Be abejo, tai ypatingas, etapinis spektaklis, vadinčiau jį savotišku kūrėjo manifestu, apibendrinimu, iššūkiu. Tai skausmingas atviras atsivėrimas – atvėrimas, pokalbis apie Teatro esmę, jo prigimtį, dvejonės ir tikrosios esmės paieškos. Akivaizdus G. Varno nusivylimas nūdienos teatro apraiškomis - komercija, lėkštumu, banalybėmis, pataikavimu miesčioniškam skoniui, vyraujančia buduarine - lovos santykių, meilužių  ir  raguotų vyrų tematika. Įsivyrauja scenos melas, fake news, režisieriukų diktatas, panieka autentiškam tekstui ir aktoriui, publikos linksminimas.     

G. Varnas jau ne pirmą kartą meta iššūkį masinei chaltūrai, kalba apie prarandamą individualumą, absurdiškas elgesio ir mąstymo normas. Ši tematika ir egzistenciniai motyvai buvo itin ryškūs ir jo spektaklyje  „Biografija: vaidinimas“ pagal M. Frischo pjesę, pastatytame taip pat Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2014 metais.

Kai kurie egzistencialistų postulatai randa atgarsį ir „Sombre“, tik dabar G. Varnas dar aštriau kalba apie „kolektyvinio masiškumo“ – masių psichozės apraiškas ir kviečia nūdienos žmogų atgauti prarastą (ar atimtą) individualybę. Juk tik mes patys privalome būti laisvi, ryžtingi ir atsakingi už savo poelgius.

Ieškodamas nūdieniškai aktualių sprendimų šiai intelektualiai manifestacijai, režisierius pasitelkė savo mėgiamus autorius, garsiuosius rašytojus modernistus, sudėliodamas iš jų dramų, atskirų tekstų, pasisakymų sudėtingą dramaturginį koliažą, kuriame naudoja įvairiausias ne tik modernistinio teatro apraiškas. Juk jau pats  koliažo principas, pasak prancūzų filosofo Jacques’o Derrida, yra svarbiausia postmodernistinio diskurso forma. Šiuolaikinis menas linksta rinkti labai skirtingus vaizdinius bei nesuderinamas reikšmes, sukurdamas, anot Derridos, „reikšmę, kuri gali būti ir nestabili, ir nevienoda“.

G. Varno dramaturginis koliažas akivaizdžiai postmodernistinis, trūkinėjantis, sudėliotas iš įvairių stilių, aiškiai rodantis panieką įprastai sceninio veiksmo logikai ir vienareikšmiškumui. Be abejo, draminio vyksmo vientisumas sąmoningai suardomas, nėra jokios „laiko ir veiksmo vienovės“, naudojami įvairiausių teatrinių mokyklų principai, pasitelkiamas šešėlių, lėlių ir kaukių teatrai. Bet tik tuo G. Varno spektaklis primena postmoderną.

Išvada – mūsų, aktorių, nebelieka, mes nuolat žūstame, mirštame, tampame mediumais, marionetėmis. Arba kokiu nors personažu.

Mat šią stilių įvairovę režisierius pateikia ne kaip svarbiausią ar programinę. Priešingai – traktuotėje galima įžvelgti ne tik ironiją. Su postmodernizmu jis akivaizdžiai polemizuoja, pasitelkdamas ir parodiją, nevengdamas sarkazmo. Kaip ištikimas F. Garcia Lorcos pasekėjas, G. Varnas tiki, kad menininkas yra ypatingai individualus ir ieško unikalaus stiliaus. O juk tai akivaizdus iššūkis postmodernistams, kurie kuria abstrakcijas, naudodami skirtingus, masiškai paplitusius ir perdirbtus stilius, čiužinėja seklumose, sureikšmina paviršutiniškus dalykus.

„Sombre“ režisierius, nepaisant paradoksalių, alogiškų situacijų, atsiskleidžia, kaip gilus savianalizės meistras, per vaizdo ir tekstų dramaturgiją ieškantis vidinės tikrovės ir tiesos – šiuo atveju tikrojo teatro.

Esamos tikrovės iliuzija, aktorių bandymas vaidinti, o gal geriau gyventi scenoje  „savo gyvenimą“, personažų „maištas“ prieš autorių ir režsierių, ir jau minėta tikrojo teatro paieška susidėliojo į sudėtingą draminį audinį, kuriame G. Varnas išskyrė svarbiausius, jam rūpimus, skaudamus akcentus.

Tie akcentai, visų pirma sietini su garsiuoju F. Garcia Lorca (1898-1936) ir jo teatro samprata, scenine kūryba, eseistika. Fenomenalus, įvairiapusis avangardinio teatro  kūrėjas ne pirmą kartą atsiduria G. Varno kūrybinių ieškojimų kelyje – „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), „Publika“ (1996 ir 2009), „Donja Rosita arba Gėlių kalba“ (2003) – šie F.G.Lorcos kūriniai G. Varno buvo statyti įvairiuose teatruose. Naujajame pastatyme G. Varnas siurrealistinę misteriją „Jei praeitų penkeri metai“ perteikė marionečių teatro principu, papildęs paties F.G.Lorcos ir dviejų garsiųjų dailės ir teatro avangardistų Salvadoro Dali (1904-1989) ir Antonino Artaud (1896-1948) citatomis ir komentarais. Taip pat matome F.G. Lorcos nebaigtos dramos „Gyvenimo sapnas“ keletą scenų.

Spektaklio pavadinimas - „Sombras“ (Šešėliai) – taip pat rodo F.G. Lorcos kūrybos ir jo teatro sampratos apologiją, nes šios jo pjesės fragmentai, perteikti šešėlių teatro principu, užima gan didelę finalinę viso spektaklio dalį.

Tačiau be šių F.G. Lorcos veikalų bei ištraukų, bene didžiausią spektaklio dalį užima dar vieno garsaus modernisto Luigi Pirandello (1867-1936), Nobelio premijos laureato, visa drama – „Šeši personažai ieško autoriaus“.

Šiam visam vizijų ar magiškojo teatro inkliuzams perteikti Gintaras Varnas pasitelkė ne tik kauniečius aktorius, bet ir „Utopia“ teatro atlikėjus. Didžiulis kolektyvas, skirtingų pjesių samplaika, besikeičiančios situacijos, aplinka, fantastinės ar siurrealistinės detalės, efektai ir toji meistriškai režisieriaus įvaldyta vaizdo dramaturgija bei tokių skirtingų personažų suvaldymas sukuria pribloškiantį įspūdį.

Žinoma, aktoriams tenka milžiniškas, įtemptas krūvis, daugelis vaidina po keletą vaidmenų skirtingose koliažo scenose, turint omeny, kad dublerių nėra, „Sombras“ tampa nelengvu ir emociniu, ir fiziniu išbandymu. Nagrinėjant aktorinius darbus, bandysiu išskirti labiausiai įsiminusius, įstrigusius ir ne tik dėl jiems tenkančios apimties ir reikšmingumo. Viena akivaizdu – visi gyvena scenoje, visi jaučia ir suvokia, kodėl susirinko, ką nori pasakyti, ką išreikšti. Aktoriai tampa režisieriaus bendraminčiais, jo patikėtiniais, mediumais. Kiekvienas, kad ir menkiausias epizodinis vaidmuo, yra prisodrintas prasmės ir vientisumo.

Kartais netgi apimdavo pojūtis, kad G. Varnas, neigdamas tradicinį teatrą ir tradicinę vaidybą, tiesiog bando išlaisvinti aktorius iš savo paties, t. y. režisūrinio diktato, skatina juos nebūti marionetėmis, kartu su L. Pirandello teigdamas, kad „tikrasis teatras – tai pats aistros gyvenimas“.

Žinoma, tai apgaulinga, tačiau prasminga šio magiškojo pastatymo iliuzija. Režisieriaus tvirta ranka ir nubrėžtos linijos ir vingiai, įspūdinga paveikslų kaita ir apimantis pakilumo ir anapusinės realybės suvokimo jausmas, daugybės personažų suvaldymas byloja apie režisūrinį, tačiau kitokį, netradicinį teatrą. Tokiame intelektualiame iliuzijos teatre skatinamas režisieriaus ir aktorių konfliktas. Aktoriai gyvena ir veikia (vaidina), kaip diktuoja pačių personažų logika. Tasai konfliktas išsprendžiamas pačiame spektaklyje – juk režisierius anaiptol nesiekia aktorius suguldyti į Prokrusto lovą – tradicinio teatro rėmus. Improvizacija ir dar kartą improvizacija!

Teatras, kuriame viskas netikra, viskas iliuzija ir apgaulė – tokį teatrą troško susprogdinti F.G. Lorca, tokį teatrą sprogdina Gintaras Varnas su kūrybine grupe ir aktoriais. „Aš noriu išgriauti teatro sienas, kad pajustumėt, kaip verkia, kaip žudo ar savo išpuvusiais pilvais knarkia tie, kurių čia nėra, tie, kurie nė nenutuokia, kad teatras egzistuoja...“ – rašė F.G. Lorca. Ir scenoje atgyja jo pjesės keisti šešėliai – sombras, suramstyti įvairiausi personažai, laukiantys naujos inkarnacijos (šešėlis, vakar buvęs bankininku, ministru, oligarchu, burmistru, rytoj gali tapti paprasta salota ar minkštai išvirtu kiaušiniu), ramiai besišnekučiuojantys, dėstantys savo buvusių įsikūnijimų patirtis, ir skaudžias, ir malonesnes.

Tas patirtis, patarimus ir įžvalgas, žaismingais šešėliais pavirtę, žarsto buvę-esami personažai – Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Sokrato šešėlis – Vytautas Anužis bei kiti, suteikdami šioms scenoms netgi mistinio apibendrinimo. Kai kurie monologai (ypač Sokrato) suskamba nelaukta giliai skausminga gaida: „...Pasaulis – tik žaisliukas be šeimininko... buvau pavirtęs iš eilės aš katinu, varle, gėle, šešėliu ir vėl iš naujo grįšiu būti žmogumi, ir vėl iš naujo... Baisiausia tai, kad viską aš prisimenu. Didžiulis pokštas, kuris niekad nesibaigia...“

Pokštas, kuriame susipina tikrovė, iliuzija, anapusybė ir mistika, iš tiesų nesibaigia. Tik iš sarkastiškos, daugiaprasmės parodijos jis pavirsta tragiška realybe, kuri įsiveržia į iliuzijų ir vaizdinių pasaulėlį. Ir vėl matome ir stebime tuos pačius ir kitus atlikėjus kituose fragmentuose ir pjesėse. Tačiau visiškai kitokius, naujai įsikūnijusius savarankiškus personažus.

Tokie jie savarankiški, improvizuojantys nebaigtoje F.G. Lorcos pjesėje be pavadinimo (kartais minima, kaip „Gyvenimo sapnas“), kurioje veiksmas vyksta vieniems iliuziniame, kitiems itin tikroviškame teatre. Daugybė personažų – aktorių, žiūrovų, scenos darbininkų, fėjų, silfų, lėlių, absurdiškos ir dramatiškos situacijos, repeticijos, oro pavojus, antskrydžiai, šūviai ir valdžios siautimas. Teatras ir prievarta. Teatras ir pasirinkimas. Teatras ir auka. Išskirčiau šiose įtaigiose scenose Dainių Svoboną – Autorių-Režisierių. Jo pastangos suvaldyti situaciją, rasti kompromisą ir išlaikyti grynojo meno statusą, tuo pačiu bandant padėti personažams, akivaizdaus smurto akivaizdoje, įsimena ryškia charakteristika ir apibendrinimu.

Kaip ir Jūratė Onaitytė, itin vykusiai sužaidusi  Aktorę, Liubomiras Laucevičius – Juodą Vyrą, Sigitas Šidlauskas – Antrą Žiūrovą ar Daiva Rudokaitė – Antrą Žiūrovę. Deja, recenzijos apimtis neleidžia suminėti visų, bene dvidešimties šioje pjesėje pasirodančių personažų – tegaliu pakartoti – visi puikiai jaučia režisieriaus sumanymą, improvizuoja, konfliktuoja, išgyvena ir žaidžia. Žaidimas tampa sudėtine kuriamo teatro dalimi.

Ypač jis ryškus savo laisvumu, siausmu kitoje F.G. Lorcos pjesėje – siurrealistinėje autobiografinėje misterijoje „Jei praeitų penkeri metai“. Vėl matome Dainių Svoboną (Senį), besistengiantį (juk vis tik jis - Autorius ir Režisierius) viską gražinti ant realistinio, tradicinio teatro vėžių. Tačiau „praeinantis laikas“ diktuoja savo dėsnius. Mistišką teatro magijos dvasią žaisdami ir improvizuodami, kurią Arlekinas ir Pajacas (Robertas Petraitis ir Mantas Pauliukonis), visais atžvilgiais spalvingi ir įtaigūs, lyg nužengę iš commedia dell arte. Kaukių komedija įtraukia Jaunuolį (Matas Sigliukas), deja, visa tai – tik žaismas ir iliuzija, gyvenimo realybė ir žiaurumas neužtrunka...

Tasai idealų ir grožio siekimas, susidūręs su gyvenimo tikrove ir nuviltas, tampa gilaus vidinio konflikto priežastimi. Iš tiesų – o gal meninė realybė yra pranašesnė už gyvenimo realybę?

O tai jau Luigi Pirandello klaustukai. Klausia jis savo pjese „Šeši personažai ieško autoriaus“, kurią Gintaras Varnas meistriškai inkrustavo į visą savo spektaklį. Inkrustacija nepriekaištinga, tematika stebėtinai susišaukia ir su F.G. Lorca, ir su S. Dali, ir A. Artaud. Ši pjesė tampa tiesiog būtina sceninio koliažo sudėtine dalimi, dar labiau išryškinančia svarbiausias G. Varno idėjas ir požiūrius.  Pjesė netrumpinta, tik pačioje pradžioje G. Varnas pakeitė autoriaus tekstą, manau, labai vykusiai ir taikliai.

Teatro dello specchio – „veidrodžio teatras“, taip vadino savo ieškojimus L. Pirandello. Juk žmogus, besisukdamas gyvenimo verpete, tarsi savęs nemato, o pažvelgęs į veidrodį, nustemba ar nukreipia žvilgsnį šalin. Dažnai ir ištinka krizė. „Ši krizė ir yra mano teatras“ – sakė dramaturgas.

Garsioji jo pjesė „Šeši personažai ieško autoriaus“ kalba būtent apie realybės ir iliuzijos, teatro ir personažų santykį, čia jausminis pradas, intuityvumas  bando nugalėti racionalią idėją. G. Varno estetikai ir teatro sampratai tai labai artima.

Pjesė sukurta „teatro teatre“ principu. G. Varnas tą principą dar labiau akcentuoja – juk „Šešių personažų“ problematika pinte persipina jau minėtomis kitomis pjesėmis ir fragmentais, tad matome įspūdingą theatrum duplex – dvigubą teatrą. Į vieną iš jų, vykstant kažkokios pjesės repeticijai, tiksliau, pasirengimui repeticijai, įsliūkina šeši personažai, nebaigtos pjesės veikėjai, jie prašo leisti suvaidinti savo gyvenimą. Tačiau jie nevaidina – jie tiesiog išgyvena savo dramas. Plėtotė vyksta dviem linijomis – realaus gyvenimo ir meninės tikrovės. Galų gale tikrieji aktoriai, nevykusiai bandę suvaidinti papasakotas scenas, pasitraukia, ir personažai, perteikdami savo meninę tiesą, tampa tikraisiais realiais veikėjais.

Ši trumpas siužeto atpasakojimas tegali būti tik blyškia introdukcija G. Varno sukurtam ypatingos pagavos ir filosofinės gilumos spektakliui. Tos dvi minėtos veiksmo linijos, pradžioje ryškiai atskirtos, palaipsniui susilieja, pradeda vyrauti tų nerealių personažų, ieškančių juos pametusio autoriaus, gyvenimo istorijos ir tragiški likimai.

Minėjau G. Varno padarytą vieną L. Pirandello pjesės pradžios pakeitimą – aktorių trupė, susirinkusi į repeticiją, klauso Režisieriaus (Vaidas Maršalka) išvedžiojimų. Šit šie Režisieriaus monologai ir pakeisti – sušiuolaikinti, suaktualinti, atskleidžiantys kai kurių statytojų  komercinį, chaltūrinį  požiūrį į nūdienos teatrą, į aktorius ir apskritai į kūrybą. G. Varnas tais savo tekstais dar kartą prikišamai parodė tokių balaganėlių meisterių pigią, banalią esmę, pataikavimą persisotinusiam miesčioniui.

O Vaidas Maršalka itin taiklia charakterine traktuote – pykčio ir įniršio priepuoliais, šauksmais bei absurdiškais reikalavimais gyvai priminė ne vieną iki šiol savo šviesą nešantį teatro samodurą, vardan šlovės luošinusį daugybės jaunų aktorių gyvenimus ir likimus. V. Maršalkos Režisierius atsainiai ir abejingai žvelgia į savo trupę – jie jam tik sceninė žaliava ir bet koks protestas ar abejonė sulaukia atkirčio. Be abejo, toks Režisierius niekada neprisimins aktorių, jų nepaminės po varginančios premjeros, jiems viešai nepadėkos. AŠ. Žvelkite, tai tik AŠ. Aktoriai? Kas jie be manęs? Pjesės? Kokios pjesės? Koks dar Šekspyras? Juk tai visiška atgyvena, feikas. Repetuosime tai, ką AŠ sugalvosiu, ką AŠ pasakysiu.

Aktorių trupėje bręsta nepasitenkinimas, tačiau viską sujaukia tų šešių nerealių personažų pasirodymas ir jų išgyvenama gyvenimo istorija. Iš esmės trupės veikėjai – gan epizodiški, parodantys, kad personažų tragedijos jiems tikrai nepavyks suvaidinti (nors bandymas, pagal visus tikroviško, realistinio teatro kanonus, buvo).  Vėl matome L. Laucevičių, S. Čiučelį, A. Budniką, šmėsteli Eglė Grigaliūnaitė, Liucija Rukšnaitytė, Andrius Alešiūnas. Šmėsteli ir įvairais replikas palaido tinkamai, su jausmu.

Tačiau visas pagrindinis krūvis tenka „rašytinos dramos“ personažams – Vytautui Anužiui (Tėvas), Vilijai Grigaitytei (Motina), Jovitai Jankelaitytei (Podukra), Gyčiui Laskovui (Sūnus) ir Milei Šablauskaitei (Madam Pačė). Tiesa, dar Berniukui ir Mergaitei (lėlės).

Seniai neteko matyti tokio ansambliškumo, tokios įtaigios visų aktorių vaidybos, na ne, šis žodis tikrai čia netinka, tai buvo tikras išgyvenimas, perteiktas su neišpasakyta jėga ir kančia. Prieš akis vėrėsi šeimos drama, kurioje kiekvienas dalyvavo ne kaip statistas ar atlikėjas, o kaip realus asmuo. Taip, jie nevaidino, jie gyveno savo tragiškus gyvenimus. Didžioji teatro iliuzija suveikė, ir G. Varnas dar kartą parodė savo teatrinio metodo privalumus ir pranašumus, o aktoriai itin tikroviškai persikūnijo į personažus, susitapatino su jais. 

V. Anužio Tėvas pradžioje – padorus vyras, mylintis tėvas, ir tik palaipsniui aiškėja, kad visa tai – tik kaukė. Jis vos netampa savo podukros (J. Jankelaitytė) meilužiu, o toji priversta parsidavinėti, kad išmaitintų šeimą. J. Jankelaitytė sukūrė itin ekspresyvios, kenčiančios ir nelaimingos moters paveikslą. O kokia užspausta skausmo gaida  ir sopulingumu paženklinta Vilijos Grigaitytės Motina! Juk ji tampa  savo dukters nuopuolio, jaunesniųjų savo vaikučių tragiškos žūties liudininke. Gytis Laskovas, vaidinęs Sūnų, raiškiai ir įtikinamai perteikia savo personažo vidinę kančią ir norą atsiriboti nuo viso šio vykstančio žiauraus absurdo.

O Milės Šablauskaitės Madam Pačės, neva madų salono šeimininkės, sąvadautojos, į savo tinklus įtraukusios ir jaunąją Podukrą, pasirodymas tikrai įspūdingas, it koks grasus memento, ir nors Madam savo laužyta kalba sukelia krizenimą, jis greitai slopsta. Nes lieka tvyroti kančia, lieka tvyroti nelaimės atmosfera,   

  Toji kančia sujaudina ir sukrečia aktorių trupę ir patį Režisierių, pradžioje su panieka ir pajuoka žvelgusį į atklydėlių personažų  mėginimą „vaidinti" savo gyvenimą. Meninė tiesa tampa tikrove ir V. Anužio Tėvas Režisieriui mėgina išaiškinti meno ir realybės skirtumą – „ personažas visada turi savitą gyvenimą, personažas visada yra „kažkas". Tuo tarpu žmogus - dažnai gali būti „niekas"...

Gintaro Varno „Sombras“, be abejo, yra vienas įspūdingiausių nūdienos spektaklių, programinis manifestas  ir savo estetika ir teatro samprata ypatingai įtaigus ir jaudinantis. Režisieriaus ir visos kūrybinės grupės (scenografė – Julija Skuratova, kostiumai – Juozas Valenta) sėkmė akivaizdi. Padėka ir Daivai Čepauskaitei, už itin informatyvią, biografinius ir kūrybinius aspektus išsamiai atskleidžiančią spektaklio programą.

Modernistai idealizavo individualų menininką, kuris kuria unikalų meno kūrinį. Jų vertybės, pasak šiuolaikinio anglų akademiko, literatūrologo Steveno Connoro, yra „unikalumas, išliekamumas ir transcendencija“. Manau, kad šios vertybės priskirtinos ir Gintaro Varno spektakliui, ir žinoma, pastatyme gyvenusiems aktoriams. Ne personažams.

Kai mes mirę nubusim.

Mes suvaidinsim.

Tai bus mūsų sukurta.

Mūsų iškentėta ir pergyventa.

Mes nubudę parodysime visą savo sukauptą kančią.

Visus pergyvenimus.

Visas nuoskaudas.

Ir visi būsime svarbiausieji personažai.

Ne beveidžiai statistai scenoje.

Apie kuriuos teatro kritikai parašo – ir kiti...

Kai mes nubusim.