginome ir su karantino patirtimis. Žinoma, šiandienos neįmanoma sulyginti su karo laikais. Tačiau būtent per karantino patirtis merginos gali geriau suprasti, ką jautė karo metais gyvenę žmonės. Pastebėjome, kad visuomenei jaučiant nerimą ir baimę, yra labai lengva supriešinti žmones. Šiandien visuomenė yra susiskaldžiusi, susiskirsčiusi ir kelia nerimą. Nebelieka paprasto žmogiško ryšio, vieni į kitus imame žiūrėti tik kaip į tam tikros ideologijos atstovus. Tad merginos atkreipė dėmesį, kad, net praėjus tiek metų, viskas vis dar yra labai trapu.

– Kaip ir minėjote, mus užklupusi pandemija privertė pajausti baimę, gyvybės trapumą, užsidaryti namuose. Tai šiek tiek primena karo patirtis, kai žmonės karinių veiksmų metu užsibarikaduodavo namuose, ir nežinodavo, kada tai baigsis. Tad būtent tai paauglėms padeda geriau suprasti karo liudininkių patirtis?

– Taip, šie laikai išties turi daug nerimo, baimės, nežinomybės. Žinoma, mes vis tiek gyvename saugiai ir patogiai, tačiau šis netikrumo jausmas gali geriau padėti suprasti karo laikotarpį. Paauglės prisiminė apėmusią baimę, kai prasidėjo pirmasis karantinas ir į mobiliuosius telefonus ėmė plaukti pranešimai apie šalyje įvedamą neeilinę padėtį. Nežinojome, kas mūsų laukia, kiek tai truks ir kur tai nuves. Taip pat merginos pasakojo, kad šį rudenį joms buvo sunku grįžti į mokyklą ir įprastą režimą. Grįžusios namo, jos jausdavosi labai pavargusios, nes buvo įpratusios laiką leisti namie, uždaroje aplinkoje. Tad jos, kaip ir dauguma mūsų, per pastaruosius porą metų patyrė išties daug nerimo. Manau, kad tai padėjo merginoms geriau suprasti pašnekoves.

– Papasakokite daugiau apie spektaklį. Ar tai bus perpasakotos Bellos ir Frumos istorijos?

Projekto nuostabiausia dalis yra ne tiek pats rezultatas, bet tai, kad jaunuoliai bendrauja su karo patirtis išgyvenusiais žmonėmis.

– Siužetinės istorijos mes nekursime. Mūsų pagrindu tapo pačių paauglių pašnekovėms parašyti laiškai. Į Bellą ir Frumą paauglės nesikreipė asmeniškai, tačiau tai yra labai nuoširdi kiekvienos merginos žinutė karą patyrusiam žmogui. Vyresnieji neretai sako, kad jaunimas nesupranta anų laikų sunkumų, atmestinai į tai žiūri, neturi atjautos. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad paaugliai tikrai jautriai reaguoja į karą išgyvenusių žmonių pasakojimus. Todėl man tie merginų parašyti laiškai tapo labai brangūs. Spektaklyje šie laiškai pinsis su vaizdiniais, įkvėptais pašnekovių istorijų. Mes naudosime paprastas medines lentas, kuriomis vaizduosime slėpimąsi po grindimis nuo kareivių, geto tvorą... Bandysime atvaizduoti begalinį laukimą nežinia ko. Man atrodo, kad šio projekto nuostabiausia dalis yra ne pats rezultatas, bet bendravimas – kad jaunuoliai bendrauja su karo patirtis išgyvenusiais žmonėmis, kurie dalijasi savo potyriais. Pašnekovės savo istorijomis pasidalijo su mumis, tad merginos nuoširdžiu savo atsaku pasidalys su žiūrovais.

– Jus konsultuoja olandų režisierius Jelle Ziljstra, kuriam ir priklauso spektaklio idėja. Jis pats spektaklius, kuriuose jaunimas perteikia Antrojo pasaulinio karo istorijas, stato Amsterdame. Kokių žinių pavyko pasisemti iš šio režisieriaus?

– Jelle mums su merginomis papasakojo apie projekto idėją. Jis pastebėjo, kad Antrojo pasaulinio karo atmintį būtina palaikyti, nes gyvų šių įvykių liudininkų vis mažėja. Greitai tai taps tik užrašytais, užfiksuotais pokalbiais, gyvų istorijų išklausyti nebeturėsime galimybės. Tad labai džiugu, kad dar galime susitikti su karą išgyvenusiais žmonėmis ir jų istorijas išgirsti iš pirmų lūpų. Man atrodo, kad jauniems žmonėms tai daro didelį įspūdį. Jelle man davė nemažai režisūrinių patarimų. Juk merginos neprofesionalios aktorės, tačiau joms teko sudėtinga užduotis – prieš publiką kalbėti apie karo patirtis. Tad su režisieriaus pagalba galėjau efektyviau padėti merginoms prisijaukinti sceną.

– Kaip manote, ar tai, kad ilgainiui neišvengiamai nebeliks gyvų Antrojo pasaulinio karo liudininkų, sunkins šių įvykių atmintį?

– Manau, kad Antrojo pasaulinio karo pamokų užmiršti neįmanoma. Tačiau turėtume kuo daugiau šnekėti apie tai, kad panašių situacijų išvengtume ateityje. Vienas posakis skelbia, kad mokytis iš svetimų klaidų yra labai sudėtinga. Tačiau su merginomis priėjome išvadą, kad išlaikydami šią atmintį, galime išvengti istorijos pasikartojimų. Žinodami, ką žmonės tais laikais patyrė ir kokius randus jiems tai paliko, ugdome savo atjautą ir žmoniškumą. Šios savybės mums padės bet kokioje kritinėje situacijoje, kad ir kokie išsigandę būtume. Kai vyksta neramumai – ar tai būtų karas, ar pandemija, žmogus labai išsigąsta, užsidaro viduje ir galvoja tik apie save. Kai baimė užvaldo, galime tapti netgi nekontroliuojami. Tokioje situacijoje padės būtent empatija, kito supratimas ir atmintis apie juodžiausius žmonijos istorijos tarpsnius. "Kaunas 2022" programa "Atminties biuras", kurios projektas yra šis spektaklis, turi pririnkusi daugybę karo istorijų. Jas galima rasti "Atminties biuro" interneto puslapyje, kuriame šios istorijos liks įamžintos. Man atrodo, kad, jaunimą mokant apie karą, yra labai naudinga pateikti ne sausus faktus, bet nuoširdžius žmonių pasakojimus ir istorijas.

– Tad, jūsų nuomone, šią atmintį geriausia ugdyti spektakliais ir panašiais kultūriniais renginiais?

– Manau, kad taip. Spektakliu labiausiai norisi parodyti, kad jaunimui ši tema iš tikrųjų rūpi. Kai pirmą kartą susitikau su paauglėmis, pagalvojau: kažin, ar joms ši tema išvis įdomi? Kokiais tikslais vedinos jos čia atėjo? Tačiau pokalbių su karo liudininkėmis metu, mačiau kokios susikaupusios jos klausė šių pasakojimų, kaip jie smarkiai jas palietė. Tikiuosi, kad spektaklis paskatins ir žiūrovus pasidomėti, išklausyti, galbūt pasikalbėti su savo tėvais ir seneliais. Juk jie taip pat turi įvairių istorijų. Jos netgi nebūtinai turi būti susijusios su karu, tiesiog svarbu įsiklausyti vieniems į kitus ir išgirsti slepiamus skaudulius bei pasakojimus.

Kas? Spektaklis "Jaunimas kalba apie karą", rež. S.Sakalauskaitė.

Kur? Kauno kultūros centro terasa, Vytauto pr. 79

Kada? Spalio 8 d. 17.30 val.