Visiems žanrams, bet tik išskirtinio lygio darbams atviroje Kauno fotografijos galerijoje pristatoma žinomos fotomenininkės Violetos Bubelytės darbų paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“.

Fotomenininkės V. Bubelytės kūrybos laivas visada plaukė prieš srovę. Sovietmečio agonijos priešaušriu – kai atsilaikė prieš cenzūrą ir laisvą kūrėją bauginančių politizuoto meno institucijų spaudimą; suklestėjus komercinei fotografijai – kai fotostudijas, galerijas, miegamuosius užplūdo tariamai klasikinio meno, o iš tikrųjų tik visuomenės taisykles laužantys aktai.

Net šiandien, kai, atrodo, gali nustebinti pernelyg paslėptu kūnu, o ne nuogumu, jos subtiliems aktams grėsmę kelia povandeninės uolos, įgavusios šiuolaikinį socialinių tinklų savicenzūros pavidalą, vienodai traktuojančios nuogo kūno atvaizdus, nepriklausomai nuo jų atsiradimo intencijų.

Kita vertus, V. Bubelytė yra iš tų kūrėjų, kurie patys nusipelnė meno klasikų statuso, kurių menas – fizinės, mąslumui nuteikiančios parodų erdvės, o ne skubotą skrolinimą ar impulsyvų zoominimą skatinantis ekranas.

Kaip konstatuoja menotyrininkė Tamara Artajeva-Pathak, V. Bubelytė atsirado postmodernizmui praplėtus akto termino reikšmę, formuojantis naujoms žmogaus kūno interpretacijoms ir koncepcijoms. Žvelgdama į kūną kaip raiškos priemonę ji imasi kurti autoaktus, kuriais kuria savitą vaizdinį dienoraštį, fiksuojantį jos pačios gyvenimo prasmės apmąstymus ir savęs pažinimo etapus. Kaip yra prisipažinusi pati fotomenininkė, jai kūnas – tarsi dailininkui teptukas. „Aš paveikslą kūriau savimi“, – sakė V. Bubelytė.

Violeta Bubelytė. Aktas 16, 1983.

Anot fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, atsiribojusi nuo lietuvių akto fotografijoje vyravusio romantizmo ir seksualumo problematikos, ji ėmėsi tyrinėti estetinę dimensiją. Savo askeptiškose fotografijose V. Bubelytė atsiriboja nuo socialinio konteksto, fonui rinkdamasi trimatę kūną gaubiančią ar net jį tirpdančią šviesą.

Monospektakliai, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją.

Monika Krikštopaitytė V. Bubelytės darbus lygina su poezija, atskleidžiančia beribes kūno kalbos galimybes. „Jau senokai pripažinome, kad kalba, palyginti su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių“, – rašo M. Krikštopaitytė.

Anot menotyrininkės, V. Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiomis priemonėmis: vaizdu ir kūnu. „Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kritika, be abejo, jau būtų spazmingai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejausmingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume“, – sako ji.

Kiekvienas V. Bubelytės autoaktas – tarsi mediuminės psichografijos ritualas, kuriame, anot meno kritiko Virginijaus Kinčinaičio, susitinka regimasis ir neregimasis pasauliai. Menininkė šiuos ritualus paverčia savotiškais monospektakliais, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, daugiareikšmiais režisūriniais kompozicijos sprendimais, nevengiama ir rekvizitų, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją. Nuo paralelių su scenos menu neatsiriboja ir pati fotomenininkė. Atvirkščiai – parodos pavadinimas rodo aiškią paralelę su teatru.

Violeta Bubelytė. Ten, kur baigiasi viskas, 2022

Dauguma parodoje „Monospektaklis kitaip. II dalis“ rodomų V. Bubelytės darbų sukurti naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Juose M. Krikštopaitytė regi dar didesnę laisvę ir žaismę: „Pirmiausia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. V. Bubelytė niekada nestatė savęs gražesniu kampu, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, grožio filtro sau neišluptume, galime tik pakreipti jį sąmoningu kampu. Vyresnėms moterims bent iš dalies duoti atlaidai.“

Nors, anot menotyrininkės, sunku nustatyti V. Bubelytės kūrybos etapų ribas, sugretinus praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio autoaktus ir dabartinius, aiškiai matyti, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų.“

Pirmam etapui labiau tinka žodis tyrinėjimas, antram – pasakojimas. Pirmam – poezija, antram – proza. Bendra lieka tai, kad V. Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia esančių žmonių, atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę, kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu“, – tekste „Kūno kalbos galimybės beribės“ rašo M. Krikštopaitytė.

Kas? V. Bubelytės kūrinių paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki lapkričio 28 d.