TARPTAUTINIO SCENOS MENŲ FESTIVALIO „CONTEMPO“ VADOVĖ G. MASTEIKAITĖ: TIKIU SCENOS MENO GALIA

Rugpjūčio 17–26 d. jau trečią kartą Kauno mieste ir Kauno rajone vykstantis tarptautinis scenos menų festivalis "ConTempo" per dešimt festivalio dienų kvies pamatyti dešimt geriausių Lietuvos ir Europos šiuolaikinio scenos meno projektų. Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė, savo meile šiuolaikiniam cirkui, šokiui ir teatrui užkrėtusi ir pačius artimiausius – savo tėvus ir brolį, neabejoja, kad scenos menai gali būti įdomūs visiems, net ir nieko bendro su kultūros sritimi neturintiems žmonėms.

Apie tai, kas svarbiausia žiūrint spektaklį, kuo šiuolaikinis šokis, cirkas ir teatras labiausiai žavi ir kodėl reikia išdrįsti, – pokalbis su G.Masteikaite, Elena ir Gintautu Masteikais bei Modestu Masteika.

– Gintare, esi puikiai pažįstama kultūros lauko žmonėms: kadaise dirbai Kauno šokio teatre "Aura", vėliau kelerius metus kūrei šiuolaikinio cirko festivalio "Naujojo cirko savaitgalis" programą, dabar tave pažįstame kaip Lietuvos šokio informacijos centro direktorę ir festivalių "Naujasis Baltijos šokis" bei "ConTempo" vadovę. Regis, nė vienas scenos menų pasirodymas nepraslysta pro tavo akis. Ar kada esi skaičiavusi, kiek šokio, šiuolaikinio cirko, teatro pasirodymų pamatai per metus?

Gerų, įsimintinų darbų dažniausiai nėra labai daug – jeigu iš visų peržiūrėtų per metus darbų įstringa dešimt ar dvidešimt, tai jau labai gera.

– Keletą kartų bandžiau skaičiuoti, bet, tiesą pasakius, niekada to ir nepadariau. Intensyviausiais metais iki pandemijos gyvai tekdavo peržiūrėti apie 200–300 spektaklių arba eskizų pristatymų. Karantino metu – ne vieną dešimtį vaizdo įrašų. Suprantu, kad tai gali būti sunkiai įsivaizduojama, bet aš pasirodymus jau žiūriu visai kitaip: jeigu jis blogas, užmirštu dažniausiai vos išėjusi iš salės, laikausi šiokio tokio atstumo, nes vis dėlto tai yra darbas, o ne vien malonumas ir juo labiau ne laisvalaikis. Žiūrėdama kūrinius įvertinu jų technines galimybes, kiek jis tiktų festivalio programai ir ar būtų įdomus žiūrovams bei profesionalams.

Gerų, įsimintinų darbų dažniausiai nėra labai daug – jeigu iš visų peržiūrėtų per metus darbų įstringa dešimt ar dvidešimt, tai jau labai gerai (šypsosi). Todėl galiu patikinti mūsų žiūrovus, kad tai, ką jie mato festivalių programose, yra geriausia, ką tuo metu galime jiems pasiūlyti: visi spektakliai yra kruopščiai atrinkti ir apgalvoti. Kitaip sakant, didžiausias darbas yra nudirbtas, o žiūrovui belieka pasimėgauti. Dar labai svarbu, kad visi šiais metais pristatomi užsienio spektakliai festivalio "ConTempo" programoje yra be teksto, o tai dar palengvina jų pasiekiamumą – į juos gali eiti visi: tiek mokantys angliškai arba prancūziškai, tiek ne.

– O ar dar prisimeni pirmąjį jų, kuris tave palietė taip, kad net ir dabar vis dar nesustoji jų nei žiūrėti, nei pati organizuoti?

– Paties pirmojo tikrai neprisimenu, tačiau į atmintį giliai įstrigo Johannesas Wielandas ir jo spektaklis "newyou", po kurio negalėjau sulaikyti ašarų. Per visą savo darbo laiką teko matyti ne vieną fantastišką šokio, cirko ar teatro spektaklį, prie kurio mintimis sugrįždavau daugybę kartų, net ir praėjus keletui metų. Vienas iš tokių kūrėjų yra į šių metų festivalio programą įtrauktas genijus ir maištininkas kartu – italas, jau daugiau nei 20 metų kuriantis Belgijoje, Claudio Stellato ir naujausias jo spektaklis "Work". Šio menininko darbai neturi jokių analogų Lietuvos scenos meno pasaulyje, todėl labai kviečiu nepraleisti ir pasimėgauti.

– Prisimenu tave prieš kelerius metus – vienoje paskaitoje Kaune pristatei tuo metu dar tik pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengusį šiuolaikinį cirką. Tuo metu galvojau, kad esi pati geriausia jo reklama: apie pasirodymus pasakojai taip, lyg pati būtum prisidėjusi prie jų kūrimo. Iš kur ta meilė scenos menams? Kokias jos stadijas esi išgyvenusi?

– O, kaip gera tai girdėti! Tiesą pasakius, tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, todėl puikiai suprantu visus, kurie po pirmojo susidūrimo su scenos menais sako, kad tai ne jiems, kad jie nieko nesuprato ir apskritai viskas atrodo kažkokia nesąmonė! (Šypsosi) Po pirmojo matyto šokio spektaklio ir aš jaučiausi panašiai, ir gal ne tik po jo, bet ir dar kelių kitų. Prisimenu, sėdžiu salėje, žiūriu į šokančius "Auros" šokėjus ir galvoju, kur aš čia papuoliau (šypsosi). Bet kuo daugiau mačiau, tuo darėsi įdomiau. Man atrodo, panašiai atsitinka su sportu ar kokiu nors pomėgiu: kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau sekasi, o kai sekasi, darosi vis smagiau ir smagiau.

Su menais taip jau yra: kuo daugiau jais domiesi, žiūri spektaklių, vaikštai į parodas, tuo atsiranda daugiau sąsajų, žinių, pradedi lyginti, stipriau ir laisviau veikia fantazija. Todėl visada raginu tęsti pažintį net ir tada, kai pirmasis susitikimas nebuvo toks, kaip tikėtasi. Ir tai labai dažnai pasiteisina. Esu mačiusi fantastiškų žiūrovų kelionių per festivalio programas ir jų dideles akis, kai jas pamatė.

Taigi pradėjau nuo nemeilės, tada išgyvenau aklos meilės laikotarpį, o šiuo metu išgyvenu transformacinį periodą, ieškodama kokybės, unikalumo ir menininko širdies. Gal todėl, kad jau daug metų dirbu šioje srityje, pradėjau vengti patoso, slydimo paviršiumi, dažniausiai tik skambiai aprašytų idėjų, tuščių formų. Noriu spektakliuose matyti gylį, patirtį, skirtą laiką, apmąstytą turinį. Labai tikiu scenos meno darbų galia – tai didžiulis energinis užtaisas, emocinė bomba. Ne visada, bet kartais tarp žiūrovų ir atlikėjų vyksta tokia stebuklinga energijos apykaita. Linkiu visiems nors vieną kartą gyvenime tai patirti. O šias metais žiūrovai turi unikalią progą tą padaryti apsilankę "ConTempo" festivalyje, kurio programą sudaro savo srities profesionalai, Europoje ir už jos ribų graibstomi menininkai.

– Kaip skamba tas žodis, kuriuo galėtum apibūdinti tai, kuo šiuolaikinis šokis, cirkas ir teatras tave labiausiai žavi?

– Negaliu šių scenos meno sričių plakti į vieną – jos visos labai skirtingos. Šiuolaikinis cirkas yra jauniausias, po jo – šokis o tada – teatras. Su teatru mano santykis prasčiausias, mažiausiai jį suprantu, bet tikriausiai dėl to, kad mažiausiai jo ir žiūriu. Bet, geriau pagalvojus, tas žodis, matyt, būtų laisvė. Laisvė pasinerti į patirtis, keliauti aplink pasaulį sėdint salėje, lavinti fantaziją, dalytis patirtimis su visais, sėdinčiais šalia, diskutuoti ir daugybė kitų patirčių, su kuriomis susiduri žiūrėdamas skirtingus darbus. Dalyvavimas kultūriniame gyvenime – puiki proga geriau pažinti ir save, savo vertybes ir įsitikinimus.

– Savo aistra scenai užkrėtei ne tik visus aplinkinius, bet ir pačius artimiausius – savo tėvus ir brolį. Kaip tai atsitiko?

– Tikrai nebuvo naudota jokia prievarta (juokiasi). Aš jiems visada siūlydavau atvažiuoti pažiūrėti vieno ar kito darbo. Nesu tikra, kad jie jau labai užkrėsti šiuo virusu, bet matau, jog jiems smalsu, įdomu. O kuo daugiau mato, tuo darosi įdomiau. Esame šeima, o šeimos palaikymas yra be galo svarbus. Nors visi dirbame labai skirtingose srityse, stengiamės vieni kitus suprasti ir palaikyti. Šeimos įtraukimas į kultūrines veiklas – labai natūraliai susiklostęs dalykas. Ir tai tik dar kartą įrodo mano jau ne kartą išsakytą mintį, kad kultūrinė atskirtis Lietuvos regionuose yra didžiulė, o švietimo reforma – būtina. Jeigu ne mano veikla, greičiausiai nė vieno mano šeimos nario šiuolaikiniuose scenos meno renginiuose neišvystumėte.

– Elena, Gintautai, kaip žiūrėjote į Gintarės norą dirbti tokioje įdomioje, tačiau ne visada lengvoje kultūros srityje? Ir dar ne bet kokį, o organizuoti tarptautinius festivalius, į Lietuvą atvežant pačius įdomiausius šių dienų scenos menų kūrėjus!

– Kad nori dirbti su festivaliais ir renginiais, Gintarė žinojo jau nuo mokyklos laikų. O žinant jos darbštumą siekiant savo tikslo, nieko kito ir negalėjome laukti. Visada matome, kiek širdies ir jėgų dukra atiduoda savo darbui. Kai tik galime, stengiamės lankytis spektakliuose, pasirodymuose. Tai labai įdomu ir praveria langus į pasaulį. Ypač mums, vyresniems ir gyvenantiems toliau nuo miesto teikiamų galimybių. Prisipažįstame, ne visada iš karto pavyksta perkąsti idėjos riešutėlį, bet turime puikią pagalbininkę – Gintarėlę. Ir nors kiekvienas spektaklis vis kitoks, mums daug svarbiau žiūrint jausti tą jausmą, tą jėgą, kurią spinduliuoja jauni, talentingi ir laisvi meno žmonės.

Modestas Masteika. Asmeninio archyvo nuotr.

– Modestai, pasakykite atvirai, ar scenos menais būtumėte susidomėjęs ir tada, jei Gintarė nebūtų dirbusi šioje srityje ir, greičiausiai, nuolat apie juos kalbėjusi?

– Tikrai ne (šypsosi). Man tai buvo visai nežinoma ir svetima kultūros sritis.

– Pats dirbate visai kitoje srityje. Kaip manote, ar lankymasis scenos menų festivaliuose, šiuolaikinio cirko, šokio, teatro pasirodymuose gali būti naudingas dirbantiems visai su kultūra ir menu nesusijuose sektoriuose?

– Labai naudingas. Visų pirma, tai leidžia praplėsti pasaulėžiūrą, pamatyti, pajausti ir susipažinti su kažkuo visiškai kitu, nei tenka susidurti kasdienybėje ar darbinėje aplinkoje. Lankytis tokiuose renginiuose verta dėl galimybės pasisemti idėjų, kurios gali daryti įtaką ar tobulinti kasdienį atliekamą darbą, jeigu tik tai įmanoma. Lankymasis renginiuose prisideda prie žmonių empatijos, mandagumo lavinimo, praplečia pokalbių temas. Dirbu srityje, kur mandagybių tikrai mažai, todėl kultūrinė programa visapusiškai naudinga.

– Kas scenos menuose jums įdomiausia?

– Atlikėjų, šokėjų gebėjimas įsijausti 110 proc. į savo vaidmenį – ir nesvarbu, kokia pasirodymo tema. Tada tiesiog negaliu atitraukti akių nuo jų darbo.

– Gintare, grįžkime prie tavęs. Dar vis neretai tenka susidurti, kad į šiuolaikinių scenos menų pasirodymus žmonės nedrįsta ateiti, galvodami, jog reikia būti labai aktyviam šios srities lankytojui, kad juos suprastum – vis dar gajus mitas, kad viskas, kas šiuolaikiška, labai sudėtinga, priverčia jaustis nepatogiai ar net šokiruoja. Kaip yra iš tikrųjų?

– Žinoma, nežinomybė gąsdina ir dažnai nežinai, ko galima tikėtis stebint šiuolaikinio scenos menų pasirodymus, bet reikia tiesiog išdrįsti ateiti ir mėgautis pasirodymu bei atlikėjų profesionalumu. O supratimas ateis per laiką, žiūrint vis daugiau ir daugiau pasirodymų, kuriuos bus galima palyginti su anksčiau matytais. Taip po truputį atsiras geresnis supratimas, žiūrovas pamažu pradės atsirinkti, ką nori matyti, o ko – ne.

– Rugpjūčio 17 d. prasidės ir net dešimt dienų vyks tavo jau minėtas tarptautinis scenos menų festivalis "ConTempo". Kokius festivalio pasirodymus rekomenduotum žmonėms, norintiems pirmą kartą prisiliesti prie šiuolaikinio cirko ir šokio?

– Geriausiai pradėti nuo pradžių – tam puikiai tiks atidarymo spektaklis "Horizon", kurį pristato prancūzė akrobatė Ch.Moglia. Tęsti pažintį siūlau su spalvų terapija grįstu darbu "CM_30". Kiekvienam reikėtų nepraleisti teatrinio įvykio – duobių kasimo čempionato "Dig-It", po kurio jau drąsiai galima žiūrėti Alexanderio Vantournhouto "Skrews" ir C.Stellato "Work". Noriu pabrėžti, kad nesvarbu, kurį spektaklį pasirinkę, pradėsite dalyvauti festivalio renginiuose, – sprendimas vis tiek bus geras! Visi darbai tinka pirmai pažinčiai, nes jie labai skirtingi, o užsienio programa atliekama be teksto, tad nebus jokių kalbos barjerų. Žiūrovus kviečiu eiti ir domėtis tiek mokama, tiek nemokama programa. Labai laukiame žiūrovų įspūdžių viso festivalio metu ir po jo – juk išgirdę, kas patiko, kas nepatiko ir ko galbūt trūko, galėsime tobulinti kitų metų festivalį.